Metaliniai fasadų pastoliai

Pastoliai yra laikina konstrukcija, skirta darbo vietoms aukštyje įrengti, darbuotojams patekti į jas ir ribotam medžiagų kiekiui laikyti. Jų konstrukcija, keliamoji galia ir tvirtinimas turi būti parinkti pagal atliekamus darbus, pastato formą, pagrindo būklę, pastolių aukštį bei numatomas vėjo apkrovas.

Anksčiau skelbtuose aprašymuose dažnai remiamasi nebegaliojančiomis Saugos ir sveikatos taisyklėmis statyboje DT 5-00 arba užsienio šalių profesinių organizacijų rekomendacijomis. Šiuo metu Lietuvoje taikomi Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai, gamintojo instrukcijos ir pastoliams skirti standartai. Fasadinių pastolių konstrukcijoms aktualūs LST EN 12810 ir LST EN 12811 standartai.

Pastolių tipai

Fasadiniai rėminiai pastoliai surenkami iš vertikalių rėmų, horizontalių jungčių, įstrižainių, paklotų ir aptvarų. Jie naudojami prie tiesių pastatų fasadų, atliekant šiltinimo, tinkavimo, dažymo ir kitus apdailos darbus.

Moduliniai pastoliai surenkami iš stovų su mazginėmis jungtimis, horizontalių elementų ir įstrižainių. Jie lengviau pritaikomi prie sudėtingos formos fasadų, pramoninių įrenginių, rezervuarų, bokštų ir skirtingų lygių konstrukcijų.

Vamzdiniai pastoliai surenkami iš atskirų plieninių vamzdžių ir jungčių. Jų konfigūracija nėra taip griežtai apibrėžta kaip gamyklinės rėminės sistemos, todėl dažniau reikia atskiro stiprumo ir stabilumo skaičiavimo.

Mobilieji pastoliai arba bokšteliai turi ratukus ir gali būti perstumiami. Jiems taikomi atskiri konstrukcijos, stabilumo, aukščio, atramų ir perstūmimo reikalavimai. Dirbti ant perstumiamo bokštelio arba jame laikyti žmones perstūmimo metu draudžiama.

Skirtingų gamintojų pastolių dalys negali būti jungiamos vien todėl, kad jų matmenys atrodo panašūs. Komponentus galima derinti tik tada, kai tai numatyta techniniuose dokumentuose arba jų tinkamumas pagrįstas skaičiavimais.

Kada reikalingas pastolių projektas

Jeigu pastoliai statomi pagal gamintojo pateiktą standartinę konfigūraciją, laikomasi joje nustatyto aukščio, laukelių ilgio, inkaravimo schemos, apkrovos klasės ir kitų sąlygų, gali būti naudojama gamintojo surinkimo bei naudojimo instrukcija.

Atsižvelgdamas į pastolių sudėtingumą, darbų vadovas turi parengti jų pastatymo, naudojimo ir išardymo projektą. Galima naudoti tipinį projektą, papildytą konkretaus objekto duomenimis.

Pastolių stiprumo ir stabilumo skaičiavimas reikalingas, kai nėra jų charakteristikas bei elementų išdėstymą apibrėžiančių dokumentų arba konstrukcija neatitinka standartinio gamintojo sprendinio. Atskiro įvertinimo paprastai reikia, kai:

• keičiama gamintojo numatyta inkaravimo schema;

• pastoliai statomi aukštesni, platesni ar kitokio laukelių ilgio;

• įrengiamos konsolės, išplatinimai, stogeliai ar medžiagų kėlimo aikštelės;

• prie pastolių tvirtinami apsauginiai tinklai, reklaminiai tentai arba ištisinės plėvelės;

• pastoliai remiami į nepatikrintą perdangą, stogą ar kitą konstrukciją;

• numatomos didelės arba sutelktos medžiagų ir įrangos apkrovos;

• pastoliai naudojami kaip apsauginiai, gaudymo arba stoginiai pastoliai;

• pastoliai statomi sudėtingos formos vietoje arba veikiami neįprastų vėjo apkrovų.

Tinklas arba tentas smarkiai padidina vėjo poveikį. Apdengti pastoliai negali būti inkaruojami pagal neapdengtų pastolių schemą, jei tokio sprendinio nenumato gamintojo dokumentai ar skaičiavimai.

Pastolių apkrovos klasės

Pagal LST EN 12811-1 darbiniai pastoliai skirstomi į šešias apkrovos klases. Klasė parodo didžiausią tolygiai paskirstytą naudojimo apkrovą viename darbiniame paklote.

