Nelegalios statybos - frazė, kurią daugelis iš mūsų girdėjo per televizorių ar susidūrė skaitydami laikraščius. Deja, dažniausiai žiniasklaida apsiriboja tik nelegalių statybų fakto įvardijimu ar paviešinimu, nesistengdama nuodugniau nagrinėti minėtos problemos. Siekdama užpildyti šią spragą ir atižiau pažvelgti į nelegalių statybų problematiką, asa.lt kreipėsi pagalbos į advokatų kontoros „Sviderskis, Kaminskienė ir partneriai" advokatą Vaidotą Sviderskį.

Kalbėdamas apie nelegalias statybas, p. Sviderskis iškart buvo linkęs išskirti kelias nelegalių statytojų sąlygines kategorijas. Pirma - tai piktybiškiški nelegalūs statytojai. Antrai grupei būtų galima priskirti iš esmės legalius statytojus, kurie vis dėlto pažeidžia tam tikrus galiojančius įstatymus. Ir trečia grupė - statybininkai, kurie nelegaliais tapo, nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms.

Su pirmąja grupe daugmaž viskas aišku. Šiuos asmenis galima prilyginti tiems, kurie sėda prie automobilio vairo neblaivūs ar neturėdami vairuotojo pažymėjimo. Jie žino apie galiojančius įstatymus ir teisės aktus, tačiau jų visiškai nepaiso, o savo statinių nė nemėgina legalizuoti arba tai daro taip pat nelegaliai. Tokia kategorija visada buvo, ir, panašu, visada bus.

Antrajai kategorijai priskiriami statybininkai teoriškai elgiasi legaliai, tačiau faktinė jų veikla kertasi su įstatymo nuostatomis. Tarkime, koks nors asmuo lanko ūkininkų kursus, gauna ūkininko pažymėjimą, žemės ir... užuot joje ūkininkavęs, pasistato namą, ne itin primenantį „žemės ūkio paskirties" pastatą. Vėliau šalia išdygsta dar vienas ar keli „sandėliai", puikiai pritaikyti gyvenimui. Popieriuje viskas tvarkinga - „ūkininkas" ūkininkauja ir plečia savo ūkį, o faktiškai matome gyvenamuosius namus žemės ūkio paskirties žemėje.

Trečia grupė šiuo metu bene didžiausia. Jai galima priskirti daugelį pramoninių ir civilinių pastatų statyba užsiimančių statybos bendrovių ir įmonių. Problema ta, kad pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus nuo žemės įsigijimo iki visų reikiamų statybos dokumentų sutvarkymo ir leidimų gavimų prabėga dveji treji metai, o neretai ir daugiau. Verslininkas turi įveikti daugybę biurokratinių trukdžių, kurie tą statybą dar labiau padaro nelegalia. Čia priskirtini tie atvejai, kai, iš pradžių buvusi nelegali, statyba įteisinama, dar daugiau - ateityje tampa vos ne statybos pavyzdžiais, tiesa, jei nežvelgsime į tų statybų pradžią ir formaliąją jų pusę.

Nusipirkęs žemės ir planuojantis statybas verslininkas šiandien Lietuvoje dažniausiai gali rinktis iš kelių variantų; galima, veikiant visiškai legaliai, tvarkyti reikiamus dokumentus ir, įšaldžius statybas, užsiimti vien tik dokumentų tvarkymo veikla (tai yra didžiulės investicijos ir didžiulės išlaidos, todėl panašią prabangą sau gali leisti toli gražu ne visi); kitas būdas - pradėti statybas ir tikėtis, kad jas pavyks legalizuoti proceso metu. Tai vienas iš paplitusių būdų, kai statybos pradedamos be reikiamų dokumentų, jie tvarkomi vykstant statybos darbams. Toks verslininkas, tampa „nelegalus", nors susiklosčius kitoms aplinkybėms galėtų puikiausiai dirbti „legaliai". Beje, pasitaiko atvejų, kai didelė ir gerą vardą turinti kompanija, siekdama išsaugoti savo reputaciją, taip pat nusišalinti nuo statybos pasekmių rizikos, įkuria mažą bendrovę vienam konkrečiam statybų projektui vykdyti. Bendrovė, vykdydama statybas be leidimų, tampa nelegali ir, išaiškinta gali būti tiesiog likviduota, o „rimta" kompanija išlipa iš balos sausa. Tiesa, tokie veiksmai dar labiau iškreipia ir taip jau iškreiptą Lietuvos nekilnojamojo turto rinką. Tokioje situacijoje (kaip visada) pralaimi eilinis pirkėjas, svajojęs apie nuosavą kokybišką ir pigų būstą.

