Vitražas - senovinė meno šaka, atsiradusi, žmonijai išmokus pasigaminti spalvotą stiklą.

Vitražas (lot. vitrum - 'stiklas' > pr. vitrage dekoratyvinis langų stiklas) - dekoratyvinės dailės rūšis, dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langą, duris arba įtaisomas eksterjero ar interjero sienoje. Atskiri skirtingų kontūrų spalvoti stiklai sutvirtinami tarpusavyje švino juostelėmis. (šaltinis: vikipedia.org.).

Norint mėgautis vitražo grožiu, būtina, kad šviesa į žiūrovą kristų per stiklą. Todėl vitražais dekoruojamos langų ir durų angos, įstatomi specialūs rėmai, širmos, nišos, įrengiamas dirbtinis arba natūralus apšvietimas.

Vitražo istorija ir atlikimo technikos

Paveikslų iš spalvoto stiklo sugebėjimas keisti bet kurios, net ir visiškai neišvaizdžios, niūrios, nepatrauklios patalpos nuotaiką ir atmosferą buvo pastebėtas labai seniai. Sprendžiant iš rastų spalvoto stiklo fragmentų, paprasčiausi vitražai egzistavo dar senovės Egipto laikais. Senovėje šis labai brangus ir daug darbo reikalaujantis dekoro elementas buvo naudojamas tik kulto ir religijos pastatuose. Ankstyvųjų Romos krikščionių bazilikose langų apipavidalinimui buvo naudojamos plonos alebastro ir selenito nuopjovos, kurios slopindavo interjere ryškią šviesą ir sukurdavo nepakartojamą dekoratyvinį efektą. XX-XXII a. Prancūzijos gotikinėse katedrose ir bažnyčiose jau buvo vitražai-paveikslai, vaizduojantys religinius siužetus. Jie buvo kuriami iš spalvoto stiklo gabalų, sutvirtintų švino juostelėmis. Tokia klasikinio vitražo pradžia.

Klasikinis vitražas - ypatingai brangus ir sunkiai pagaminamas dekoratyvinis elementas. Klasikiniai vitražai restauruojami arba gaminami pagal specialų užsakymą.

Klasikinio vitražo gamybos technologija. Klasikinis vitražas sukuriamas iš atskirų spalvoto stiklo plokščių gabalų, išrėžtų pagal piešinį ir sujungtų profiliu iš švino, vario ar žalvario. Piešiamas natūralaus dydžio eskizas, pagal jį į atskirus fragmentus raižomas organinis, ploną langinis ar silikatinis stiklas, kraštai šlifuojami. Fragmentai sutvirtinami H-formos ir U-formos skersmens metaliniu profiliu, konstrukcijos sujungimų vietos sulituojamos.

Paruošti stiklai ir įrankiai vitražo dirbtuvėje. Autoriaus nuotr.

Po to šis rėmelyje esantis elementas prijungiamas prie likusių vitražo elementų. Norint padaryti H-formos profilį, švino ruošinys-virbalas įdedamas į valcą ir jo rateliu valcuojamas.

Taip valcuojamas švinas. Autoriaus nuotr.

Švinas - minkštas metalas, todėl įduba išilgai pusgaminio gaunama lengvai. Į tas įdubas ir įdedamas spalvotas stiklas.

Spalvotas stiklas įdedamas į švino profilį. Autoriaus nuotr.

Gaminant vitražą, būtina turėti dideles įvairiausių atspalvių spalvoto stiklo atsargas, ypatingai tiksliai išpjauti vitražo elementus ir labai tiksliai įlituoti elementą taip, kad iš esmės susidarytų „H" išvaizdą turintis profilis, sujungiantis kaimyninius elementus, o pačios litavimo siūlės nesimatytų. Sutikite, kad toks darbas iš tikrųjų yra nelengvas, jis reikalauja didelių išlaidų ir puikių meistro įgūdžių.

Todėl dabar namo ar buto interjero puošybai dažniausiai yra gaminamos vitražų imitacijos.

Ant spalvotų vitražo stiklų galima tapyti ir piešti papildomus vaizdus. Stiklai nutapomi glazūromis - keraminiais dažais, po to - degimas krosnyje +350°C temperatūroje.

Krosnis vitražiniam stiklui. Autoriaus nuotr.

Tokiu būdu dažai sulydomi su stiklo paviršiumi. Klasikinis vitražas puikiai tinka langams, durims, sieninėms pertvaroms, bet dėl savo sunkumo ir konstrukcijos ypatumų jis netinka luboms ir šviestuvams dekoruoti.

Svarbus proveržis vitražo technologijoje įvyko ties XIX-XX amžių riba. Vitražų gamyboje atsirado "tiffany" metodas, taip pavadintas amerikiečių vitražų meistro L.Tiffany išradimo vardan. Nauja vitražų surinkimo technologija tokia - kiekvienas figūrinis stiklo lakštas apkraštuojamas varine folija, o po to šios atskiros kompozicijos detalės sulituojamos. Šis metodas padarė vitražą žymiai lengvesniu, lyginant su ankstesnių konstrukcijų sunkiu svoriu ir kietumu. Tiffany metodas ir šiais laikais yra populiariausias pakabinamų vitražų luboms ir šviestuvams gamyboje.