Apkrovą sudaro darbuotojai, įrankiai, medžiagos ir ant pakloto pastatyta įranga. Nurodyta klasė nereiškia, kad visame pastolių aukšte galima be apribojimų sukrauti tiek medžiagų. Reikia įvertinti pakloto plotą, sutelktas apkrovas ir gamintojo nustatytą vienu metu apkraunamų lygių skaičių.

Pavyzdžiui, 200 kg/m² trečios klasės apkrova nėra leidimas ant vienos siauros pakloto vietos pastatyti toną sveriantį padėklą. Skiedinio talpos, plytų padėklai, akmens plokštės, keltuvai ir kiti sunkūs kroviniai turi būti numatyti projekte.

Pastolių plotis ir darbo vieta

Pastolių plotis parenkamas pagal atliekamą darbą, naudojamus įrankius ir laikomas medžiagas. LST EN 12811 numato pločio klases, pradedamas nuo W06, kurios laisvas plotis yra ne mažesnis kaip 0,60 m. Fasado šiltinimo ar mūrijimo darbams dažnai reikia platesnio pakloto, kad darbuotojai galėtų saugiai judėti šalia naudojamų medžiagų.

Senoji rekomendacija ant pakloto palikti vos 0,20 m pločio praėjimą neturėtų būti laikoma tinkama bendra taisykle. Medžiagos turi būti išdėstytos taip, kad nebūtų užtvertas saugus judėjimo kelias, priėjimas prie kopėčių, laiptų ar avarinio nusileidimo vietos.

Pastolių paklotas turi būti pakankamo pločio konkrečiam darbui, visiškai užpildytas, stabilus ir apsaugotas nuo pasislinkimo. Pakloto elementai naudojami pagal gamintojo nustatytą tarpatramį ir apkrovą. Atsitiktinės nežinomo stiprumo lentos negali pakeisti sisteminių pakloto elementų.

Pastolių pagrindo paruošimas

Pastolių pagrindas turi išlaikyti konstrukcijos, darbuotojų, medžiagų ir vėjo perduodamas apkrovas. Gruntas išlyginamas, sutankinamas ir apsaugomas nuo išplovimo bei vandens kaupimosi.

Reguliuojamos atramos statomos ant pagrindo plokščių ir apkrovą paskirstančių medinių ar kitų projekte numatytų padėklų. Atramos negali būti dedamos ant plytų, tuščiavidurių blokelių, trinkelių nuolaužų, palaidų lentų ar kitų atsitiktinių paaukštinimų.

Reguliavimo sraigtai naudojami tik gamintojo nustatytose ribose. Per daug išsukta atrama sumažina apatinės pastolių dalies stabilumą. Pastolių vertikalumas tikrinamas nuo pat pirmojo surinkimo lygio.

Jeigu pastoliai statomi ant perdangos, stogo, balkono ar požeminių konstrukcijų, turi būti patikrinta, ar jos atlaikys atramų perduodamas koncentruotas apkrovas.

Pastolių standumas ir įstrižainės

Pastolių erdvinį standumą užtikrina horizontalūs elementai, įstrižainės, paklotai ir inkarai. Jie montuojami pagal gamintojo arba pastolių projekto schemą. Negalima savavališkai nuimti įstrižainių, kad būtų patogiau patekti prie fasado ar pernešti medžiagas.

Trūkstama įstrižainė ar horizontali jungtis gali paveikti ne vien vieną pastolių laukelį. Apkrovos persiskirsto į kitus elementus, todėl konstrukcija gali deformuotis arba prarasti stabilumą.

Jei dėl darbų būtina laikinai išimti konstrukcinį elementą, turi būti numatytas lygiavertis laikinas sutvirtinimas. Tokį pakeitimą gali nurodyti pastolių projektą ir jų konstrukciją išmanantis asmuo.

Pastolių inkaravimas prie pastato

Pastoliai inkaruojami prie apkrovas galinčių atlaikyti pastato konstrukcijų. Inkarai turi perduoti tempimo ir gniuždymo jėgas. Jų tipas, išdėstymas, žingsnis ir tvirtinimo pagrindas nustatomi gamintojo instrukcijoje arba pastolių projekte.

