Aplinkos ministrui Valentinui  Mazuroniui pasirašius prieštaringai vertinamą Labanoro regioninio parko planą, jau derinami pirmieji detalieji planai atveriantys kelią naujam paežerių užstatymo ir užtvėrimo vajui. Kaip ir nuogastavo Labanoro regioninio parko gyventojai, plano sprendiniai papildomai nebevertinami ir kaimai bus užstatomi ne pagal urbanistų ar architektų rekomendacijas, bet kaip tai suplanavo tam visiškai neturintys kvalifikacijos gamtininkai.

Saugomų teritorijų tarnyba apsimelavo

Saugomų teritorijų tarnybos vadovė atvirai apsimelavo bandydama apraminti susirūpinimą pareiškusius Šnieriškių kaimo gyventojus. Gyventojai prieštaravo tam, kad jų kaimas būtų suplanuotas " darniai plėtrai" be urbanistų ir architektų pagalbos. Buvo reikalaujama atlikti poveikio aplinkai tyrimą, nes buvo visiškai neaišku, kaip dviguba kaimo plėtra paveiks jautrias žmogaus poveikiui apylinkes. Į tai rašte su R. Baškytės parašu teigiama, kad  "tvarkymo planas detaliai nesprendžia visų teritorijos plėtros problemų, ypač ūkinių ir inžinerinių, konkreti veikla teritorijoje turi būti planuojama detaliojo teritorijų planavimo dokumentais, kuriems ir bus atliekamas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas ir, teisės aktų numatytais atvejais, poveikio aplinkai vertinimas bus atliekamas kitų planavimų metu".

Tačiau iš teisų niekas nė nesiruošė papildomai tirti, kaip naujos statybos paveiks aplinką ir gyventojus. Pavyzdžiui, 2013 metų rugpjučio 2 dieną Molėtų savivaldybėje imtas rengti detalusis planas Loretai  Graužinienei Stirnių hidrologiniame draustinyje, tas pats plano rengėjas ruošė dar vieną detalųjų planą ir Aiseto kraštovaizdžio draustinyje. Abiem atvejais papildomų poveikio aplinkai procedūrų darymo savivaldybės administracija leido neatlikti, esą jos jau buvo padarytos planavimo metu. Aiseto kraštovaizdžio draustinyje detalusis planas be didesnių kliūčių buvo suderintas, ilgai nelaukiant  nutiestas ir žvyrkelis.

Valdiškos  institucijos nustebino nekompetencija

Šnieriškių gyventojų skundas pateko į prokuratūrą, kuri turėtų apginti viešąjį interesą. Buvo nurodyti bent penki grubūs galiojančių įstatymų pažeidimai, neskaitant visos eilės smulkesnių. Pavyzdžiui, numatoma kvartalų statyba gamtiniame karkase. Kvartalu laikomos 5 naujos sodybos, tap kurių atstumas ne didesnis kaip 150 metrų. Tuo tarpu numatomame plane vien Šnieriškių apylinkėse numatomi 2 tokie kvartalai iš 8 ir 12 skirtingų sodybų. Atsakymas tiesiog pritrenkė -  "neturime pagrindo abejoti Aplinkos ministerijos viceministro Jonausko pateikta informacija, kad nurodytoje vietoje NĖRA gamtinio karkaso".

Per kilometrą nuo kaimo ersantys laukai, be jokios abejonės esantys ir Natura 2000, ir gamtinio karkaso, ir Aiseto kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, rašte buvo  priskirti prie kaimo gyvenamosios zonos.

Tolumoje plytinčios pievos ministerijos valdininkų priskirtos kaimui, ten pasistatys "Naujosios Šnieriškės".

Tai, kad gamtiniame karkase draudžiama statyti penkis namus rodo, kad tai neigiamai veikia aplinką. Tuo tarpu  Saugomų teritorijų ir Aplinkos ministerijos funkcionieriams atrodo, kad net 40 naujų sodybų gali duoti tik teigiamą poveikį.  Ir nesvarbu, kad bus sudarkytas jau daugiau kaip 70 metų savo struktūrą išlaikęs kaimas, tokių su  valakinio kaimo struktūra be jokios mūrinės statybos  Lietuvoje beveik nelikę.

