.png)
Drėgmė tiek patalpose, tiek lauke yra viena dažniausių sienų ir grindų dangų bei po jomis esančių pagrindų pažeidimų priežasčių. Kapiliarais į statybines medžiagas patenkantis vanduo gali pernešti ištirpusias druskas, valymo priemonių likučius ir kitas medžiagas.
Hidroizoliavimo sistemos
Padidėjęs statybinių konstrukcijų drėgnumas ir ant paviršių susikaupusios organinės medžiagos sudaro palankias sąlygas pelėsiui bei kitoms mikrobiologinėms apnašoms susidaryti. Vėdinimas padeda šalinti drėgmę, tačiau nepanaikina vandens patekimo į konstrukciją priežasties. Vandeniui garuojant, jame ištirpusios druskos lieka paviršiuje arba kristalizuojasi medžiagos porose. Susidariusios apnašos gadina vaizdą, o porose augantys kristalai gali ardyti pagrindą ir atkelti apdailos sluoksnius.
Kaip rodo praktika, pasitaiko ir nenumatytų įvykių: trūksta lanksčiosios vandentiekio žarnelės, susidėvi santechninės armatūros tarpinės, užsikemša sanitarinių prietaisų persipylimo angos ar nuotekų vamzdžiai. Tinkamai įrengta hidroizoliacija sumažina tokių nuotėkių žalą, tačiau jos veiksmingumas priklauso ir nuo sandarių jungčių, slenksčių bei vandens nuvedimo.
Vonios kambario hidroizoliacija
Tinkama hidroizoliavimo sistema saugo pagrindą nuo vandens poveikio. Apsauga nuo vandens garų vertinama atskirai: ne kiekviena vandeniui nelaidi medžiaga yra pakankamai nelaidi ir garams. Tai ypač svarbu garinėse bei intensyviai naudojamose dušo patalpose.
Vonios kambariuose naudojama tepamoji hidroizoliacija arba lakštinės membranos su sandariomis jungtimis. Hidroizoliuojamos grindys ir vandens veikiamos sienų zonos, ypač aplink dušą bei vonią. Dušo patalpose vandens poveikis gali būti dažnas ir intensyvus, todėl jų negalima priskirti vien nedidelio ar laikino drėkinimo vietoms. Medžiagos parenkamos pagal vandens poveikį, pagrindo rūšį ir numatytą apdailą.
Hidroizoliacija turi sudaryti vientisą sluoksnį. Sienų ir grindų sandūros, kampai, vamzdžių išvadai bei jungtys su trapais sandarinami tai sistemai skirtomis juostomis, kampais ir manžetais. Tepant hidroizoliaciją svarbus nustatytas išdžiūvusio sluoksnio storis, o naudojant membranas – sandarios jų užlaidos ar sujungimai. Dušo grindų nuolydis formuojamas taip, kad vanduo nutekėtų į trapą, o hidroizoliacija būtų sandariai sujungta su jo sandarinimo junge.
Daugelis mano, kad vandeniui atsparių siūlių glaistų ir plytelių klijų visiškai pakanka pagrindui apsaugoti nuo nepageidaujamo vandens poveikio. Tačiau atsparumas vandeniui, vandenį atstumiančios savybės, vandens įgeriamumas ir nelaidumas vandeniui nėra tas pats.
Atsparumas vandeniui reiškia, kad medžiaga, veikiama vandens numatytomis naudojimo sąlygomis, išlaiko reikiamas savybes. Tačiau ji gali įgerti vandenį ir praleisti jį į gilesnius sluoksnius. Vandenį atstumiantis paviršius mažina sudrėkimą, bet savaime taip pat nesudaro hidroizoliacijos.
Mažo įgeriamumo ar epoksidinis siūlių glaistas gali palengvinti priežiūrą ir sumažinti vandens bei nešvarumų patekimą į siūles. Vis dėlto jis nepakeičia ištisinės hidroizoliacijos po plytelėmis: vanduo gali prasiskverbti per jungtis, įtrūkius ir skirtingų medžiagų sandūras.
Balkonų ir terasų hidroizoliacija
Plytelėmis išklijuotus balkonus ir terasas veikia lietus, sniegas, šaltis, saulė ir dideli temperatūros svyravimai, todėl hidroizoliaciją reikia įrengti ypač kruopščiai. Dar projektavimo metu būtina suderinti nuolydžius, durų slenksčius, hidroizoliacijos pakėlimą prie sienų, skardinimą, turėklų tvirtinimą ir vandens nuvedimą.
Durų ir vitrinų apačia neretai atsiduria besikaupiančio sniego ar vandens zonoje, apskardinimas iškyla virš suformuoto nuolydžio, o turėklai tvirtinami praduriant jau įrengtą hidroizoliaciją. Tokios vietos tampa galimais vandens patekimo keliais. Kai leidžia konstrukcija, turėklus tikslinga tvirtinti prie balkono plokštės šono arba apačios. Jei tvirtinama per hidroizoliuotą paviršių, tvirtinimo vietoms reikia atskiro sandarinimo sprendinio.
Vandeniui nutekėti paprastai formuojamas apie 2 proc. nuolydis – maždaug 2 cm vienam metrui. Nuolydį turi turėti ir vandens nuvedimui skirtas hidroizoliacijos paviršius, o ne vien plytelių danga. Ties žemais durų slenksčiais gali būti reikalingi papildomi surinkimo latakai ir specialiai suprojektuotos sandarios jungtys. Vien papildomas hidroizoliacijos sluoksnis netinkamai įrengto slenksčio problemos neišsprendžia.
