Pirmiausia reikia pasirinkti norimas plyteles, kadangi jų formatas turės įtakos klijų pasirinkimui ir sąnaudoms. Pirkite iki 10 procentų daugiau plytelių, negu reikia numatytam plotui iškloti, nes pjaustant lieka atraižų, dalis plytelių gali sulūžti. Po to reikia tinkamai paruošti pagrindą klijavimui ir įsigyti gerų medžiagų, tik tada rezultatas bus aukščiausios kokybės. Prieš klojant plyteles reikia patikrinti jų atspalvį, kalibravimą ir gaminio tipą. Taip pat svarbu turėti tinkamus klojimo įrankius.

Savarankiškai suklijuota siena iš plytelių. 1500 € buvo mažiausia šio vonios kambario sienų ir grindų apklijavimo plytelėmis kaina. Nors buvo meistrų kurie norėjo 3000 € vien už darbą. ( 2025 metai). Vidutinius įgudžius turintis šeimos narys suklijavo plyteles per 7 dienas.  

Kaip savarankiškai klijuoti plyteles galima rasti šiame filme. Daugiausiai rodoma kaip klijuoti sieną

 

 

 

Įrankiai plytelių klojimui

Jums reikės šių įrankių ir medžiagų:

• plytelių,

• plytelių klijų,

• įrankio gruntui dengti (volelio arba teptuko),

• rėžtuko plytelėms pjaustyti,

• apsauginių pirštinių,

• gulsčiuko,

• pieštukų,

• pjūklelio plytelėms pjaustyti arba plytelių pjaustymo staklių,

• ruletės,

• mentelės,

• kryžiukų plytelių atskyrimui,

• gremžtuko su guminiu antgaliu,

• virvutės,

• kibiro ir skuduro,

• grunto,

• siūlių glaisto.

Plytelių klojimui reikalinga dantyta mentelė. Mažoms plytelėms (10×10 cm dydžio) tinkamiausia yra kas 4 mm dantyta mentelė, vidutinio dydžio (25×25 cm) plytelėms – 8 mm atstumu dantyta mentelė, didesnėms plytelėms – kas 10 mm dantyta mentelė. Kiti svarbūs įrankiai yra gulsčiukas tinkamai plytelių pozicijai nustatyti, glaisto peilis tarpams tarp plytelių tvarkyti, kempinė glaisto pertekliui nuvalyti ir kryžiukai (nuo 1 mm iki 8 mm pločio).

Plytelių klijai

Plytelių klijai žymimi pagal standartą, kuris nurodo jų sudėtį, sukibimo klasę ir savybes, todėl jų pasirinkimas priklauso nuo plytelių dydžio, įgerties, montavimo vietos ir pagrindo tipo

C – cementiniai klijai.
D – dispersiniai klijai.
R – reakcinės dervos pagrindo klijai (epoksidiniai, poliuretaniniai ir pan.).
1 – sukibimo klasė, užtikrinanti ne mažiau kaip 0,5 N/mm² (tinka vidaus darbams su stabiliais paviršiais).
2 – padidinto sukibimo klasė, užtikrinanti ne mažiau kaip 1,0 N/mm² (tinka mažo įgeriamumo plytelėms, didesnėms apkrovoms ir lauko sąlygoms).
F – greitai stingstantys klijai.
E – pailginto atviro laiko klijai, leidžiantys ilgiau dirbti nesusidarant klijų plėvelei.
T – sumažinto slydimo klijai, skirti plytelėms ant sienų, kad jos nenuslinktų.
S1 – deformuojami, elastingi klijai, tinkantys šildomoms grindims, nestabiliems ar judantiems paviršiams.
S2 – ypač deformuojami klijai, naudojami sudėtingoms konstrukcijoms ir ekstremalioms apkrovoms.

