Valstybinio audito „Kultūros paveldo išsaugojimas" tikslas - įvertinti, ar efektyviai vyksta nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo procesas.

Audito metu nustatėme, kad kultūros paveldo išsaugojimo politiką formuoja ir įgyvendina kelios institucijos, tačiau esminių teigiamų pokyčių, saugant valstybei reikšmingą nekilnojamąjį kultūros paveldą, vis dar nematyti. Kultūros ministerija iki šiol nėra parengusi nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo strategijos, kurioje būtų tiksliai apibrėžta, kokius objektus, kodėl ir kaip valstybė turi saugoti, kokiais kriterijais (prioritetais) remiantis skelbti objektus valstybės saugomais. Šiuo metu tėra vienintelis kriterijus objektus skelbti valstybės saugomais - galima žala vertingosioms objekto savybėms. Be to, Kultūros ministerija vykdo ne visus teisės aktuose nustatytus įpareigojimus kultūros paveldo išsaugojimo srityje, pavyzdžiui, nekontroliuoja, kaip veikia jai pavaldi įstaiga - Kultūros paveldo departamentas. Auditoriai nustatė, kad dalį Kultūros ministerijos funkcijų atlieka Valstybinė kultūros paveldo komisija, nors ji tėra patariamasis ir ekspertinis organas. Komisijos veiklos efektyvumo įvertinti negalima, nes ji nevykdo savo sprendimų (nutarimų) stebėsenos. Audito metu taip pat nustatyta, kad Kultūros vertybių registras nėra tikslus ir informatyvus, todėl neįmanoma gauti tikslios ir išsamios informacijos apie nekilnojamąsias kultūros vertybes, neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek ir kokių nekilnojamųjų kultūros vertybių yra šalyje. Kyla keblumų ir derinant su kultūros paveldo išsaugojimu susijusių institucijų veiksmus, dėl ko atsiranda rizika ne tik prarasti vertybės autentiškumą, bet ir iš viso jos netekti.

Kultūros paveldo išsaugojimas - būtina tautos tapatybės išlikimo sąlyga. Tinkamai saugomas ir prižiūrimas kultūros paveldas padeda formuoti Lietuvos įvaizdį, prisideda prie krašto gerovės kūrimo ir turizmo plėtojimo. Pagrindiniame šalies įstatyme - Konstitucijoje - yra įtvirtintas valstybės įsipareigojimas „remti kultūrą ir mokslą, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga". Visuomenėje vis dažniau kyla diskusijų dėl netinkamai saugomo ar niokojamo šalies kultūrinio paveldo, pinigų paskirstymo finansuojant kultūros paveldo vertybes.

Pagrindinio tyrimo metu auditoriai apsiribojo nekilnojamojo kultūros paveldo analize, nes nekilnojamajam kultūros paveldui atitenka didžioji dalis finansavimo, skirto paveldui išsaugoti (2007 m. nekilnojamajam paveldui teko apie 85%,  2008 m. - apie 90%, 2009 m. - apie 92% kultūros paveldui išsaugoti skiriamų lėšų). Taip pat žiniasklaidoje daugiausia dėmesio skiriama nekilnojamojo kultūros paveldo problemoms, nes jos visuomenei yra labai svarbios.

Šiuo metu Lietuvoje saugomos (įrašytos į Kultūros vertybių registrą) 16 233 nekilnojamosios kultūros vertybės, iš jų 6 030 suteiktas valstybės saugomo objekto statusas, o tai reiškia, kad tik joms gali būti skiriamas valstybės biudžeto finansavimas. Nuo 2007 iki  2009 m. į  Kultūros vertybių registrą buvo įtraukta apie 1 100 naujų objektų, o per tą patį laikotarpį teisinė apsauga sustabdyta tik 22 objektams.

 

Kiekvienais metais didėjo asignavimai, skirti nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti, buvo tobulinamas teisinis reglamentavimas, tačiau šios pastangos esminio teigiamo poveikio paveldo išsaugojimui nepadarė. Šalis iki šiol neturi patvirtintos kultūros paveldo išsaugojimo strategijos. Tai paskatino Valstybės kontrolę atlikti „Kultūros paveldo išsaugojimo" auditą.

Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos administravimas

Pagrindinis Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės patarėjas ir ekspertas kultūros paveldo apsaugos politikos klausimais yra Valstybinė kultūros paveldo komisija, kuri yra atskaitinga Seimui. Kultūros ministerijos paveldo apsaugos skyrius įgyvendina valstybės politiką saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos srityse. Lietuvoje valstybiniu mastu kultūros paveldo saugojimu užsiima Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (biudžetinė įstaiga) ir jo įsteigtas Kultūros paveldo centras. Savivaldybių paveldosaugos skyriai yra atsakingi už jų teritorijose esantį nekilnojamąjį kultūros paveldą, jie atlieka dalį jiems įstatymiškai pavestų valstybinių funkcijų, pavyzdžiui, vykdo valstybės saugomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėseną.

Valstybinę kultūros paveldo komisiją turi sudaryti ne mažiau kaip 12 narių, kuriuos skiria Respublikos Prezidentas, Seimas savo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu, Ministras Pirmininkas kultūros ministro teikimu bei įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su kultūros paveldo paieška, saugojimu ir propagavimu. Visuomeninių organizacijų atstovai yra renkami pagal Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą. Pažymėtina, kad ne visų visuomeninių organizacijų, aktyviai dalyvaujančių paveldosaugos veikloje, nuostatuose yra įrašytos paveldo paieškos, saugojimo ir propagavimo funkcijos, todėl per atranką jos būna braukiamos iš pretendentų sąrašo.

Pažymėtina, jog Seimas, svarstydamas Komisijos 2006 m. veiklos ataskaitą, savo nutarime pasiūlė jai parengti Valstybinės paminklosaugos komisijos narių iš visuomeninių organizacijų rinkimų nuostatų pakeitimus, kad būtų aiškiau apibrėžta, kokios visuomeninės organizacijos gali dalyvauti Valstybinės paminklosaugos komisijos narių rinkimuose. Parengimo terminas nebuvo numatytas, tačiau Komisija Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui pakeitimo projektą išsiuntė dar 2008 m. birželio 30 d. Pakeitimai iki šiol nėra patvirtinti.

Galiojanti visuomeninių organizacijų atstovų atranka į Komisiją apriboja galimybes į ją patekti specialistams iš platesnio visuomeninių organizacijų rato.

 

NKPA įstatyme Komisija įtvirtinta kaip patarėja ir ekspertė kultūros paveldo apsaugos politikos klausimais. Komisijos įstatymas jai suteikia teisę vertinti kultūros paveldo apsaugos funkcijas atliekančių atsakingų valstybės institucijų ir įstaigų metines ataskaitas. Kultūros ministerijos atstovai dalyvauja tik Komisijos posėdžiuose, kuriuose svarstomos KPD veiklos ataskaitos. Tai prieštarauja strateginio planavimo metodikos 56 punktui, kuriame teigiama, jog „įstaigų prie ministerijų (asignavimų valdytojų) parengtus strateginius veiklos planus, jų atitiktį nustatytiems prioritetams ir valdymo srities strategijai, taip pat veiklos ataskaitas vertina jų reguliavimo srities ministerija arba Vyriausybės įgaliota institucija".

Viena iš pagrindinių kultūros politikos formuotojų - Kultūros ministerija - iki šiol nėra parengusi valstybės nekilnojamojo kultūros paveldo, kuriam skiriama daugiau nei 90 procentų visų paveldui skirtų lėšų, išsaugojimo strategijos. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai Kultūros ministerijos strateginiame veiklos plane nėra numatyta tikslų ir uždavinių.

 

Kultūros ministerija, kuri turi formuoti kultūros paveldo išsaugojimo politiką, neturi valstybės nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo strategijos.

Komisija neturi duomenų, kaip įgyvendinami jos priimti sprendimai ir nutarimai. Dėl šių priežasčių sunku įvertinti Komisijos darbo rezultatus ir jos įtaką kultūros paveldo išsaugojimui.

