Laikai, kai sunkius krovinius tekdavo tempti arkliams ar kilnoti žmonėms, jau tolima praeitis. Šiandien sandėliuose ir prekybos vietose plačiai naudojami keltuvai ir autokrautuvai, kurie labai palengvina darbą. Kokie jie būna?

 

Keliamosios ir transportavimo įrangos klasifikavimas

 

Keliamoji ir transportavimo įranga skirstoma į pagalbinę (mažoji mechanizacija) ir pagrindinę (didelio našumo įranga). Mažajai mechanizacijai priskiriami rankiniai vežimėliai, keltuvai ir pan. Nedideliuose sandėliuose, kur labai našių keltuvų naudojimas gali būti ekonomiškai nenaudingas, efektyviai išnaudojama būtent mažosios mechanizacijos įranga.

Pagrindinėmis sandėlių mechanizavimo priemonėmis yra elektriniai ir autokrautuvai, elektrokarai, konvejeriai, tiltiniai kranai ir t.t.

Prekyboje dažniausiai naudojami trijų atramų elektriniai keltuvai, rietuvai, padėklų pervežimo įranga, o didelėse parduotuvės galima sutikti ir štabeliuotojų. Planuojant įrengt sandėlį, reikia paskaičiuoti planuojamus krovinių srautus, įverinti turimą erdvę ir pagal tai parinkti optimaliausią sandėlių technikos kombinaciją.

Beveik 60 proc. sandėliavimo technikos rinkos užima paprastas hidraulinis vežimėlis, naudojamas pačių įvairiausių krovinių pervežimui. Šiuo atveju jo našumą riboja tik žmogiškasis faktorius - kartais vieno vežimėlio iškrovimui reikia kelių krovėjui ir tada procesas užtrunka. Tokio tipo vežimėliai puikiai tinka mažiems ir vidutinio dydžio sandėliams.

 

Mažoji mechanizacija

 

Mažajai mechanizacijai priskiriami rankiniai vežimėliai, platforminiai vežimėliai, rankiniai rietuvai ir t.t. Pasikartosim - renkantis keltuvą reikia įvertinti krovinių srautą. Kuo srautas didesnis, tuo universalesnis ir modernesnis turi būti keltuvas. Nedideliam sandėliui visiškai užteks dviejų ar keturių ratų vežimėlio, galinčio pervežti iki 200 kg svorio krovinius.

Kai kalbama apie didesnių sandėlių aptarnavimą, reikia pradėti galvoti apie hidraulinius vežimėlius. Jie - universali technika, kai reikia pervežti ant palečių sukrautus ir iki 3 tonų sveriančius krovinius. Tokie vežimėliai plačiai naudojami, todėl jų pasirinkimas labai platus.

Kalbant apie kainas, ši technika skirstoma į brangią (Premium), vidutinės kainos ir pigią.

● Brangiai technikai gaminti naudojamos brangesnės medžiagos ir pačios naujausios technologijis (Rocla, ВТ, Jungheinrich). Premium segmento technikoje iki smulkmenų atidirbti saugumo ir darbų palengvinimo klausimai. Kokybiškas vežimėlis turi daugybę papildomų ratukų, kurie palengvina palindimą po padėklu. Gerokai tankesni dažai, neleidžiantys susidaryti korozijos židiniams - dar vienas kokybės požymis.

● Vidutinio brangumo modeliai - vežimėliai „LM" (Lema Engineering) arba „OK" surenkami Lenkijoje ir Čekijoje. Juose geriausiai dera kainos ir kokybės santykis.

● Pigūs modeliai parduodami papuošti mažai žinomų gamintojų logotipais arba visai be jų. Šiame segmente reikia įvertinti tai, kad kainas čia stengiamasi mažinti naudojant prastesnes medžiagas ir pigią darbo jėgą.

Vyrauja nuomonė, kad tokia, pigi technika gali sugesti jau antrą eksploatacijos dieną. Jeigu tokie vežimėliai bus naudojami intensyviai, taip ir atsitiks. Situacija gerokai pasikeis, jei jie bus naudojami kaip pagalbinė technika lengvų krovinių gabenimui. Tokiu atveju, tinkamai juos pri-iūrint, vežimėliai tarnaus ne vienus metus.

Jeigu darbas bus vienos pamainos, sandėliui visai užteks vidutinės kainos hidraulinių vežimėlių, jeigu dirbama bus intensyviau, reiktų pagalvoti apie „Premium" segmento techniką.