Šnieriškiečių vystytas interesų apsaugos procesas parodė visišką valdiškų institucijų nesugebėjimą, o greičiausiai nenorą apginti piliečių  interesus. Įsigalėjusi tvarka, kai skundą gavusi institucija jį persiunčia skundžiamai institucijai ir vėliau atsakymą šnieriškiečiams elementariai perrašo iš skundžiamos organizacijos. Savarankiškas tyrimas visiškai neatliekamas, beveik visais atvejais remiamasi netikslia, klaidinančia ar tiesiog melaginga informacija.

Sklypų savininkai  sulaukė aktyvaus valdininkų palaikymo

Planavimui įpusėjus, Saugomų teritorijų vadovė R. Baškytė spaudoje gyrėsi, kad sudaro sąlygas į nykstančius kaimus grįžti buvusiems gyventojams. Tačiau jau baigiant planavimą šios kalbos nutilo, nes vien Šnieriškių apylinkėse tuo momentu buvo parduota apie pusė sklypų. Tuo tarpu realiai plano metu įteisintos galimybės statytis daugybėje sklypų vietovėse, kuriose visai nėra ką "darniai plėtoti" ar išsaugoti nuo "sunykimo" . Dauguma pakeistos paskirties sklypų yra vaizdingose apylinkėse su tiesioginiu sklypo priėjimu prie ežero, vietovėse  su puikiais privažiavimais ištisus metus.   Neatsiliko nuo Saugomų teritorijų vadovybės ir Molėtų meras S. Žvinys aktyviai visą laiką palaikęs užstatytojų interesus.

Jau ne pirma Saugomų teritorijų tarnybos valdininkų klaida

Didelį susirūpinimą sukėlė ir tai, kad tokiuose su žmonėmis susijusiose situacijose  Saugomų Teritorijų tarnyba dar neturėjo pozityvios patirties. Tik susikūrus tarnybai imta stumti vietinius gyventojus iš ūkinės veiklos. Stepinio tipo draustiniuose toks gyventojų pasitraukimas visada turi neigiamų pasekmių, nes tokio tipo kraštovaizdis Lietuvoje neįmanomas be žmogaus įsikišimo.  Lietuvoje neigiamos draudimų pasekmės buvo žinomos dar devinto dešimntmečio pradžioje ėmus nykti neganomiems draustiniams. Deja,  Saugomų teritorjų tarnyba elgėsi analogiškai,  pievos ėmė nykti ir dabar Saugomų teritorijų tarnyba eikvoja dešimtis milijonų litų atstatyti pusiausvyrai perkant galvijus.
Neringoje sukeltas konfliktas taip pat didele dalimi dėl Saugomų teritorijų valdininkų kaltės. Valstybė turės mokėti kelias dešimtis milijonų kompensacijų dėl nesusiskalbėjimo ir procedūrų nesilaikymo. Saugomų teritorjų tarnybos valdininkai geriau už architektus žino, kokie pastatai turi būti statomi Nidoje, net jei geriausiam projektui atrinkti buvo organizuotas konkursas tarp didelę patirtį turinčių atchitektų.

Naujas Saugomų teritorijų tarnybos valdininkų eksperimentas su žmonėmis

Naujas eksperimentas taip pat nekelia abejonių dėl naujos konfliktinės situacijos. Suplanuotos teritorijos sulaukėjusiuose pievose, tarsi nežinant  jose būna vos ne pati didžiausia gamtinė įvairovė. Palaikyti tinkamą stovį tokiose pievose nėra sudėtinga, juolab, kad  išmokos už tokių pievų tvarkymą yra didelės.  Tačiau VSTT sumąstė tokias pievas užstatyti motyvuodama, kad taip bus išsaugotos atviros erdvės. Kokiu diletantu reikia būti teigiant, kad namai, sodybiniai želdiniai ir tvoros gali išsaugoti atviras erdves.