Žiniasklaidoje daug kalbėta apie komisijos narių galimus privačių ir viešųjų interesų konfliktus. Iki 2008 m. lapkričio 9 d. privačių ir viešųjų interesų deklaracijas privalėjo pildyti tik Komisijos pirmininkas ir jo pavaduotojai. Šiuo metu patvirtintas pareigybių sąrašas teikti deklaracijas įpareigoja visus Komisijos narius, tačiau jas pateikė ne visi nariai.

Komisijai neturint informacijos, kiek Komisijos sprendimų (nutarimų) yra įgyvendinami, negalima įvertinti jos veiklos poveikio kultūros paveldo išsaugojimui.

Nekilnojamojo kultūros paveldo stebėsena pradėta vykdyti nuo 2006 metų. Kultūros paveldo departamentas valstybės biudžeto lėšomis koordinuoja ir organizuoja stebėseną, jai metodiškai vadovauja. Savivaldybių paveldosaugos padaliniai vykdo stebėseną (ne rečiau kaip kartą per penkerius metus turi apžiūrėti kiekvieną vertybę), visų vertybių apžiūros ir būklės fiksavimo duomenis teikia KPD, atlieka poveikio savo saugomoms vertybėms vertinimą, apibendrinimą ir prognozavimą. Savivaldybių paveldosaugos padaliniai, fiksuodami vertybės būklę, turi nustatyti vertybės, jos vertingųjų savybių ir aplinkos būklę, ją palyginti su būkle, fiksuota ankstesnėse apžiūrose. Pažymėtina, jog šiose taisyklėse nepakankamai aiškiai pasakyta, kaip reikia vykdyti ir pagal kokius kriterijus vertinti objekto būklę: objekto būklės kaita aprašoma ir vertinama penkių balų sistema, tačiau taisyklėse nenurodoma, kada ir kokį balą rašyti.

Savivaldybių paveldosaugos padaliniai ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. privalo apžiūrėti kiekvieną KVR esančią ir į savivaldybės teritoriją patenkančią vertybę bei užfiksuoti jos būklę. Dažnai savivaldybės, nurodydamos teisines arba ekonomines priežastis, apsiriboja būklės patikrinimu tik tais atvejais, kai planuojamas sandoris (pagal NKPAĮ nuostatas savivaldybės privalo atlikti būklės patikrinimą, jeigu planuojamas sandoris, kurio objektas yra vertybė), bet neatlieka veiksmų, nustatytų Stebėsenos taisyklėse, todėl sudėtinga atlikti poveikio vertinimą valstybės mastu. Savivaldybių paveldosaugos padaliniuose dažnai dirba vos keli žmonės, kurie neturi nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių užtikrinti tinkamą kultūros paveldo objektų stebėseną. Todėl objektų būklę stebi ir KPD teritoriniai padaliniai. Būna atvejų, kai ir KPD, ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai stebi tuos pačius kultūros paveldo objektus.

Nuo 2005-04-20 iki 2008-12-31 iš viso stebėsenos metu įvertintos 5377 KVR esančios nekilnojamosios kultūros vertybės, o iš savivaldybių gauti 1507 būklės patikrinimo aktai. Nors teisės aktuose numatyta, kad vertybių būklę turi tikrinti savivaldybių paveldosaugos padaliniai, tačiau net 70 proc. visų apžiūrėtų vertybių apžiūrėjo Kultūros paveldo departamentas, o savivaldybės - 30 proc. Jeigu savivaldybės paveldosaugos padaliniai ir toliau tokiu tempu (vidutiniškai kasmet apie 500 vertybių) atliks vertybių apžiūros ir jų būklės fiksavimo darbus, visos šiuo metu KVR esančios vertybės (16 233) bus apžiūrėtos tik apie 2040 metus.

Šiuo metu valstybės saugomų kultūros paveldo vertybių yra 6030, todėl, turint galvoje KPD teritorinių padalinių vykdomų apžiūros darbų tempą (kasmet vidutiniškai apie 1470 vertybių), tai įmanoma atlikti maždaug iki 2012 metų.