 

Štabeliuotojai

 

Štabeliuotojas - vienas iš keltuvų tipų, tačiau jie skirti darbui išimtinai sandėlio viduje. Būtent dėl to šiai technikai keliama keletas specifinių reikalavimų:

• Minimalūs išmatavimai, leidžiantys dirbti ten, kur maža erdvės;
• Didelis mavenringumas ir galimybė apsisukti vietoje, kad apsisukimo spindulys būtų kaip galima mažesnis;
• Galimybė dirbti su aukštai esančiais kroviniais, aukšta likutinė keliamoji galia.

Tokie reikalavimai lemia specifinį minėtos įrangos komponavimą. Tarkim, nedirbant ant nelygių paviršių, ratai, dažniausiai, būna lieti ir nedidelio skersmens. Prošvaisa taip pat labai maža. Norint, kad štabeliuotojas būtų manevringas, bet kai galima paprastesnės konstrukcijos, naudojamas tik vienas varantysis - vairuojamas ratas. Po korpusu jis įmontuotas taip, kad neužgautų šalia dirbančių žmonių. Dėl konstrukcijos ypatyvių, štabeliuotojas lengvai juda ten, kur pasukamas ratas ir gali apsisukti minimaliu, beveik savo ribų neviršijančiu spinduliu.

 

Eksploatacijos sąlygos leido atraminius ratukus iškelti toli į priekį, už stiebo, taip „išsilaisvinant" nuo atsvaro. Dėl šito krovinio svorio centro projekcija yra minimaliai nutolusi nuo mašinos atraminių taškų.

Sandėliams skirtuose keltuvuose, paprastai, nenaudojami palinksntantys stiebai, nes dėl to gerokai mažėtų likutinė keltuvo keliamoji galia. Mažuose štabeliuotojuose su posūkių rankenėle, skirtuose darbui palyginti nedideliame aukštyje (iki 5,5 m), krovinių sandėliavimui užtenka aukščio, į kurį pakyla štabeliuotojo šakės.

Darbui su aukštesniais stelažais skirtoje technikoje naudojami palinkstantis šakių šoninis poslinkis su papildoma hidrauline funkcija - stiebo išstūmimu. Taip užtikrinama, kad aukštai iškeltas stiebas su kroviniu tolygiai ir saugiai judės reikiama kryptimi.

Tokie štabeliuotojai skirti darbui palyginti dideliuose aukščiuose (9 - 14 m.). Ši sistema leidžia gerokai padidinti dideliuose aukščiuose dirbančių keltuvų charakteristikas. Tarkim, palyginus 1,6 t galintį pakeltį „Mitsubishi" sandėliams skirtą modelį „RB 16N" su to paties gamintojo autokrautuvais „FD18N" ir „FB18N", paskaičiuotais 1,8 t svorio pervežimui, paaiškėjo, kad pirmojo likutinė keltuvo keliamoji galia 7 m aukštyje yra 2,7 karto didesnė negu autokrautuvo.

Štabeliuotojai yra universalūs ir gali atlikti daugumą sandėliuose būtinų operacijų. Taip pat jie leidžia maksimaliai išnaudoti turimą sandėlio erdvę.

Tiesa, jie ganėtinai brangūs, tad paprastam krovinių pervežimui 20 - 30 m. atstumu reiktų rinktis kitokią techniką. Būtent todėl darbams didelėse teritorijose jie naudojami kartu su specialiomis, nebrangiomis mašinomis - padėklų transporteriais. Ši sandėlių technika išvis neturi stiebo, nes paskaičiuota išimtinai ant padėklų sukrautų krovinių pervežimui. Kita vertus, jie taupo brangesnės įrangos darbo laiką. Transporteriai turi minimaliai - apie 20 cm - pakylančias šakias ir panašią prošvaisą. Tai - vienintelis sandėlių technikos tipas, galintis dirbti ant nuožulnių paviršių (rampų). Jie naudojami sunkvežimių, vilkikų, gelenžinkelio vagonų ir pan. pakrovimui ir iškrovimui.

Būtent todėl padėklų transporteriai vieni pirmųjų gavo kintančios srovės elektros variklius, pasižyminčius geriausiomis traukos charakteristikomis esant mažiems sūkiams.

Svarbu buvo ir tai, kad pigių mašinų techninis aptarnavimas nebuvo pigus, o kitančios srovės elektros varikliai neturi šepetėlių, būna hermetiškai uždaryti ir beveik nereikalauja dėmesio.

 

Autokrautuvai

 

Autokrautuvas - speciali transporto priemonė, turinti šakes ar kitokią įrangą ir skirta įvarių krovinių kėlimui, pervežimui ir sandėliavimui.