 

C1T klasės klijai yra skirti standartiniam plytelių montavimui vidaus sąlygomis, kai klijuojamos paprastos keraminės plytelės ant stabilaus, normaliai įgeriančio pagrindo, tokio kaip tinkas, betonas ar mūras. Jie turi sumažintą slydimą, todėl gerai laikosi ant sienos, tačiau dėl riboto elastingumo netinka lauko sąlygoms, šildomoms grindims ar akmens masės plytelėms intensyviai apkrautose zonose.

C1F klasės klijai pasižymi greitu stingimu ir tinka situacijoms, kai darbus reikia atlikti greitai arba patalpa turi būti naudojama kuo anksčiau. Dėl greitesnio rišimo jie reikalauja tikslesnio darbo tempo ir nėra skirti dideliam formato plytelių klojimui ar nestabiliems pagrindams.

C2T klasės klijai turi didesnį sukibimą ir taip pat sumažintą slydimą, todėl tinka akmens masės plytelėms, didesnėms mechaninėms apkrovoms, grindims, kur gali būti vibracijos, bei įvairiems lauko paviršiams. Jie geriau laiko temperatūrų svyravimus ir apkrovas nei C1 klasės mišiniai, todėl naudojami universaliau.

C2TE klijai papildomai turi pailgintą atvirą laiką, kuris leidžia dirbti didesniuose plotuose neskubant ir nesibaiminant, kad klijai per greitai pradės traukti plėvelę. Jie tinka tiek viduje, tiek lauke, įvairiems paviršiams, didesnio formato plytelėms ir situacijoms, kur plytelių derinimas ar pjovimas trunka ilgiau.

C2TE S1 klasės klijai pasižymi padidintu elastingumu, todėl gali kompensuoti pagrindo judėjimą ir deformacijas. Tokie klijai yra tinkamiausi šildomoms grindims, nestabiliems arba mediniams pagrindams, balkonams, terasoms, fasadams ir didelio formato plytelėms, ypač mažo įgeriamumo akmens masės plytelėms. Šio derinio klijai laikomi universaliausiais sudėtingesnėmis sąlygomis.

Plytelių klijų paruošimas darbui

Plytelių klijus reikia paruošti tiksliai pagal gamintojo proporcijas, nes nuo to tiesiogiai priklauso sukibimas ir darbo laikas. Sausi klijai visada pilami į vandenį, o ne atvirkščiai, kad nebūtų gumulų ir mišinys būtų vientisas. Į kibirą įpilama reikiama vandens dalis, po to suberiamos keturios dalys klijų ir maišoma, kol gaunama vienalytė masė.

 

Išmaišius klijus būtina palikti brinkti nurodytą laiką – paprastai apie penkias minutes. Po šio tarpo mišinys permaišomas antrą kartą, kad suaktyvėtų rišikliai ir konsistencija taptų vientisa. Tik po antrojo maišymo klijai yra paruošti tepti ant sienos ar grindų.

Paruoštų klijų naudojimo laikas ribotas, todėl jų nereikėtų ruošti pernelyg daug, kad nespėtų pradėti džiūti kibire. Klijų plėvelė ant paviršiaus susidaro priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės, todėl klijus reikia naudoti tik tiek, kiek realiai įmanoma uždėti ir iššukuoti per vieną kartą.

Visus naudojamus įrankius – kibirą, maišyklę, mentelę – būtina išplauti po kiekvieno klijų ruošimo, nes ant įrankių likę sukietėję klijų likučiai trukdo tinkamai maišyti ir paskirstyti naują partiją.

Pagrindo plytelių klijavimui paruošimas

Paviršius, ant kurio yra klijuojamos plytelės, turi būti stabilus, sausas, kietas ir lygus. Visi sluoksniai, mažinantys sukibimą, tokie kaip dulkės, nešvarumai, kalkės, riebalai, lakas, aliejiniai dažai, emulsijos ar bituminė danga, turi būti pašalinti, kaip ir kitos medžiagos, mažinančios sukibimą. Didesnius nelygumus reikia pašalinti mechaniškai, pavyzdžiui, glaistykle, o įdubimus išlyginti naudojant išlyginamąjį mišinį. Pagrindas, priklausomai nuo jo sugebėjimo įgerti vandenį, gruntuojamas giluminiu arba sukibimą užtikrinančiu gruntu. Ant šviežiai tinkuoto paviršiaus plytelės turėtų būti klijuojamos tik pilnai išdžiūvus tinko sluoksniui, dažniausiai tai trunka 3–4 savaites.