Savivaldybių paveldosaugos padaliniai netinkamai organizuoja nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių stebėseną, jos veiksmų nekoordinuoja su Kultūros paveldo departamentu, o tai neužtikrina efektyvios nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos taip pat organizuoja ir koordinuoja kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų išsaugojimo veiklą. Nors jos atstovai nedalyvauja kultūros paveldo objektų priežiūroje, tačiau informuoja KPD, pastebėję grėsmę nekilnojamojo kultūros paveldo objektams. Pagal saugomų teritorijų apsaugos kontrolės nuostatus, saugomose teritorijose kontrolę gali vykdyti ne tik nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos pareigūnai, bet pagal kompetenciją, apibrėžtą teisės aktuose, ir kitų tarnybų pareigūnai, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai žemės tarnybų pareigūnai ir kt. Tais atvejais, kai to paties objekto priežiūrą ir kontrolę vykdo kelios institucijos, kyla rizika, jog objekto tvarkybai bus taikomi skirtingi reikalavimai. Tiksliai neįvardijus, kieno sprendimas vykdant kultūros paveldo apsaugos funkcijas yra viršesnis, gali būti prarandamas objekto autentiškumas vykdant tvarkybos darbus. Skirtingi tvarkybos reikalavimai gali klaidinti objekto valdytoją, kuris nežino, kieno sprendimas turi didesnę galią ir kuriuo sprendimu vadovautis. Dėl to gali užsitęsti objekto tvarkybos darbai ir padidėti jiems numatytos išlaidos.

Kelios institucijos, atlikdamos kontrolės funkcijas, saugomose teritorijose esantiems objektams gali taikyti skirtingus tvarkybos reikalavimus. Dėl to gali būti neišsaugotas kultūros paveldo objektų autentiškumas, vilkinami tvarkybos darbai ir didinamos tvarkybos darbams numatytos valdytojo išlaidos.

Vertinimo tarybose turi būti ne mažiau kaip penki nariai. Vertinimo tarybų nariais gali būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų (toliau - atitinkamos sritys) nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai. KPD ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją yra suteikęs 206 specialistams - tai maždaug 17 proc. visų (kiek daugiau nei 1200) atestuotų specialistų. Nepaisant to, daugumai savivaldybių yra sudėtinga suformuoti vertinimo tarybas, nes jų teritorijose trūksta minėtų kvalifikuotų specialistų, todėl šiam darbui jos samdo ekspertus. Sprendžiant vertinimo tarybų savivaldybėse trūkumą, jų skaičių būtų galima nustatyti pagal regionuose esamą kompetentingų specialistų skaičių ir, nustačius  optimalų geografinį tarybų tinklą šalyje, įsteigti mobilias vertinimo tarybas. Kadangi į KVR įtraukiami objektai iškart netampa valstybės saugomais, o tik pradedama taikyti teisinė apsauga, būtų galima supaprastinti vertinimo tarybų sudarymo reikalavimus. Vertinimo tarybos nariais galėtų būti ne tik eksperto kvalifikacinę kategoriją turintys asmenys, bet ir atestuoti atitinkamos srities nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai.

Kadangi tik po vertinimo tarybos sprendimo priėmimo objektą galima įtraukti į Kultūros vertybių registrą ar patikslinti jau esančių objektų vertingąsias savybes, vertinimo tarybų trūkumas savivaldybėse neužtikrina, kad registre esanti informacija apie objektų vertingąsias savybes ne tik būtų laiku ir išsamiai atnaujinta, bet ir pateikta nauja.

Kultūros vertybių registras

KVR įsteigtas 2007-04-03, nors jo nuostatai jau buvo patvirtinti 2005 m. Vyriausybės nutarimu. Jo sukūrimui ir įdiegimui 2006 m. iš valstybės biudžeto skirta 620 tūkst. Lt., 2007 m. - 2 167 tūkst. Lt.

