Didelės pinigų sumos skiriamos mokslo įstaigų modernizavimui - langų keitimui ir sienų apšiltinimui. Tik visai neseniai pradėta kalbėti apie švietimo pastatų architektūrą ir vidaus erdvės, atrandama aplinkos įtaka ugdymui, bendravimui, emociniam klimatui kolektyve.

Vilniaus savivaldybės nuotrauka.

 

Šiandien Lietuvoje turime keliolika naujų modernių mokyklų ir universitetų pastatų, turime daugybę už europinius pinigus modernizuotų, o tiksliau - su pakeistais langais ir apšiltintomis sienomis mokyklų, turime daugybę daugiafunkcių centrų buvusiose mokyklose ar darželiuose, kurių tikslingumas kelia daug klausimų. Taip pat turime teorinę „Geros mokyklos koncepciją" bei gyvenimo iškeltas diskusijas apie švietimo problemas, susirūpinimą švietimo įstaigų architektūra. Tad lieka viltis, kad diskusijose surastos tiesos netolimoje ateityje paskatins naujų ir modernių mokyklų - tiek formos, tiek turinio požiūriu, atsiradimą.

2011 metais pradėjusi veikti Vilniaus Balsių pagrindinė mokykla buvo pirmoji Vilniuje mokykla nuo pamatų pastatyta po Nepriklausomybės atkūrimo ir įkūnijusi naują požiūrį į jaunus žmones, mokymosi procesą, bendravimą. Kaip teigė mokyklą projektavęs architektas Sigitas Kuncevičius, tuomet po užsienio šalis jie važinėjo pažiūrėti, kaip atrodo modernios Skandinavijos šalių mokyklos, tuo pačiu įsitikino, kiek daug mes esame šiuo požiūriu atsilikę. Visų sovietmečiu statytų mokyklų vidaus erdvės - tai ilgi koridoriai ir uždaros celės - klasės, kabinetai. „Balsių mokykloje atsisakėme triukšmingos koridorinės sistemos,  suprojektavome jaukias reakreacines zonas, kiekviena klasių grupė turi atskirą poilsio zoną, vaikai turi asmenines spinteles. Aktų salė-valgykla lengvai transformuojama į koncertų, pasirodymų salę. Mokykloje įdiegtas modernus apšvietimas, naudotos kokybiškos apdailos medžiagos. Visa tai kartu paėmus leido sukurti holistinę šiuolaikinius poreikius tenkinančią aplinką", - teigia architektas.

 

Vilniaus Balsių pagrindinė mokykla, nuo 2015-ųjų - progimnazija. Projekto autoriai - Sigito Kuncevičiaus projektavimo firmos architektai.

 

„Naujosios struktūros mokykla radosi kaip antipodas senajai mokyklai, kur kontrolės, disciplinos, saugumo ir nekintamumo principas buvo išreikštas griežtai funkciškai apibrėžtomis ir fiziškai atribotomis erdvėmis.  Naujoji mokykla seka geriausius skandinaviškos ugdymo sistemos pasiekimus, kurie randasi dėl švietimo sistemoje puoselėjamo bendradarbiavimo principo. Balsių mokyklos architektui imponavo suomiškos geros mokyklos modelis, besiremiantis pasitikėjimo kultūra, todėl naujosios mokyklos struktūra patvirtina teiginį, kad izoliacija - tai tobulėjimo priešas. Tokia nuostata reiškiasi ir įsitvirtina tiek funkcinėje, ties ir erdvinėje sandaroje. Vengiama labai griežto paskirčių atribojimo, todėl ugdymo patalpos, klasės, specializuoti kabinetai, administracijos ar mokytojų erdvės grupuojamos tam tikrais blokais ir susiejamos bendromis cirkuliacinėmis-komunikacinėmis erdvėmis, kurios sudaro mokyklos šerdį. Mokyklos "apytakinę ir bendravimo" erdvę sudaro atviros trijų aukštų erdvės vestibiulis, susitikimų holas, biblioteka, mokyklos muziejus, valgykla-universali salė ir vidiniai kiemeliai", - Balsių mokyklos naujumą komentuoja docentė Edita Riaubienė straipsnyje "Moderni mokyklos aplinka - tarsi jaunosios kartos "buvimo pasaulyje" metafora".