Dar vienas galimas variantas - dokumentų tvarkymą spartinti, duodant kyšį.

Pasak advokato V. Sviderskio, tokia ydinga dokumentų ruošimo tvarka yra vienas veiksnių, lemiančių nekilnojamojo turto kainų kilimą ir rinkos iškraipymą. Viena vertus, nestatoma tiek būstų, kiek jų reikia, todėl esamų būstų kainos kyla, kita vertus, statybininkas, dalindamas kyšius ir norėdamas nelikti be pelno, vėliau išdalintus pinigus mėgina susirinkti iš būsto pirkėjų (taip prisidengus atliktais darbais, į samatą įtraukiamos baudos susijusiems asmenims ir pan.). Supaprastinus ir išskaidrinus dokumentų ruošimo tvarką, rinkoje gerokai padaugėtų būstų ir sumažėtų jų kainos. Taip pat dėl ydingos tvarkos kyla ir žemės sklypų kaina, nes norint įsigyti statyboms tinkamą ir patrauklų sklypą, dažnai reikalus tenka tvarkyti per įvairiausio plauko tarpininkus, kurie už tarpininkavimą pasiima savo dalį. Pavyzdžiui, rajone, kuriame nėra bendrojo plano, o žemės sklypas - žemės ūkio paskirties (tokių, beje labai daug), reikia parengti specialųjį, po to detalųjį planą. Tai proceso trukmę išplečia iki kelių metų, o pats teritorijos planavimas tampa itin brangus. Antra, valstybė šioje vietoje sutaupiusi - planavimo dokumentus juk ruošia verslininkas - vėliau moka dvigubai - parengti planai nustato tokį intensyvumą, tankumą, aukštingumą ir t.t., kad vėliau statiniai tampa visuotine miesto gėda. Tiesa, parduodančios bendrovės tuos butus dar drįsta vadinti prestižiniais, o visa socialinė ir visuomeninė infrastruktūra užgula tos pačios savivaldybės ir gyventojų pečius.

Taigi, šiandien Lietuvoje susiklostė situacija, kai statytoju ar nekilnojamojo turto verslininku tapo kas netingi, o priemonės pasitelkiamos bet kokios. Tuomet apie verslo etiką, kokybę ar atsakomybę kalbėti nė negalima - to tiesiog nėra.
Matome, kad „nelegalios statybos" nėra tik paprasta frazė, tai gerokai išsamesnė ir gilesnė šiandienės Lietuvos nekilnojamojo turto rinkos problema. Dėl šios priežasties, jei pagaliau atsirado galimybė įgyvendinti svajonę ir įsigyti nuosavą būstą, prieš tai gerai išnagrinėkite jums siūlomą variantą, kad paskui, kartu su statytojais nebūtumėte priskirti „nelegalams".

LIETUVOS RESPUBLIKOS STATYBOS ĮSTATYMAS
 
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas

1. Šis Įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripažinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus.
2. Šis Įstatymas netaikomas nustatant:
1) žemės gelmių naudojimo (kaip apibrėžta Žemės gelmių įstatyme) paskirties statinių reikalavimus, išskyrus nustatytus šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje;
2) archeologinių ir nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių tyrimų reikalavimus, kuriuos nustato Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, išskyrus reikalavimus, nustatytus šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalyje.
3) naudojamame statinyje vykdomos ūkinės komercinės ar kitos veiklos reikalavimus.
3. Įstatymas yra suderintas su šio Įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais. (visas įstatymas yra adresu http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267240)

Antano Bunikio pieš.

Parengė R. Š.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.