Autokrautuvai su atsvara klasifikuojami pagal:

• Keliamąją galią;
• Keliamosios įrangos vietą;
• Prievado tipą;
• Atraminių ratų skaičių.

Šakiniai autokrautuvai gali pakelti nuo 500 kg iki 16 t. Uostuose naudojami krautuvai kelia iki 52 t svorio krovinius.

Pagal keliamosios įrangos vietą autokrautuvai būna priekinio ir šoninio tipo. Priekinio tipo krautuvuose keliamoji įranga sumontuota priekyje. Pagal jos tipą krautuvai skirstomi į šakinius ir kaušinius.

Šininiuose krautuvuose kėlimo įranga sumontuota šone. Tokie krautuvai naudojami sandėliuose, kur tarp stelažų yra siauri tarpai arba ilgų krovinių sandėliavimui.

Pagal prievado tipą krautuvai su atsvaru skirstomi į dyzelinius, dujinius-benzininius ir elektrinius.

Elektriniai krautuvai skirstomi pagal atraminių ratukų skaičių - būna keturių ir trijų ratukų krautuvai. Krautuvai su keturiais atraminiais ratukais stabilesni ir gali pakelti sunkesnius krovinius, negu turintys tris atraminius ratukus. Krautuvai su trimis atraminiais ratukais manevringesni ir gali judėti siaurais darbiniais koridoriais.

 

 

Prie pagrindinių techninių autokrautuvo charakteristikų priskiriama: keliamoji galia, kėlimo aukštis, variklio tipas. Prie papildomų - stiebo, transmisijos, padangų tipai ir hidraulinio skirstytuvo sekcijų skaičius.

Standartinis autokrautuvas turi nuo 35 iki 60 techninių charakteristikų, tokių kaip: svorio centro vieta, susikertančių praėjimų plotis, štabeliavimui stačiu kampui reikalingas plotis, šakių kėlimo aukštis, judėjimo greitis, laikas, kurį galima dirbti viena įkrova (elektrinis variklis), kuro sąnaudos (vidaus degimo variklis) ir t.t.

Jeigu autokrautuvas bus perkamas įprastiems sandėlio darbams ir krautuvų parkas nebus didelis (iki 5 vnt.), minėtų charakteristikų pasirinkimui visiškai užtenka.

Jeigu krautuvas perkamas norint jį integruoti į veikiančią technologinę liniją arba parkas didelis (daugiau kaip 10 vnt.), teisingam technikos pasirinkimui teks išstudijuoti visas esamas charakteristikas.

Nemažai perkant techniką lemia ir kaina. Naudotas autokrautuvas gali kainuoti nuo 1 700 iki 9 000 eurų. Naujas, „išmanus" krautuvas gali kainuoti ir 20 000 eurų. Tokias krautuvų kainas lemia:

• Tai, kad sunaudojama daug medžiagų;
• Krautuvai gaminami ribotomis serijomis.

Skirtingai, tarkim, nuo lengvojo automobilio, kuris jau seniai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, autokrautuvai yra „darbo įrankiai", naudojami pridėtinės vertės kūrimui. Būtent todėl perkant krautuvą nerekomenduotina naudotis išlaidų minimizavimo principu. Negalima ieškoti, kur autokrautuvai „pigiau". Variantas turi būti optimalus, tad pirma reikia nuspręsti, kokiomis sąlygomis jis bus eksploatuojamas ir kokie pagrindiniai reikalavimai bus keliami. Tam reiktų atsakyti į keletą klausimų:

• Sąlygos, kuromis krautuvas dirbs (atvira aikštelė, uždara patalpa, ir ten, ir ten);
• Pervežamo krovinio tipas, dydis ir vienos paletės išmatavimai;
• Sandėliavimo aukštis;
• Grindų danga (betonas, asfaltas, metalas), jo būklė ir švara;
• Planuojamas darbų intensyvumas - viena pamaina, dvi, ištisą parą. Pervežamų krovinių kiekis;
• Tikslus „standartinis" maršrutas;
• Aptarnaujamos sandėlių zonos plotas.

Sprendžiant dėl autokrautuvo keliamosios galios reikia įvertinti tokius veiksnius, kaip krovinio svoris, jo išmatavimai, kėlimo aukštis, pločio ribojimai ir pan. Reikia nepamiršti, kad augant krautuvo keliamajai galiai didėja ir jo kaina, tad tikslinga rinktis krautuvą su nedidele keliamosios galios atsargą.