Balsių progimnazijos vidaus erdvės.

 

Balsių mokykloje atsisakyta keliems žmonėms skirtų tualetų, kuriuose paprastai vyksta ne pačių geriausių ketinimų turinčių moksleivių susibūrimai. Šie skirti vienam  žmogui.

 

Geros mokyklos koncepcija

 

Prieš metus Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintoje  „Geros mokyklos koncepcijoje" teigiama, kad „svarbiausiu sėkmingos mokyklos veiklos požymiu laikomas tinkamas mokyklos misijos įgyvendinimas, t. y. geri ugdymo rezultatai ir turtingos, įsimenančios, prasmingos, malonios gyvenimo mokykloje ir mokymosi patirtys. Šiuo metu, sudarinėjant mokyklų reitingus, yra įprasta pagrindiniais jų gerumo rodikliais laikyti formalius akademinius - egzaminų - rezultatus. Koncepcijoje skiriama ne viena rezultatų rūšis, manoma, kad svarbu atsižvelgti ir į jų pasiekimo būdą: rezultatų neturėtų būti siekiama skaudžių ar nuobodžių patirčių sąskaita. Abu aspektai - rezultatai ir jų pasiekimo procesas - yra lygiaverčiai ir turėtų būti lyginami. Modelyje tai pavaizduota svarstyklėmis".

 

 

Ugdymo aplinka, anot koncepcijos kūrėjų, turi būti atvira. „Nuo tradicinių klasių erdvių pereinama prie „klasių be sienų": ugdymo(si) procesas gali vykti ir koridoriuose, holuose, bibliotekoje, mokyklos kieme ir kitose vidinėse bei išorinėse mokyklos erdvėse. Patalpos patogios, funkcionalios, lengvai pertvarkomos, maloniai spalvingos, stimuliuojančios mąstymą, kūrybiškumą, mokymąsi. Numatytos galimybės mokytis individualiai ir grupėmis, tyloje ir bendraujant, „švariai" ir naudojant įvairias tepančias medžiagas bei priemones. Mokiniai prisideda prie mokyklos aplinkos kūrimo savo idėjomis ir darbais, dalyvauja kuriant aplinką, kurioje jiems gera, įdomu ir smagu būti. Demonstruojami ne tik baigti mokinių darbai, tampantys jos puošybos elementais, bet ir darbo, kūrybos, diskusijų procesas - užrašai, eskizai, planai, modeliai ir pan. Mokykla nesibaimina aplinkų ir baldų išskirtinumo, neįprastumo. Dinamiška ir atvira ugdymo aplinka:

• klasės be sienų (patogios, įvairios paskirties ir lengvai pertvarkomos erdvės, mokyklos patalpų naudojimo įvairovė, „klasės lauke" ir kitoks mokyklos teritorijos pritaikymas ugdymui);
• mokymąsi stimuliuojanti aplinka (detalių ir įrangos įvairovė, knygos, funkcionalūs ir originalūs baldai, spalvos, medžiagos, formos, apšvietimas, augalai, garsai, kvapai, patogi (ne)tvarka ir kt.);
• mokinių indėlis kuriant aplinką (įgyvendintos mokinių idėjos ir projektai, jų darbai, kūriniai, daiktai aplinkoje);
• virtuali aplinka (mokyklos internetinė svetainė, jos turinio ir naudojimo būdų įvairovė, gyvumas, populiarumas)".

 

Būsimieji architektai rengiami naujai žvelgti į mokyklas

 

Reaguojant į švietimo sistemoje vykstančius pokyčius, VGTU Architektūros fakultete antrus metus organizuojamos akademinės kūrybinės dirbtuvės „Šiuolaikinės ugdymo erdvės", skirtos bendrojo ugdymo mokyklų pastatų analizei ir ugdymo aplinkos pertvarkos siūlymams.

