Mediniai laiptai

Pirmieji laiptai, kaip galima spėti, nebuvo panašūs į dabartinius – jų funkciją atliko įstrižai pastatyti rąstai su įpjovomis. Tačiau pati laiptų paskirtis nuo seniausių laikų nepasikeitė: jie turi palengvinti ir padaryti saugų judėjimą tarp skirtingų aukščių.

Anksčiau mediniai laiptai dažniausiai turėdavo popakopes – vertikalias dalis, jungiančias pakopas. Dabar įrengiami ir uždari laiptai su popakopėmis, ir lengvesnės konstrukcijos atviri laiptai, kuriuose tarp pakopų paliekami tarpai. Pakopas laikanti konstrukcija iš šonų arba apačios sutvirtinama laiptasijomis.

Medinių laiptų konstrukcija

Medinių laiptų konstrukcija gali būti gaminama dirbtuvėse ir į statybvietę atvežama jau surinkta arba padalyta į kelias dalis. Vietoje laiptai pakeliami, sujungiami ir pritvirtinami prie perdangos bei grindų konstrukcijų. Kitas būdas – atskiras laiptų dalis pamažu surinkti jų montavimo vietoje.

Laiptasijos dažniausiai montuojamos abiejose laiptų pusėse, o tarp jų įtvirtinamos pakopos ir popakopės. Pakopų galai gali būti įleidžiami į laiptasijose išfrezuotus griovelius ir papildomai tvirtinami klijais, pleištais, varžtais ar kitomis konkrečiai konstrukcijai numatytomis jungtimis.

Griovelių gylis negali būti vienodas visiems laiptams. Jis priklauso nuo laiptasijos storio, medienos stiprumo, pakopų pločio, tarpatramio ir numatomos apkrovos. Per gili įpjova susilpnina laiptasiją, todėl anksčiau dažnai nurodytos universalios 12 ar 15 mm reikšmės negali būti taikomos neįvertinus visos konstrukcijos.

Kai laiptai montuojami tarp dviejų sienų, dalis tvirtinimo vietų paslepiama. Tačiau vinys neturėtų būti pagrindinė šiuolaikinių laiptų laikančiųjų jungčių priemonė. Konstrukcija tvirtinama tam skirtais medsraigčiais, varžtais, metalinėmis jungtimis ir konstrukciniais klijais. Tvirtinimo būdas parenkamas pagal medieną, apkrovas ir pagrindo, prie kurio jungiami laiptai, savybes.

Kai abi laiptų pusės matomos, jų dalys suleidžiamos viena į kitą, o jungtys paslepiamos konstrukcijos viduje. Pakopų, popakopių ir laiptasijų sandūros turi būti tiksliai prigludusios. Tarpusavyje judančios arba atsipalaidavusios detalės yra viena dažniausių medinių laiptų girgždėjimo priežasčių.

Senuose laiptuose klijai gali būti sutrūkinėję, o mediena dėl drėgmės pokyčių – susitraukusi. Tokiu atveju nepakanka vien atsitiktinai prikalti papildomų medjuosčių. Pirmiausia reikia nustatyti, kuri jungtis juda, o tada ją iš naujo suklijuoti, suveržti arba sutvirtinti varžtais. Jei deformuotos laiptasijos ar pažeistos laikančiosios jungtys, remontą turėtų įvertinti specialistas.

Laiptų apačia gali likti atvira ir kartoti pakopų formą. Jeigu po laiptais įrengiamas sandėliukas, darbo vieta ar kita uždara erdvė, apatinė konstrukcijos pusė uždengiama apdailos plokštėmis.

Mediniai laiptai su įleistomis pakopomis

Laiptai su įleistomis pakopomis dažniausiai turi dvi šonines laiptasijas. Pakopų ir popakopių galai įleidžiami į jų vidinėse pusėse išfrezuotus griovelius. Tokia konstrukcija atrodo tvarkinga, nes didžioji dalis jungčių lieka paslėpta.

Galimi ir mediniai laiptai su viena laiptasija. Viena pakopų pusė įleidžiama į laiptasiją, dažniausiai montuojamą prie sienos, o kitą pusę laiko atskira sija, statramsčiai, turėklų konstrukcija arba specialios metalinės jungtys. Tai nėra vien dekoratyvus sprendimas – kiekviena pakopa ir jos tvirtinimas turi atlaikyti numatytas apkrovas.

Laiptai be matomų šoninių laiptasijų gali būti tvirtinami prie sienos ar centrinės laikančiosios konstrukcijos. Tokie laiptai atrodo lengvi, tačiau jų įrengimas yra sudėtingesnis. Pakopų negalima paprasčiausiai pritvirtinti prie sienos neįvertinus jos konstrukcijos. Mūrinė, betoninė, karkasinė ar iš blokelių sumūryta siena pakopoms tvirtinti paruošiama skirtingai.

Laiptų matmenys, laiptasijų skerspjūviai, pakopų storis ir jungtys turi būti parenkami pagal konstrukcinius skaičiavimus. Medinių konstrukcijų projektavimui taikomi medienos stiprumą, apkrovas, jungtis ir deformacijas reglamentuojantys principai, todėl atsitiktinai nukopijuoti kitos konstrukcijos matmenys nėra pakankamas pagrindas laiptams gaminti.