Kėlimo aukštis ir stiebo ilgis priklauso nuo to, kokiame aukštyje yra viršutinis stelažas arba kiek stiebas pritaikytas dirbti riboto aukščio erdvėse (liftuose, konteineriuose ir pan.). Šį privalumą turi ne visi krautuvai. Jeigu visada bus naudojamas tik „pirmas aukštas", nėra tikslo papildomai mokėti už nenaudojamą opciją.

Labai svarbus klausimas - jėgainės pasirinmimas (elektrinis ar vidaus degimo variklis). Pasirinkimą lemia darbo sąlygos. Paprastai atvirose aikštelėse dirba krautuvai su vidaus degimo varikliais. Juos galima naudoti ir gerai vėdinamose patalpose su aukštomis lubomis.

Elektriniai krautuvai priskiriami „vidaus įrangai" ir paprastai naudojami tik darbams sandėlio viduje.

Grindų dangos tipas, jo būklė ir švara apsrendžia ratų pasirinkimą. Švarioms grindims labiausiai tinka autokrautuvai su pneumatiniais ratais. Taip pat jie geriausiai įveikia nelygumus. Deja, tokius ratus gali pažeisti metalo drožlės arba vinys. Tokiais atvejais verčiau naudoti lietus metalinius arba guma dengtus ratus.

 

Saugumo technika sandeliui

 

Dirbant sandėliuose būtina laikytis saugumo technikos taisyklių. Aišku, štabeliuotojams ir vežimėliams jos skirsis, tačiau egzistuoja vieningos, darbą su kėlimo ir pervežimo technika reglamentuojančios taiksyklės:

1. Sandėliuojant krovinius ant stelažų reikia laikytis progresijos taisyklės: sunkiausi kroviniai kraunami apačioje, lengviausi - viršuje.
2. Nestovėti po pakeltu kroviniu ir nemanevruoti su krovinį gabenančia technika.
3. Ant stelažų reiktų sumontuoti apsaugas, kad atsitiktinio susidūrimo atveju technika remtųsi ne į stelažo korpusą, o į apsaugą.
4. Vežimėlius reikia tempti. Jeigu vežimėlis bus stumiamas, gali lūžti jo rankenėlės.
5. Transportuojant hidraulinį vežimėlį, jį reikia pakelti, nes jei grindys bus nelygios, apkrova teks ne ratams, o juos laikančiom detalėm, kurios gali sulūžti.

Taip pat reikia nepamiršti, kad autokrautuvas - mechanizmas, kurį renkantis reikia įvertinti visus eksploatacinius veiksnius. Nemažas mašinos svoris ( 2,2 - 5 t) ir pervežamo krovinio svoris (1 - 3,5 t), plius ribota darbo erdvė, palyginti didelis greitis ir pasikeitęs svorio centras krovinį keliant ar nuleidžiant, manevravimas ir judėjimas pirmyn - atgal dažnai tampa traumų priežastimi.

Statistika rodo, kad dažniausia „darbinė trauma" - per dideliu greičiu į posūkį įvažiavusio autokrautuvo apvirtimas. Būtent dėl to daugelis gamintojų nuolat dirba gerindami vairuotojų apsaugą - tobulina saugos diržus, tvirtina vairuotojo kabinos atitvarus ir pan.

Paskutiniais metais susirūpinta ir ergonomikos gerinimu - mažėja autokrautuvų keliamos vibracijos, gerėja matomumas iš operatoriaus vietos, ties posūkiais transportas pats sumažina greitį, gerinama vairo kolonėlės konstrukcija.

Modernūs krautuvai turi ir elektronines saugumo priemones. Tarkim operatoriaus buvimą fiksuojanti sistema „IPS" (Integrated Presence System), montuojama į naujos kartos „N" serijos „Mitsubishi" keltuvus turi šias saugumo sistemas:

• Operatoriui palikus savo vietą, krautuvas iškart stabdomas, blokuojamos stiebo kėlimo ir pasvyrimo funkcijos;
• Jeigu operatorius palieką vietą neįjungęs stovėjimo stabdžio, apie tai informuoja garsinis signalas.
• Kai operatorius pasišalina palikęs veikiantį variklį ir į darbinę padėtį įjungtą svirtį, transmisija automatiškai per 3 sekundes persijungia į neutralią padėtį ir blokuoja krovinio nuleidimą;
• Jei operatorius neprisisega saugos diržo, tai primenantis indikatorius dega 10 sekundžių.

 

Nuotraukos gamintojo ©

Parengta pagal užsienio spaudą