„Praėjusiais metais studentai dėmesį sutelkė į pradinių mokyklų erdves, detaliau analizuodami penkias Vilniaus Lazdynų gyvenamojo rajono mokyklas, o šiemet jaunuoliai nagrinėjo keturias skirtingais laikotarpiais pastatytas Vilniaus miesto pagrindinio ugdymo mokyklas: Liepkalnio pagrindinę mokyklą, Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, „Minties" gimnaziją ir S. Daukanto progimnaziją", - pasakoja VGTU Architektūros pagrindų ir teorijos katedros vedėja, docentė Edita Riaubienė.

Anot jos, svarbiausia,  jog studentai ne tik analizavo problemas, tačiau ir pateikė jų sprendimo variantus bei galimus mokyklos aplinkos tobulinimo kelius. „Versmės" katalikiškoje gimnazijoje sprendimai buvo ne tik pateikti, bet dalis jų ir įgyvendinti. Kartu su architektūrinės komandos „baladilab" iš Vokietijos kuratorėmis, vokiečių studentais bei mokyklos bendruomene „Play East" kūrybinių dirbtuvių metu buvo suprojektuoti ir įgyvendinti penki objektai, dėl kurių rami mokyklos kiemo pievelė tapo aktyvaus poilsio bei žaidimų aikštele, improvizuota lauko klasių erdve.

 

Architektūros studentų pasiūlyti aktyvių žaidimų elementai mokyklos kieme.

 

VGTU organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo svečias iš Olandijos - architektūros istorikas, edukacinės architektūros tyrėjas bei kūrybinių dirbtuvių kuratorius dr. Dolfas Broekhuizenas. Tyrėjo teigimu, Olandijos švietimo įstaigos itin palaiko iniciatyvą nuolat atnaujinti senus pastatus, visą dėmesį sutelkiant į besikeičiančias ugdymo idėjas bei jų įgyvendinimą mokyklų aplinkoje.

Pasak E. Riaubienės, deja, Lietuvoje dažniausiai keičiasi tik mokyklos išorė, siekiant šiluminio efektyvumo rodiklių pagerinimo, o savo vidų mokyklos tvarkosi pačios.

Edukacinės erdvės - viena iš VGTU architektūros studijų programos dėstytojus bei studentus itin dominančių sričių. Studijų metu visi šios specialybės studentai rengia kursinį projektą, skirtą visuomeninių objektų projektavimui. Tad jauniesiems architektams dar studijų metais tenka spręsti pradinės mokyklos ar ikimokyklinio ugdymo įstaigos funkcinio, erdvinio organizavimo ir estetinio įprasminimo problemas.

 

Konferencijos „Švietimo architektūra" atgarsiai

 

2016 metų lapkritį buvo organizuota tarpdalykinė mokslinė konferencija „Švietimo architektūra". Jos metu sutelktos edukologų, architektų ir kitų suinteresuotų asmenų pajėgos, formuojant naujosios kartos harmoningą ugdymo aplinką.

„Žinoma, ne visos mokyklos turi galimybių savo erdves paversti įvairiafunkcėmis. Galima būtų teigti, kad ugdymo erdvių kokybiniam pokyčiui reikalingos nemažos lėšos, bet daug svarbesnis yra suvokimas, kokių erdvių reikia, kaip jas sukurti ir kaip kūrybiškai išnaudoti", - sako E. Riaubienė.

Paklausta apie Lietuvos edukacinių erdvių ateitį, specialistė neabejoja, jog tam būtina visų ugdymo procese dalyvaujančių grupių - mokinių, mokytojų, tėvų, administracijos, savivaldybių ir valstybinio lygio administracijos, akademinės bendruomenės ir architektų - geranoriška diskusija bei požiūrio kaita.

„Aplinkos modernėjimo sėkmei palankiausia būtų visų ugdymo kokybe suinteresuotų šalių bendradarbiavimas, bet, mano nuomone, svarbiausia, kad pati mokykla, jos bendruomenė sąmoningai kurtų savo tapatumą, identifikuotų savo mokyklos autentišką misiją ir pagal tai formuotų tinkamiausias ugdymosi aplinkas", - reziumuoja VGTU Architektūros pagrindų ir teorijos katedros vedėja.

 

Parengė Danutė Ramoškevičiūtė, Vilniaus savivaldybės, VGTU ir „Merko statyba" nuotraukos

 

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.