Pažymėtina, jog Kultūros paveldo departamentas pagal LR Vyriausybės nutarimą privalo sąveikauti su kitais valstybės registrais, tačiau KPD Registrų centrui nėra perdavęs duomenų apie visus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, nes už kiekvieną juridinio fakto registravimą KPD privalo mokėti (2007 m. KPD už duomenų gavimą ir teikimą valstybiniams registrams išleido apie 67,4 tūkst. Lt; 2008 m. - apie 327,7 tūkst. Lt; 2009 - apie 400 tūkst. Lt). Todėl asmuo, įsigydamas objektą gali nežinoti, kad įsigijo kultūros paveldo objektą, kuriam turi būti taikomi paveldosaugos reikalavimai (saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos vertingosioms savybėms apsaugoti), todėl yra pažeidžiami jo teisėti lūkesčiai neribojamai disponuoti savo turtu. Be to, nežinodamas, kad įsigytam objektui taikoma teisinė apsauga, savininkas gali sunaikinti vertingąsias savybes.

NKPA įstatymas numato nekilnojamųjų kultūros vertybių skirstymą pagal vertingųjų savybių pobūdį (archeologinį, povandeninį, mitologinį, architektūrinį, urbanistinį, želdynų, inžinerinį, istorinį, memorialinį, dailės, sakralinį, kultūrinės raiškos), tačiau vienas objektas gali turėti kelis vertingųjų savybių pobūdžius. Dėl to statistika pagal vertingųjų savybių pobūdžio grupes nėra galima. Juo labiau kad šiuos požymius turi tik naujai įrašomi objektai ir tie, kurių dokumentacija yra tikslinama, o iki NKPA įstatymo įsigaliojimo įrašyti objektai šių požymių neturi.

Kultūros vertybių registras nėra tikslus ir išsamus, kadangi dalis duomenų buvo perkelta iš senosios kultūros vertybių duomenų bazės „Voruta", kurioje ne visi objektai turėjo nustatytas vertingąsias savybes, nes iki 2005 metų to nereikalavo teisės aktai.

Objektai ar vietovės atrenkamos įrašymui į KVR pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašą. Pirmiausia remiantis objekto istorinių, fizinių ir kitų tyrimų duomenimis, amžiaus cenzo ir autentiškumo patikra, atliekamas reikšmingumo ir jo lygmenų nustatymas, teritorijos ribų apibrėžimas. Tada vertinimo tarybos vykdo įvertintų objektų atranką. Atranka vykdoma kompleksiškai lyginant panašius to paties reikšmingumo lygmens objektus ar vietoves (žinomus neįrašytus ir įrašytus į Registrą) pagal reikšmingumo vertingųjų savybių gausą, remiantis šiais kriterijais: autentiškumo; išsaugojimo tikimybės; panaudojimo, eksponavimo, lankymo galimybės; asmeninės valdytojų iniciatyvos; būklės. Šiuo metu į KVR atrankos būdu įtraukta 16 233 nekilnojamojo kultūros paveldo objektai, iš jų 6030 yra paskelbti valstybės saugomais. Pažymėtina, kad objekto įtraukimas į KVR negarantuoja, jog jis bus išsaugotas (4 pav.). Įtraukus objektą į KVR, jam pradeda galioti teisinė apsauga, tačiau ji neužtikrina finansavimo iš valstybės biudžeto. Išsaugojimo darbai finansuojami tik tada, kai nekilnojamojo kultūros paveldo objektai yra paskelbti valstybės saugomais. Toks statusas objektui suteikiamas tik pagal vieną kriterijų - kai iškyla žalos grėsmė vertingosioms savybėms (saugotiniems elementams).

Kultūros vertybių registre įrašyto objekto būklės pokytis 2005-2009 m

 

2007-2009 metais nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos darbams (įskaitant tyrimus ir projektavimo darbus) lėšos, skirtos iš valstybės biudžeto, sudarė apie 90104,4 tūkst. Lt. Per tą patį laikotarpį finansuoti 243 nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos darbai (4% visų valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių), iš kurių 20-čiai objektų finansavimas buvo skiriamas kasmet. Nuo 2007 metų tvarkomų objektų skaičius nuolat mažėjo.