Terasos virš patalpų konstrukcijoje gali būti numatyta pagrindinė stogo hidroizoliacija ir papildoma hidroizoliacija tiesiai po plytelėmis. Tačiau dviejų sluoksnių nereikia įrengti automatiškai visais atvejais. Jų vieta, tarpiniai sluoksniai ir drenažas parenkami taip, kad į konstrukciją patekęs vanduo galėtų pasišalinti.
Jeigu hidroizoliacija įrengta tik po cementiniu grindų sluoksniu, jis gali drėkti per plytelių siūles. Tokia konstrukcija gali būti tinkama, jei numatytas vandens nuvedimas ir naudojamos atitinkamoms sąlygoms skirtos medžiagos. Tačiau užsilaikanti drėgmė didina druskų išnašų ir šalčio pažeidimų riziką. Todėl naudojama hidroizoliacija tiesiai po plytelėmis arba projektuojama drenuojama dangos konstrukcija.
Gana dažna pažeidimų priežastis – netinkamai įrengtos arba visai neįrengtos deformacinės siūlės. Dėl skirtingo plytelių ir pagrindo plėtimosi susidarančios šlyties jėgos gali sutrupinti siūlių glaistą, atplėšti dangos sluoksnius ar suskaldyti plyteles. Konstrukcinės deformacinės siūlės turi būti tęsiamos per apdailos sistemą, o hidroizoliacijoje sandarinamos judėjimą leidžiančiais elementais. Papildomos siūlės numatomos dangos pakraščiuose, sandūrose ir didesniuose plotuose.
Balkonuose, terasose ir baseinuose svarbu klijais kuo pilniau padengti plytelės apačią. Tam naudojamas kombinuotas klijavimo būdas, vadinamas „buttering-floating“: klijai tepami ant pagrindo ir ant plytelės nugarėlės. Klijų vagelės formuojamos viena kryptimi, o plytelė įspaudžiama taip, kad jos susiglaustų ir pasišalintų oras.
Gerai pasiskirstantys klijai palengvina šį darbą, tačiau savaime negarantuoja, kad po plytele neliks tuštumų. Padengimas tikrinamas darbo metu pakeliant ką tik priklijuotą plytelę. Kuo mažiau ertmių lieka po danga, tuo mažiau vietos kauptis vandeniui, tačiau tai nepakeičia hidroizoliacijos, nuolydžio ir deformacinių siūlių.
Baseinų hidroizoliacija
Baseinuose ir vandens pramogų patalpose naudojamas medžiagas nuolat veikia vanduo, jo slėgis, dezinfekavimo ir valymo priemonės. Todėl hidroizoliacija, plytelių klijai, siūlių glaistai bei sandarikliai turi būti skirti tokioms sąlygoms ir suderinti tarpusavyje. Vertinama vandens temperatūra, jo cheminė sudėtis, druskų kiekis ir naudojamų priežiūros priemonių poveikis.
Viena iš problemų šioje srityje – mikrobiologinės apnašos, ypač persipylimo latakuose ir sunkiau išvalomose sandūrose. Jų atsiradimą lemia susikaupę nešvarumai, vandens cirkuliacija, dezinfekavimas ir paviršių priežiūra. Negalima teigti, kad epoksidinės medžiagos savaime skatina pelėsį, o mineralinės nuo jo apsaugo.
Baseinams naudojami tiek tam skirti cementiniai, tiek reaktyviųjų dervų, įskaitant epoksidinius, siūlių glaistai. Epoksidiniai glaistai pasižymi mažu vandens įgeriamumu ir gali būti atsparūs intensyviam cheminiam poveikiui. Mineralinių mišinių atsparumas priklauso nuo jų sudėties, todėl vien šarminė terpė ar mineralinė kilmė negarantuoja nei ilgalaikės apsaugos nuo mikroorganizmų, nei atsparumo visoms valymo priemonėms. Medžiagos parenkamos pagal konkrečius atsparumo duomenis.
Cementiniuose klijuose ir kituose porėtuose sluoksniuose vanduo gali judėti kapiliarais. Papildomai jis kaupiasi po plytelėmis likusiose ertmėse. Tačiau dantytos glaistyklės naudojimas nereiškia, kad oro tarpai neišvengiamai turi likti: tinkamai parinkus klijus, glaistyklę ir įspaudus plytelę siekiama kuo pilnesnio kontakto.
Ties baseino kraštu ir persipylimo lataku svarbu neleisti vandeniui klijų ar skiedinio sluoksniu persigerti į aplinkinių grindų konstrukciją. Tam pagal konkretaus mazgo sprendinį įrengiamas kapiliarinį vandens judėjimą nutraukiantis barjeras, dažnai iš specialaus epoksidinės dervos ir užpildo mišinio. Jis turi ištisai atskirti vandenį pernešančius sluoksnius ir sandariai susijungti su hidroizoliacija. Barjero matmenys bei vieta parenkami pagal naudojamą sistemą.
Toks barjeras sustabdo vandens skverbimąsi iš baseino krašto į gretimus sluoksnius, tačiau nepakeičia aplinkinių grindų hidroizoliacijos ir nuolydžių į trapus. Vanduo ant šių grindų patenka ir naudojantis baseinu bei valant patalpą, todėl turi būti numatytas jo surinkimas ir nuvedimas.