Jeigu plytelės klijuojamos ant grindų, dažniausiai tai būna smėlbetonio pagrindas ar cementinės plokštės, bet galima kloti ir ant sudėtingesnių pagrindų, tokių kaip OSB arba medžio drožlių plokštės ar net senos keraminės dangos. Tokiais atvejais pagrindą būtina gruntuoti sukibimą užtikrinančiu gruntu. Nesvarbu, ant kokio pagrindo bus klojamos plytelės, paviršius prieš tai turi būti gerai nuvalytas. Taip pat reikia pasirūpinti geru apšvietimu.

Priklausomai nuo paviršiaus įgerties, normaliai įgeriantiems pagrindams naudojamas giluminis gruntas, o neįgeriantiems arba ypač gerai įgeriantiems pagrindams bei mediniams pagrindams naudojamas paviršių tvirtinantis gruntas, skiedžiamas pagal gamintojo rekomendacijas ir priklausomai nuo gruntuojamo paviršiaus savybių.

Plytelių pagrindo hidroizoliavimas

Išlyginus arba nugruntavus pagrindą, reikia pasirūpinti hidroizoliacija. Ji būtina drėgnose patalpose, ypač izoliuojant paviršius, tiesiogiai veikiamus vandens. Be to, kai kurios hidroizoliacijos rūšys neleidžia pagrindo įtrūkimams persiduoti į apdailos medžiagas. Hidroizoliacijai gali būti naudojamos cementinės elastingos sistemos, dispersiniai tepami mišiniai ar hidroizoliacinės ir skiriamosios plėvelės, kurios ypač naudingos tais atvejais, kai norima atskirti apdailos sluoksnį nuo pagrindo judesių.

Hidroizoliacija dažniausiai dengiama dviem etapais. Pirma sienų ir grindų susijungimo vietose ant padengto pirmojo hidroizoliacijos sluoksnio įplukdoma hidroizoliacinė juosta, kuri kompensuoja siūlės deformacijas, kai skirtingos plokštumos juda. Po to dengiamas antrasis hidroizoliacijos sluoksnis, ir tik jam išdžiūvus galima pradėti klijuoti plyteles.

Lauko balkonus ir terasas rekomenduojama izoliuoti cementine elastinga hidroizoliacija, tinkama masyviems betoniniams pagrindams. Jeigu terasa ar balkonas yra karkasinės konstrukcijos, pavyzdžiui, kai naudojamos OSB plokštės, geriau rinktis hidroizoliacinę ir skiriamąją plėvelę, ant kurios nesudėtinga klijuoti plytelių dangą. Kai plytelės klijuojamos ant drėgnų patalpų grindų, hidroizoliacine mastika dengiamos grindys ir maždaug 10 centimetrų aukščio sienų juosta. Papildomai hidroizoliuojami tie sienų plotai, kuriuos tiesiogiai veikia vanduo.

Plytelių klijavimas ant sienos

Sienų plytelių klojimas pradedamas ne nuo grindų, o nuo atraminės juostos ar profilio, kuris tvirtinamas taip, kad iki lubų prieitų pilna plytelė. Tokiu būdu išvengiama siaurų viršutinių juostų ir eliminuojama grindų nelygumų įtaka. Atraminė juosta išlaiko pirmą eilę ir neleidžia plytelėms slinkti žemyn.

Iš gipskartonio profilio padaryta atrama klijuoti sienos plytelėms nuo apačios. 