Mediniai laiptai ant išpjautų laiptasijų

Kitas paplitęs medinių laiptų konstrukcijos tipas – laiptai, kurių pakopos montuojamos ant išpjautų laiptasijų. Laiptasijų viršuje pagal pakopų aukštį ir plotį išpjaunamos atraminės vietos, ant kurių tvirtinamos pakopos. Didžioji apkrovos dalis tenka būtent laiptasijoms.

Šios konstrukcijos laiptus galima surinkti palaipsniui jų montavimo vietoje. Laiptasijos gali būti paslėptos po apdaila, todėl matomoms pakopoms galima naudoti aukštesnės kokybės medieną, o nematomoms konstrukcijos dalims – tinkamų stiprumo savybių, bet paprastesnės išvaizdos konstrukcinę medieną.

Matomas pakopas galima gaminti iš masyvo arba laikančiąją pakopos dalį apdailinti pasirinktos medienos sluoksniu. Tačiau apdailos sluoksnis neatstoja laikančiosios konstrukcijos. Pakopos pagrindas turi būti pakankamai standus, kad vaikštant nelinktų, nejudėtų ir nepradėtų girgždėti.

Tokius laiptus surinkti paprasčiau dalimis, tačiau darbai gali užtrukti ilgiau. Pagrindinis jų trūkumas – išpjovos sumažina laiptasijos aukštį ir susilpnina jos skerspjūvį. Dėl to laiptasijos paprastai turi būti aukštesnės arba papildomai sustiprintos. Išpjovų gylis ir atstumai negali būti pasirenkami vien pagal pakopų matmenis – turi likti pakankama nepažeista laiptasijos dalis.

Medinių laiptų saugumas priklauso ne tik nuo laikančiosios konstrukcijos. Taip pat svarbus vienodas pakopų aukštis, tinkamas jų plotis, pakankama erdvė virš galvos, stabilūs turėklai ir saugūs tarpai tarp konstrukcijos elementų. Posūkio pakopų plotis vertinamas toje vietoje, kuria einama, o ne ties siauriausiu jų kraštu. Galiojančiuose gyvenamųjų pastatų reikalavimuose posūkio ir sraigtinių laiptų pakopoms taip pat nustatomi minimalūs pločiai.

Mediniai lauko laiptai

Lauke statomuose mediniuose laiptuose tarp pakopų paliekami tarpai, kad ant jų nesikauptų lietaus vanduo, sniegas ir nešvarumai. Pakopos gali būti formuojamos iš vienos platesnės arba kelių siauresnių lentų. Tarp lentų paliekami medienos judėjimui ir vandens nutekėjimui reikalingi tarpai.

Lauko laiptus veikia krituliai, saulė, šaltis ir temperatūros svyravimai, todėl mediena turi būti tinkama naudoti lauke. Prieš montuojant ypač kruopščiai apsaugomi pjūvių galai, įpjovos ir tos vietos, kurios vėliau pasislėps konstrukcijoje ir jų nebebus galima lengvai atnaujinti.

Mediena, keičiantis drėgmei, plečiasi ir traukiasi. Dėl to detalės neturi būti sujungiamos taip, kad negalėtų judėti, o tvirtinimo elementai turi būti atsparūs korozijai. Lauke naudojami tinkamos klasės cinkuoti arba nerūdijančiojo plieno medsraigčiai ir varžtai. Paprastos vinys pagrindinėms laiptų jungtims netinka, nes medienai judant jos gali atsipalaiduoti.

Pakopų paviršius neturėtų būti pernelyg lygus ir slidus. Vanduo nuo jo turi lengvai nutekėti, todėl pakopos montuojamos su nedideliu nuolydžiu į išorę. Mediena neturi tiesiogiai liestis su gruntu ar nuolat drėgnu betonu, o konstrukcijoje turi būti užtikrintas vėdinimas.

Lauko pakopoms gali būti naudojamas ir medienos bei plastiko kompozitas, tačiau jis nėra automatiškai tinkamas visoms laikančiosioms konstrukcijoms. Kompozitinių lentų atramų žingsnis, tvirtinimas ir leistinos apkrovos priklauso nuo konkretaus gaminio. Laiptasijoms dažniausiai naudojama konstrukcinė mediena, metalas arba kita tam pritaikyta laikanti sistema.

Paprastesnėje lauko laiptų konstrukcijoje pakopos remiasi į po jomis pritvirtintas atramines lenteles arba metalinius kampuočius. Toks sprendimas gali tikti neaukštiems pagalbiniams ar laikiniems laiptams, tačiau ir jie turi būti stabilūs, neklibėti bei turėti patikimą atramą. Nuolat naudojamiems gyvenamojo pastato laiptams pakopų negalima tvirtinti vien plonomis lentelėmis ir vinimis. Konstrukcija turi būti pritaikyta jos aukščiui, pločiui, naudojimo intensyvumui ir numatomoms apkrovoms.