.png)
Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad miegamajam reikia 1800 W šildymo galios, tačiau pasirinktos serijos radiatoriai yra 1529 ir 1911 W galios. Tokiu atveju pasirenkamas 1911 W radiatorius. Nedidelė galios atsarga pravers šalčiausiomis dienomis, o termostatinis vožtuvas neleis patalpai perkaisti.
Svarbu patikrinti, prie kokio temperatūros režimo nurodyta radiatoriaus galia. Žymėjimas 90/70/20 reiškia 90 °C tiekiamo vandens, 70 °C grįžtamo vandens ir 20 °C patalpos temperatūrą. Vidutinė radiatoriaus temperatūra tuomet yra 80 °C, o temperatūrų skirtumas ΔT – 60 K. Tas pats radiatorius, šildymo sistemoje naudojant žemesnės temperatūros vandenį, atiduos mažiau šilumos.
Radiatorių galios skaičiavimas
Anksčiau dažnai buvo skaičiuojama, kad vienam patalpos kvadratiniam metrui reikia apie 100 W šildymo galios. Šis būdas tinka tik labai apytikriam vertinimui. Gerai apšiltintam naujam pastatui gali pakakti 30–60 W/m², o senam neapšiltintam namui gali reikėti 100–150 W/m² ar daugiau.
Tiksliau radiatoriaus galia parenkama pagal patalpos šilumos nuostolius. Skaičiuojamas sienų, langų, stogo ar perdangos plotas ir jų šilumos perdavimo koeficientai, patalpos tūris, vėdinimas bei projektinė lauko temperatūra. Daugiau galios reikės kampiniam kambariui, patalpai su dideliais langais ar keliomis išorinėmis sienomis.
Negalima tiesiogiai lyginti radiatorių, kurių galia nurodyta esant skirtingiems temperatūros režimams. Pavyzdžiui, 2000 W galią pasiekiantis radiatorius esant ΔT 50, žematemperatūrėje sistemoje gali atiduoti gerokai mažiau. Tai ypač svarbu radiatorius jungiant prie šilumos siurblio. Kai tiekiamo vandens temperatūra siekia tik 40–50 °C, dažnai reikia ilgesnio, aukštesnio arba storesnio radiatoriaus.
Ketaus, plieniniai, aliumininiai ir bimetaliai radiatoriai
Ketaus radiatoriai yra sunkūs, lėtai įšyla ir lėtai atvėsta. Jie turi didelę vandens talpą, todėl prasčiau reaguoja į termostatinio vožtuvo reguliavimą. Ketaus radiatoriai gali būti ilgaamžiai, tačiau jų negalima vertinti vien pagal gamybos šalį. Svarbūs konkretaus modelio darbinis slėgis, bandymo slėgis, jungčių kokybė ir gamintojo garantija.
Plieniniai paneliniai radiatoriai dabar plačiai naudojami individualiuose namuose ir daugiabučiuose. Jie greitai reaguoja į temperatūros reguliavimą, gaminami įvairaus ilgio, aukščio ir storio. Prie centralizuotos sistemos juos galima jungti, jeigu radiatoriaus leistinas slėgis atitinka pastato sistemos parametrus, o šilumnešio kokybė – gamintojo reikalavimus. Teiginys, kad jų kanalai būtinai greitai užanka, nėra teisingas.
Aliumininiai radiatoriai lengvi, greitai įšyla ir gerai atiduoda šilumą. Jų trūkumas – didesnis jautrumas šilumnešio cheminei sudėčiai ir elektrocheminei korozijai. Prieš montuojant reikia patikrinti leistiną vandens pH, darbinį slėgį ir galimybę radiatorių naudoti konkrečioje sistemoje.
Bimetalių radiatorių išorinė dalis pagaminta iš aliuminio, o šilumnešis teka vidiniais plieniniais kanalais. Tokia konstrukcija gali atlaikyti didesnį slėgį ir yra mažiau jautri šilumnešiui negu įprastas aliumininis radiatorius. Vis dėlto lemiami yra konkretaus gaminio, o ne visos radiatorių grupės techniniai duomenys.
Radiatoriaus prijungimas
Plieniniai paneliniai radiatoriai gali būti jungiami iš šono arba apačios. Kai kuriuose iš apačios jungiamuose modeliuose jau būna integruotas termostatinio vožtuvo įdėklas. Sekciniai aliumininiai ir bimetaliai radiatoriai dažniausiai jungiami iš šono, tačiau gaminami ir kitokioms prijungimo schemoms pritaikyti modeliai.
Ilgam radiatoriui svarbi pasirinkta prijungimo schema. Netinkamai prijungus, toliau nuo įvado esanti radiatoriaus dalis gali šilti silpniau. Prijungimo būdą reikia derinti su radiatoriaus gamintojo reikalavimais ir pastato vamzdyno schema.
Vamzdžiai, jungtys ir presavimo įrankiai turi sudaryti vieną suderintą sistemą. Vienodas vamzdžių skersmuo dar nereiškia, kad skirtingų gamintojų jungtys yra tarpusavyje suderinamos. Netinkama jungtis gali būti nepakankamai suspausta ir pradėti leisti vandenį.
Daugiasluoksniai vamzdžiai dažniausiai jungiami presuojamomis jungtimis. Tinkamai atlikta presuota jungtis yra patikima ir gali būti naudojama paslėptame vamzdyne, jeigu tai leidžia pasirinktos sistemos gamintojas. Srieginių ir ardomų jungčių nereikėtų paslėpti konstrukcijose taip, kad jos liktų nepasiekiamos.
Geriausia vieta radiatoriui
Radiatorius dažniausiai montuojamas po langu. Kylantis šiltas oras susimaišo su nuo stiklo besileidžiančiu vėsesniu oru ir sumažina šalto oro pojūtį prie grindų. Radiatoriaus ilgį rekomenduojama derinti prie lango pločio – paprastai jis turėtų užimti apie 70–90 procentų angos pločio. Teiginys, kad radiatorius visada privalo būti platesnis už langą, nėra pagrįstas.
Tarp radiatoriaus ir grindų dažniausiai paliekama apie 10–12 cm, tarp viršaus ir palangės – maždaug 8–12 cm, o nuo sienos – pagal gamintojo nurodymus. Per maži tarpai trukdo oro cirkuliacijai ir sumažina šilumos atidavimą.
Radiatoriaus nereikėtų uždengti tankiomis dekoratyvinėmis grotelėmis, ilgomis užuolaidomis ar baldais. Uždengtas radiatorius prasčiau šildo patalpą, o prie jo įrengtas termostatas gali per anksti uždaryti vožtuvą.
Šilumą atspindinti plėvelė už radiatoriaus gali šiek tiek sumažinti nuostolius per neapšiltintą išorinę sieną, tačiau gerai apšiltintame name jos nauda nedidelė. Didelių baldų stūmimas prie išorinių sienų šilumos netaupo. Priešingai – už jų sulėtėja oro judėjimas, atšąla sienos paviršius ir gali pradėti kauptis drėgmė.
Patalpas geriausia vėdinti trumpai ir intensyviai, plačiai atvėrus langus. Taip oras pasikeičia greitai, tačiau nespėja stipriai atvėsti sienos ir baldai. Vėdinant radiatoriaus termostatinį vožtuvą verta laikinai sumažinti arba uždaryti.
www.asa.lt