Vario folija "tiffany" metodui. Autoriaus nuotr.

Tiffany technikos kūrinys. Autoriaus nuotr.

Vitražas - naudingas interjero elementas

Šiuolaikiniai vitražai gali būti praktiškai panaudojami ir pritaikomi bet kokiame interjere: nuo miegamojo iki restorano. Vitražas gali buti dekoratyvia pertvara, praleidžiančia šviesą, jis atlieka ne tik dekoratyvines, bet ir utilitarines funkcijas. Jei norite pakeisti kambario atmosferą, kitos dekoro priemonės nepalyginamos su vitražo galimybėmis: jis nepakeičiamas, jei norite pridengti nepatrauklų vaizdą lauke, matomą pro langą, tai puiki apsauga nuo smalsių kaimynų, jei prieš jūsų langus stovi namas ir nuo smalsių praeivių iš lauko, jei šalia judri gatvė.

 

 

Vizuali uždanga nuo žvilgsnių iš judrios gatvės. Autoriaus nuotr.

Senamiesčio vitražas. Autoriaus nuotr.

Taipogi vitražas apsaugoja ir nuo kaitrios saulės karščio vidurdienį, jei jūsų būsto langai nukreipti į pietų pusę, ir nuo besileidžiančios vakarinės saulės spindulių. Atvejui su langais į pietus labai tinka šaltos, vėsios vitražinių stiklų spalvos - mėlyna, žydra, žalia (jos sukurs pavėsio efektą). Langams į šiaurinę pusę, kur trūksta šilumos ir saulės, labiau tiktų šiltų spalvų dominavimas (raudona, oranžinė, geltona), - sukurtų šilumos efektą.

Vitražas - prabangos elementas

Klasikinis ir "tiffany" vitražų gamybos būdai - procesai labai ilgi, reikalaujantys daug darbo ir brangūs. Jie kuriami pagal individualius projektus, jų dizainas paruošiamas dailininkų pagal konkretų interjerą, medžiagos pakankamai brangios. Vitražas - tai prabanga, kurią sau gali leisti rafinuoto skonio žmogus, pageidaujantis investuoti į savo interjerą, sukurti patalpoje nepakartojamą aurą. Stiklas organiškai dera su metalu, medžiu, plastiku, tekstile. Svarbu, kad vitražas būtų atliktas atitinkama aplinkai technika. Pavyzdžiui, klasikiniame interjere puikiai atrodo klasikiniai vitražai su metaliniu (švino, vario) karkasu, kuriame įterpti spalvoti stiklai.

Tačiau egzistuoja šiuolaikinės technologijos ir medžiagos, pakankamai ekonomiškos, leidžiančios kurti geros kokybės vitražus. Ant permatomo arba tonuoto stiklo  lakšto uždedamos įvairios, lengvai prieinamos medžiagos: spalvotos plėvelės, lipni lanksti švino juosta, keraminiai dažai. Padaryti pagal šią techniką dekorai vadinasi uždedamieji vitražai (autoriaus terminas).

Kaip pačiam pasidaryti vitražą

Pasidaryti vitražą pagal uždedamąją technologiją lengva ir pačiam. Tam nereikės dirbtuvės, krosnių ir agregatų, nereikia lydyti ir šlifuoti stiklų ir švino, gaminti švininių karkasų ir profilių, nereikia +350°C temperatūros vitražinių stiklų apdorojimui. Visą gamybinį procesą galite saugiai, tyliai ir švariai atlikti savo gyvenamojoje patalpoje, net ir miegamajame ar virtuvėje.

Įrankiai ir medžiagos vitražo gamybai

1. Stiklo lakštas
2. Lipni švino juostelė
3. Lipni spalvota plėvelė
4. Kietas guminis volelis plėvelės ir švino juostos išlyginimui ir prispaudimui
5. Peilis plėvės ir juostos pjaustymui

Autoriaus nuotr.

Lipni švino juostelė

Tai lanksti juostelė su lipnia besiklijuojančia apačia, D-formos profilio, primenanti guminę lipnią juostą langų sandarinimui. Jos sudėtyje 99 proc. susmulkinto gryno švino su spalvotų metalų priemaišomis. Juostelė suprojektuota naudojimui ant stiklo ir baldų paviršių. Jos dėka galima pasidaryti vitražą be stiklo pjaustymo ir metalinės konstrukcijos sujungimų litavimo. Švino juostelės būna įvairių spalvų, nebūtinai tradicinio švino pilkumo, bet  ir melsvos, rudos, vario, pasenusio aukso, žalvario, baltos, juodos, grafito, platinos spalvų. Juostelės būna įvairaus pločio - nuo 3 iki 18 mm. Tinkama klijuoti mažiausiai prie +10 C, nepraranda savybių nuo -25°C iki +100°C temperatūrų amplitudėje. Nepraranda spalvos ir nesikristalizuoja. Lipni švino juosta pasižymi menku cheminių medžiagų lakumu (ypač, jei vitražas su ja bus patalpintas tarp dviejų lango stiklų). Ji atitinka testavimo dėl rūko normas, kadangi buvo sukurta Anglijoje, kur klimatas panašus į Lietuvos. Jos rasti galima per internetą ir užsisakyti iš užsienio.