Paviršius prieš klijavimą turi būti lygus ir nugruntuotas. Klijai ruošiami proporcija: apie viena dalis vandens ir keturios dalys klijų, išmaišoma, po kelių minučių permaišoma dar kartą. Įrankiai po kiekvieno maišymo turi būti nuvalomi.

Klijai ant sienos tepami lygiąja mentelės puse, po to iššukuojami dantyta mentele, kad susidarytų vienodo aukščio grioveliai. Lazerinis nivelyras padeda aiškiai matyti klijų padengimo zoną ir neišeiti už numatytų ribų, ypač dirbant kampuose ar prie durų. Klijų sluoksnio storis priklauso nuo sienos nelygumo, plytelės formato ir pačių klijų konsistencijos.

Plytelių klijus tepama tiek kiek nusimato dėti plytelių. 

 

Šukuojama, kad padidinti sukibimą

 

Plytelė prispaudžiama taip, kad klijai tolygiai pasklistų per visą jos nugarėlę ir neliktų oro tarpų. Naudojama plytelių lyginimo sistema, kuri dedama ne tik apačioje, bet ir šonuose bei aukščiau – kad plytelės neišlinktų ir visoje plokštumoje išliktų vienodame lygyje. Klasikiniu atveju plytelė dedama šiek tiek aukščiau už apačioje esančią, kad paspaudus klijai dalinai užpildytų siūles ir pagerintų sukibimą.

Prieš klijuojant padarome  skyles

Darbus gerokai palengvina plytelių lyginimo sistema. Tarp plytelių dedami inkarai ir į juos įstatomi prispaudžiantys pleištai. inkarai dedami apačioje ir iš šonų.

 

Po maždaug dviejų valandų lyginimo sistemos elementai ištraukiami, plytelės nuplaunamos.

Plytelių klijavimas virš durų

Plytelės virš durų klijuojamos iš dviejų pusių atskirai, kad būtų išlaikytas bendras sienos aukštis ir vertikalumas. Šioje vietoje dažnai prireikia individualiai atpjautų plytelių, todėl jų padėtis patikrinama prieš klijuojant.

Prie durų angų naudojamos apdailinės juostelės, kurios įspraudžiamos į dar nesustintus klijus plytelių šonuose. Tai leidžia paslėpti pjovimo kraštus, suformuoti tvarkingą angos ribą ir išlaikyti tiesų vertikalų pjūvį be papildomo glaistymo ar šlifuojamų briaunų. Juostelė įstatoma prieš klijuojant paskutines plyteles iš kiekvienos durų pusės, kad kraštai susiformuotų vienodai ir būtų lengviau išlaikyti lygų tarpelį.

Plytelių klijavimas ant grindų

Prieš klijuojant grindų plyteles nustatoma klojimo kryptis ir plytelių padėtis. Orientacines linijas patogiausia žymėti lazeriniu nivelyru — jis leidžia tiksliai pažymėti patalpos centrą ir pagrindines ašis. „Sausas“ plytelių išdėstymas leidžia iš anksto matyti, kur bus pjovimo zonos. Rekomenduojama koreguoti išdėstymą taip, kad prie sienų neliktų siaurų plytelių juostų.

 

Klijavimas pradedamas nuo kambario centro arba pagal pasirinktą orientacinę liniją. Klijai tepami ant pagrindo lygiąja mentelės puse, po to iššukuojami dantyta mentele. Plytelės įspaudžiamos į šviežiai iššukuotus klijus, kad jų nugarėlė pilnai kontaktuotų su klijų sluoksniu. Didelio formato plytelėms naudojamas mišrus klijavimas — klijai dengiami tiek ant pagrindo, tiek ant pačios plytelės. Tai užtikrina pilną klijų kontaktą ir apsaugo nuo ertmių. Šukavimo kryptys ant grindų ir ant plytelių  turi būti statmenos

Klojimo metu nuolat tikrinamas aukštis ir kryptingumas. Plytelių lyginimo sistema padeda išlaikyti vienodą aukštį tarp plytelių, ypač esant nedideliems pagrindo nelygumams. Klijų plotas dengiamos tik tiek, kiek galima užklijuoti per 15–30 minučių, kad paviršiuje nesusidarytų plėvelė ir nesusilpnėtų sukibimas.