Jeigu ateityje nekilnojamajam kultūros paveldui skirtas finansavimas nebus mažesnis nei vidutiniškai skirta per pastaruosius trejus metus (apie 30034,8 tūkst. Lt.) ir per metus bus sutvarkomi vidutiniškai apie 74 objektai (remiamasi gautais pastarųjų trejų metų duomenimis), visų objektų sutvarkymas užtruktų apie 80 metų. Tikėtina, jog per šitą laikotarpį dalis valstybės saugomų objektų gali sunykti.

Valstybės finansinės galimybės ribotos. Todėl atsisakius vienintelio kriterijaus taikymo principo skelbiant objektus valstybės saugomais ir nustačius saugojimo prioritetus valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos efektyviau ir rezultatyviau (būtų išsaugomi svarbiausi objektai).

Pagal skiriamas lėšas tvarkybos darbams, visų šiuo metu valstybės saugomais paskelbtų objektų neįmanoma išsaugoti.

Kultūros paveldo išsaugojimo politikos formavimas

Kultūros ministerija, kuri turi formuoti kultūros paveldo išsaugojimo politiką ir kontroliuoti jos vykdymą, nevykdo šių teisės aktais priskirtų funkcijų paveldosaugos srityje, neturi nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo strategijos, nevertina Kultūros paveldo departamento veiklos ataskaitų. Valstybinė kultūros paveldo komisija, būdama patariamuoju ir ekspertiniu organu, atlieka dalį politikos formavimo ir vykdymo funkcijų.

Galiojanti visuomeninių organizacijų atstovų atranka į Valstybinę kultūros paveldo komisiją apriboja galimybes į ją patekti specialistams iš platesnio visuomeninių organizacijų rato.

Valstybinė kultūros paveldo komisija nerenka duomenų apie savo sprendimų (nutarimų) įgyvendinimą, todėl negalima įvertinti jos veiklos rezultatyvumo.

Savivaldybių paveldosaugos padaliniai netinkamai organizuoja nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių stebėseną, jos veiksmų nekoordinuoja su Kultūros paveldo departamentu, o tai neužtikrina efektyvios nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos.

Kultūros vertybių apskaita yra nepakankamai tiksli ir informatyvi, nes:

dėl teisės aktų reikalavimų pakeitimo ne visi kultūros paveldo objektai turi visas nustatytas vertingąsias savybes (saugotinus elementus) arba jos iš viso nėra nustatytos; 

dėl vertinimo tarybų trūkumo savivaldybėse neužtikrinama, kad registre esanti informacija apie objektų vertingąsias savybes būtų laiku ir išsamiai atnaujinta ir pateikta nauja;

nėra patikimų statistinių duomenų apie saugomų vertybių skaičių, nes objektai nesuskirstyti pagal tipą (pavienis objektas, kompleksinis objektas ir vietovė) ir vertingųjų savybių pobūdį.

Informacija apie nekilnojamojo kultūros paveldo objektus valstybiniam registrui perduodama neoperatyviai, nes nepakanka lėšų kiekvienam juridiniam faktui įregistruoti. Nežinodamas, kad įsigytam objektui taikoma teisinė apsauga, savininkas gali sunaikinti jo vertingąsias savybes.

Sudėtinga skirti pakankamai dėmesio kultūros paveldo objektų išsaugojimui dėl didelio saugotinų objektų kiekio ir nuolatinio jo gausinimo.

Nustatytas vienintelis kriterijus paskelbti objektą valstybės saugomu - kultūros paveldo objektui gresianti žala - neužtikrina, kad valstybės saugomais bus skelbiami valstybei reikšmingiausi ir prioritetiniai nekilnojamieji kultūros paveldo objektai atsižvelgiant į finansavimo galimybes.

Visų valstybės saugomų objektų specialiųjų apsaugos planų parengimas reikalauja didelių laiko sąnaudų bei lėšų. Dalį šių planų galima būtų pakeisti apsaugos reglamentais, kuriais nustatomi paveldosaugos reikalavimai.

Rekomendacijos kultūros ministerijai

Parengti nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo strategiją.

Vertinti Kultūros paveldo departamento metines veiklos ataskaitas.