Negalima tvirtinti pastolių prie lietvamzdžių, turėklų, langų rėmų, silpnų apdailos sluoksnių ar kitų apkrovoms neskirtų elementų. Tvirtinant per termoizoliaciją reikia naudoti tam pritaikytus sprendinius ir pasiekti laikantįjį sienos sluoksnį.

Inkarai montuojami kartu su pastolių aukščio didinimu. Negalima iš pradžių surinkti viso aukščio konstrukcijos ir tik vėliau pradėti ją tvirtinti. Viršutinio naudojamo lygio ir pastolių galų inkaravimas atliekamas pagal pasirinktą schemą.

Prieš nuimant inkarą dėl fasado apdailos turi būti įrengtas projekte numatytas pakaitinis tvirtinimas. Kelių gretimų inkarų vienu metu nuimti negalima.

Pastolių paklotai

Kiekviename naudojamame pastolių lygyje turi būti įrengtas darbams pritaikytas paklotas. Jo elementai tvirtinami taip, kad nepasikeltų nuo vėjo, neslystų ir neatsikabintų nuo atramų.

Tarp pakloto elementų neturi likti pavojingų angų. Paviršius turi būti švarus, neapledėjęs, nepadengtas purvu, skiediniu ar kitomis slydimą didinančiomis medžiagomis.

Ant paklotų negalima šokinėti, mėtyti sunkių medžiagų ar viršyti apkrovos klasės. Medžiagos paskirstomos tolygiai ir laikomos taip, kad negalėtų nuriedėti ar nukristi. Ant apsauginių turėklų, tarpinių sijų ir grindjuosčių draudžiama dėti paklotus arba juos naudoti kaip atramas darbo vietai paaukštinti.

Pastolių kampuose, iškyšose ir įgilinimuose paklotas turi sudaryti vientisą saugią darbo vietą. Negalima palikti neuždengtų tarpų, per kuriuos galėtų įkristi darbuotojas, įrankis ar medžiaga.

Apsauga nuo kritimo

Atvirose pastolių pusėse įrengiama kolektyvinė apsauga: viršutinis turėklas, tarpinis turėklas ir grindjuostė. Pagal LST EN 12811 viršutinio turėklo aukštis turi būti ne mažesnis kaip 1 m, o grindjuostės aukštis – ne mažesnis kaip 150 mm. Tarpai tarp apsaugos elementų turi būti tokie, kad žmogus negalėtų pro juos iškristi.

Jeigu tarp pakloto ir pastato lieka pavojingas tarpas, apsauga įrengiama ir vidinėje pastolių pusėje arba tarpas uždengiamas projekte numatytais elementais. Leistinas atstumas iki fasado vertinamas pagal pastolių sistemą, atliekamą darbą ir kritimo riziką. Vienodas atstumas negali būti taikomas visoms konstrukcijoms ir darbų rūšims.

Surinkimo ir ardymo metu, kol kolektyvinė apsauga dar neįrengta, naudojama gamintojo numatyta išankstinio turėklų montavimo sistema arba asmeninė apsaugos nuo kritimo įranga. Saugos diržo tvirtinimo vietos turi būti nurodytos surinkimo plane ar gamintojo instrukcijoje. Prisirišti prie bet kurio pastolių vamzdžio negalima.

Saugus patekimas ant pastolių

Į kiekvieną naudojamą pastolių lygį turi būti įrengtas saugus patekimas. Tam naudojami vidiniai laiptai, laiptų bokšteliai arba sisteminės kopėčios su uždaromais liukais.

Lipti išorine pastolių konstrukcija, turėklais ar įstrižainėmis draudžiama. Kopėčių ir liukų vietos negali būti užkrautos medžiagomis. Atidarytas liukas po praėjimo uždaromas, kad paklote neliktų pavojingos angos.

Kai darbuotojai dažnai kyla nešdami įrankius ar medžiagas, laiptų bokštelis yra saugesnis už vertikalias kopėčias. Medžiagos turi būti keliamos tam skirtomis priemonėmis, o ne nešamos kopėčiomis, jei krovinys trukdo saugiai laikytis.

Pastolių surinkimas ir išardymas

Pastolius statyti, remontuoti, ardyti ar perstatyti galima tik prižiūrint darbų vadovui. Darbus gali atlikti specialiai išmokyti darbuotojai, supažindinti su projektu, surinkimo seka, leistinomis apkrovomis, apsauga nuo kritimo ir rizika pasikeitus oro sąlygoms.

Naudoti sulenktus rėmus, įtrūkusius paklotus, pažeistus suvirinimus, neveikiančius fiksatorius, stipriai korozijos paveiktas dalis ar savadarbius elementus draudžiama. Komponentų būklė tikrinama prieš montavimą.