Lipni spalvota plėvelė

Permatoma vitražinė plėvelė - tai polieterinė medžiaga, apsaugota 4 ultravioletinių filtrų sluoksniais, neleidžiančiais spalvai išblukti. Jų dėka plėvė nesusigūžia ir nesusitraukia, yra atspari drėgmei ir saulės spinduliavimui bei sustabdo 90 proc. ultravioletinio spinduliavimo. Viena jos pusė yra lipni, bet patariame geresniam jos klijavimui tą lipnią pusę sudrėkinti distiliuotu vandeniu. Tokios plėvės naudojamos ir stiklų tonavimui/laminavimui. Surasti plėvelę galima prekių menininkams, kanceliarinėse, suvenyrų ir rankdarbių parduotuvėse.

Įrankiai

Kietas guminis volelis reikalingas švino juostelės prispaudimui ir tolygiam plėvelės klijavimui be raukšlių ir oro pūslelių bei išlyginimui. Tiks ir volelis tapetų klijavimui, nes jo ritinėlis yra irgi kietas.

Peilis rekomenduojamas toks, kad būtų patogiau jį laikyti rankoje, kaip šratinuką, panašus į skalpelį - ilgesnė rankena, trumpesni ašmenys. Juo pjaustoma pagal piešinio kontūrą kiekvieną priklijuotą prie stiklo atskirą plėvelę ir švino juostą.

Darbo procesas

1. Prieš pradedant būtinai nuriebinkite stiklo lakšto, ant kurio darysite vitražą, paviršių. Venkite naudotis tradiciniais stiklų ir indų plovikliais, nes dažniausiai jų sudėtyje yra silikoninės bazės poliravimo medžiagų, kurios palieka ant stiklo paviršiaus sluoksnį, dėl ko spalvota lipni plėvelė gali prarasti savo lipnias savybes ir prastai lipti.

Stiklo nuriebinimas. Autoriaus nuotr.

1. Vitražas kuriamas švarioje ir sausoje patalpoje.

Stklo lakštas ant piešinio. Autoriaus nuotr.

Stiklo lakštas uždedamas ant piešinio.

2. Pridėkite prie stiklo tinkamo dydžio ir spalvos lipnią plėvelę virš piešinio fragmento ir priklijuokite.

Lipnios plėvelės klijavimas. Autoriaus nuotr.

3. Guminiu kietu voleliu paritinkite per plėvelę dėl tolygaus jos prisiklijavimo, be raukšlių, išlyginkite.

Plėvelės išlyginimas voleliu. Autoriaus nuotr.

4. Lygiai pagal piešinio kontūrus peiliu atpjaukite ir pašalinkite nereikalingus permatomos spalvotos plėvelės kraštus.

Plėvelės pjaustymas pagal kontūrus. Autoriaus nuotr.

• a) Žinoma, bus taip, kad vienos plėvelės kraštai užlips ant greta esančios plėvelės, priklijuotos kiek ankščiau.
• b) Peiliu pagal piešinio liniją apipjaukite tą plėvelę, kurios kraštai užlipę dengia gretimą, o norint pašalinti nereikalingą likutį nuo gretimos plėvelės paviršiaus, peilio galiuku pakelkite užlipusio likučio laisvą kraštelį.
• c) Peiliu nulupkite tą likutį. Jis lengvai nusilupa.

A

B

C

5. Švino juostelę klijuokite tolygiu prispaudimu. Netempkite per smarkiai. Kai klijuojate švino juostą tarp dviejų spalvotų plėvelių, viena juostos pusė išilgai turi būti uždėta ant vienos plėvelės, o kita juostos pusė- ant gretimos plėvelės, tokiu būdu sujungiami šių gretimų plėvelių kraštai. Kai priklijuojate šviną prie išorinių piešinio kraštų, viena juostos pusė išilgai turi dengti plėvelę, o kita pusė - stiklą.

Lipnios švino juostos klijavimas. Autoriaus nuotr.

6. Po visų kontūrų apklijavimo švinu, juostą patikimiau prispauskite guminiu voleliu.

Švino juostos išlyginimas voleliu. Autoriaus nuotr.

Mėgaukitės stebuklu iš stiklo ir šviesos, sukurtu jūsų rankomis.

Parengė Piotr Šičiov

Autoriaus darbas ir nuotr.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.