Inicijuoti teisės aktų pakeitimus, atskiriant valstybės ir savivaldybių kompetenciją (saugant nekilnojamąjį kultūros paveldą) pagal vertinimo tarybų kultūros paveldo objektams nustatytus reikšmingumo lygmenis.

Inicijuoti susitarimą su Teisingumo ministerija dėl Kultūros vertybių registro atnaujintų ir papildytų duomenų pateikimo valstybiniams registrams įkainių peržiūrėjimo.

Nustatyti reikšmingumo kriterijus, atrenkant skelbti valstybės saugomais nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, ir nustatyti objektų saugojimo finansavimo iš valstybės biudžeto prioritetus.

Inicijuoti teisės aktų pakeitimus, siekiant supaprastinti specialiųjų apsaugos planų reikalavimus nekilnojamojo kultūros paveldo objektams: specialiuosius apsaugos planus taikyti tik vietovėms, o pavieniams ar kompleksiniams objektams - taikyti apsaugos reglamentus.

Rekomendacijos valstybinei kultūros paveldo komisijai

Paspartinti Valstybinės kultūros paveldo komisijos narių iš visuomeninių organizacijų rinkimų nuostatų pakeitimo patvirtinimą.

Vykdyti savo sprendimų įgyvendinimo stebėseną.

Rekomendacijos Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos

Nustatyti vertinimo tarybų skaičių pagal regionuose esamą specialistų kompetenciją ir sukurti optimalų geografinį vertinimo tarybų tinklą šalyje.

Prioritetą teikti kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių (saugotinų elementų) tikslinimui, o ne naujų objektų (darant išimtį svarbiems ir reikšmingiems objektams) įtraukimui į Kultūros vertybių registrą tol, kol bus patikslintos jame esančių valstybės saugomų kultūros paveldo objektų vertingosios savybės.

Siekiant įgyvendinti teisės aktuose nustatytus Kultūros vertybių registro atnaujintų ir papildytų duomenų pateikimo valstybiniams registrams reikalavimus, nustatyti savo veiklos ir vykdomų programų finansavimo prioritetus.

Atsakymai į klausimus dėl kultūros paveldo

Į klausimus atsako 5-ojo audito departamento direktorė Daiva Bakutienė

Kiek kultūros paveldo jau prarasta per 20 metų?

Nėra tikslios informacijos, kiek kultūros paveldo objektų prarasta per 20 metų.

Ar kas nors buvo realiai nubaustas už paveldo nesaugojimą, lėšų švaistymą?

Yra numatytos baudos paveldo objektų savininkams, bet jos nedidelės, be to, dažnai savininkai kreipiasi į teismus ir pasitaiko atvejų, kai baudos sumažinamos. Šio audito metu tyrėme nekilnojamojo kultūros paveldo saugojimo sistemą ir procesą. Lėšų panaudojimo ir nuobaudos priemonių efektyvumą analizuosime kito audito metu.

Kas tikrina, kaip laikomasi rekomendacijų?

Kiekvienam auditui sudaromas priemonių planas, kuriame audituojami subjektai nurodo, kaip ir per kokį terminą įgyvendins rekomendacijas. Rekomendacijų įgyvendinimo priemones siūlo patys subjektai, šio audito atveju - Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas. Ataskaitos ir rekomendacijų aptarimas su subjektais vyko sklandžiai, šalys sutarė dėl priemonių plano. Auditoriai bendrauja su subjektais ir renka informaciją apie rekomendacijų vykdymą.

Ar rekomendacijos yra privalomos?

Jeigu rekomendacijos nevykdomos, Valstybės kontrolė kreipiasi į Seimo Audito komitetą dėl nagrinėjimo komiteto posėdyje, o prireikus - ir Seimo plenariniame posėdyje.

Visuomenės susidomėjimas šio audito išvadomis nuteikia optimistiškai - nekilnojamojo paveldo apsauga rūpi piliečiams, kurie stebi situaciją, ją aktyviai aptaria viešoje erdvėje.

Straipsniui panaudota Valstybės kontrolės informacija

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.