Pavojinga zona po montuojamais ar ardomais pastoliais aptveriama ir pažymima. Pašaliniams asmenims joje būti negalima. Pastolių dalys perduodamos rankomis arba nuleidžiamos tinkamomis kėlimo priemonėmis – jų mėtyti negalima.

Pastolių patikra ir žymėjimas

Baigtus montuoti pastolius prieš naudojimą turi patikrinti kompetentingas asmuo. Patikros metu vertinama:

• pagrindo ir atramų būklė;

• stovų vertikalumas ir visos konstrukcijos geometrija;

• horizontalių elementų, įstrižainių ir fiksatorių sumontavimas;

• inkarų skaičius, išdėstymas ir tvirtinimo kokybė;

• paklotų, turėklų, grindjuosčių, laiptų ir liukų būklė;

• atstumai iki fasado, elektros linijų ir kitų pavojingų vietų;

• pastolių atitiktis projektui arba gamintojo instrukcijai.

Patikros rezultatai įforminami statybvietėje nustatyta tvarka. Prie įėjimo nurodoma, ar pastoliais leidžiama naudotis, jų apkrovos klasė, plotis ar kita naudojimui svarbi informacija ir už būklę atsakingas asmuo.

Nebaigti, keičiami, remontuojami arba nesaugūs pastoliai aptveriami ir pažymimi draudžiamaisiais bei įspėjamaisiais ženklais. Vien užrašas neatstoja fizinio patekimo apribojimo.

Pakartotinė pastolių patikra atliekama po pakeitimų, stipraus vėjo, audros, ilgalaikės pertraukos, smūgio, pagrindo sėdimo ar kito įvykio, galėjusio paveikti jų stabilumą. Naudotojai prieš kiekvieną darbo pamainą turi vizualiai įvertinti paklotus, aptvarus, prieigas ir akivaizdžius konstrukcijos pažeidimus.

Pastoliai prie elektros oro linijų

Statant pastolius prie elektros oro linijų turi būti išlaikyti saugūs atstumai ir įvertintas ilgų metalinių elementų judėjimas. Pavojus kyla ne vien tiesiogiai palietus laidą – aukštos įtampos linijoje elektros išlydis gali įvykti ir nepasiekus laido.

Saugos priemonės derinamos su elektros tinklo operatoriumi. Atsižvelgiant į įtampą ir darbų pobūdį, gali būti išjungiama linija, įrengiamos izoliacinės apsaugos, ribojamas pastolių aukštis, pažymima pavojinga zona ar taikomi kiti sprendiniai. Atstumas negali būti pasirenkamas apytikriai.

Pastolių naudojimas esant blogam orui

Ant pastolių negalima dirbti, kai stiprus vėjas, perkūnija, apledėjimas, gausus sniegas arba prastas matomumas kelia pavojų. Leistinas vėjo greitis ir kitos naudojimo ribos nustatomos gamintojo instrukcijoje arba pastolių projekte.

Sniegas, ledas ir susikaupęs vanduo nuo paklotų pašalinami prieš pradedant darbą. Po audros tikrinami inkarai, apsauginiai tinklai, paklotų fiksatoriai ir pagrindas.

Atsakomybė už pastolių saugą

Pastolių montavimo įmonė atsako už tinkamą konstrukcijos surinkimą pagal projektą ar gamintojo instrukciją ir jos perdavimą naudoti. Darbdavys, kurio darbuotojai naudojasi pastoliais, turi užtikrinti, kad jie būtų naudojami pagal paskirtį, neperkraunami ir savavališkai nekeičiami.

Pastolių naudotojai negali nuimti turėklų, inkarų, įstrižainių, paklotų ar kitų konstrukcinių elementų. Pastebėjus judėjimą, sėdimą, trūkstamas dalis ar kitą pažeidimą, darbai pavojingoje vietoje nutraukiami, patekimas apribojamas ir informuojamas atsakingas asmuo.

Pastolių saugumas priklauso nuo visos sistemos: tinkamai parinktos apkrovos klasės, tvirto pagrindo, nustatyta tvarka įrengtų inkarų, pilnų paklotų, kolektyvinių apsaugų ir nuolatinės būklės kontrolės. Vien kokybiškų pastolių elementų neužtenka, jei konstrukcija surinkta ne pagal projektą arba naudojama viršijant jos galimybes.