Ar tai nauja VSTT politikos kryptis,  kai Saugomose teritorijose sodybą pasistatyti paprasčiau nei nesaugomose ūkininkui? Juk net draustiniuose  dabar beveik kaip kolektyviniuose soduose, užtenka 10 a sklypo naujai sodybai statyti, tuo tarpu ūkininkui nebaškytinėj Lietuvoj visų 50 arų reikia.

Planavimą veikė povandeninės srovės?

Įdomu tai, kad garsių pavardžių tarp sklypų savininkų nėra. Gal išskyrus Loretą Graužinienę, kurios sklypo Stirnių hidrologiniame draustinyje paskirtis pakeista.. Tačiau į keičiamos paskirties sklypus pateko ir anksčiau nuskambėję sklypai, kaip pavyzdžiui Rūtos Janutienės straipsnyje "Trys būdai turėti Labanorą".

Įdomu, kas gi nusipirks sklypus, kai jie jau bus "sutvarkyti" ? Kokie čia nauji šlėktos kuriems  pritrūko dvarų paežerėje?

Kokios Saugomų teritorijų tarnybos funkcijos?

Kyla daug abejonių dėl tokių Saugomų teritorijų tarnybos funkcijų. Jei dabar saugomose teritorijose įkurti naują sodybą paprasčiau nei eiliniam ūkininkui,  tai kam tokios teritorijos reikalingos. Tuo labiau, kad užstatant sunaikinamos į Raudonają knygą įrašytų gyvūnų populiacijos. Iššvaistant šimtus milijonų įvairiems žymėjimas, tyrimams užmirštama saugoti pačią aplinką. O per pastaruosius metus vien " Biologinei įvairovei gausinti ir kraštovaizdžio apsaugai" per visokius projektus "įsisavinta" apie 230 mln litų neskaitant daugiamilijoninio Saugomų teritorijų tarnybos biudžeto.

Bendra proceso informacija

Tvarkymo planai daromi tam, kad būtų sureguliuoti procesai konkrečioje saugomoje teritorijoje. Tai pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis planuojamos ir statybos. Planuojant Labanoro regioninio parko teritoriją nutarta padaryti ir "darnią" plėtrą parko gyvenvietėse. Deja, kaimus, kaip įprasta Saugomų teritorijų politikoje, nutarta planuoti savų geografų pastangomis nesinaudojant nei urbanistų, nei architektų paslaugomis. Suprasdami, kad po priimtų sprendimų apylinkėse prasidės chaotiškos statybos, perplanuoti naudojantis architektų ir urbanistų paslaugomis pareikalavo Šnieriškių gyventojai. Buvo pateiktas kompromisinis užstatymo planas, kurį valdininkai atmetė.

Šnieriškių gyventojai nurodė šiuos neatitikimus galiojantiems teisiniams aktams:

Negalima sklypų dalyba į skirtingos paskirties naudmenis, nes ruošiant detalųjį planą vistiek turės būti suteiktas vienas statusas visam sklypui,
Poveikiui aplinkai jautriose teritorijose (numatomos statybos Natura 2000, gamtinio karkaso, paukščių buveinėms svarbi teritorija, Aiseto kraštovaizdžio  ir kiti draustiniai),  jei numatomas neigiamas poveikis, būtina atlikti poveikio palinkai tyrimus (tas nebuvo atlikta, teigta kad statybos turės teigiamą poveikį). Tuo tarpu draudimas statyti daugiau kaip 5 namų kvartalus gamtiniame karkase iliustruoja, kad tokia naujų statybų koncentracija turi stiprų neigiamą poveikį aplinkai.
Gamtiniame karkase negalima kvartalų po 5 namus statyba, vien Šnieriškių teriotorijoje numatyti du dar didesni kvartalai.
Esamas suplanavimas suniokoja Šnieriškių kaimo struktūrą, kuri išlikusi nuo 1939 metų, kas prieštarauja Labanoro regioninio parko reglamentui.
Planavimo darbus atliko įmonė neturinti tokiems darbams atestuoto specialisto,
Saugomų teritorijų specialistams nerekomenduojama keisti kaimo ribų, nors faktiškai planavimo metu tai buvo padaryta.
Užstatomoje teritorijoje peri gausi Lietuvoje ir Europoje saugomų griežlių populiacija.

Sergejus Jeriomenko