 

Plytelių klijavimas su nuolydžiu

Nuolydis drėgnose patalpose turi būti suformuotas iš anksto, paprastai juodgrindžių įrengimo metu. Standartinis nuolydis – apie 2–3 laipsniai, vedant nuo kambario kraštų į trapą. Kai nuolydis jau suformuotas, plytelės turi būti klijuojamos taip, kad tiksliai atitiktų pagrindo plokštumas.

Aplink trapą grindų plokštumos suskyla į kelias kryptis, todėl plytelės tose vietose pjaunamos pagal nuolydžio linijas. Pjovimo kampas parenkamas taip, kad plytelių briaunos tiksliai susijungtų tose vietose, kur susitinka skirtingos nuolydžio kryptys. Tokiu būdu aplink trapą plytelės sudaro tvarkingą ir lygų paviršių be pakilimų.

Liniuote mišinys lyginamas palei profilius. Po to profiliai išimami ir užpildomi mišiniu. Svarbu, kad mišinys būtų mažiausiai susitraukiantis džiūnant.

 

Jeigu nuolydžio linijų daug ir plytelės didelės, patogiau naudoti mozaikines plyteles. Mažesni elementai leidžia klijuoti be kampinių pjūvių nesudėtingose vietose, nes mozaika natūraliai išsidėlioja tarp skirtingų pagrindo plokštumų. Aplink patį trapą atliekamas įpjovimas, kad plytelės priglustų prie trapo rėmelio.

Mozaika išsidėsto pagal nuolydžius

 

Plytelių pjovimas

Tiesūs pjūviai daromi plytelių pjaustymo staklėmis. Didelio formato plytelėms arba kietesnei akmens masei naudojamos elektrinės pjovimo staklės. Kampuose, palei durų angas ar kituose vietose, kur reikia mažų išpjovų, naudojamas kampinis šlifuoklis su deimantiniu disku. Tokiu būdu galima išpjauti figūrines vietas, kampus ar išėmas prie vamzdžių ir kitų mazgų.

Apvalios skylės išpjaunamos deimantinėmis karūnėlėmis – jos leidžia tiksliai padaryti angas aplink vamzdžius ar rozetes neišskaldant plytelės. Pjovimo kraštai turi būti tvarkingi, nes plytelė prie trapo ar sienos turi priglusti tiksliai ir be tarpų.

Prie durų ar kitų atvirų kraštų pjovimo vietos užbaigiamos apdailos profiliu arba dekoratyvine juostele. Juostelė įspaudžiama į dar nesukietėjusius klijus plytelės krašte, kad tvarkingai uždengtų pjūvį ir suformuotų tiesų kraštą.

Plytelių siūlių užpildymas  fugavimas

Siūlės tarp plytelių reikalingos tam, kad danga galėtų kompensuoti pagrindo judesius ir apkrovas. Minimalus siūlės plotis – ne mažesnis kaip 3 mm. Ant šildomų grindų ar didesnių paviršių turi būti įrengiamos ir deformacinės siūlės kas maždaug 5 metrus.

Prieš pradedant glaistyti, siūlės turi būti švarios ir be klijų likučių. Jeigu klijų likę per daug, jie pašalinami, nes glaistas turi įsiterpti visu gyliu.

Fugavimas atliekamas tik pilnai išdžiūvus klijams. Sienų plytelės dažniausiai glaistomos po 1–2 dienų, grindų – po 2–3 dienų. Glaistas įspaudžiamas guminės mentelės pagalba, braukiant įstrižai per plyteles ir pilnai užpildant siūles.

 

Kai glaistas pradeda džiūti, daromas pirmasis paviršiaus nuvalymas drėgna kempine – tik tiek, kad būtų pašalintas glaisto perteklius nuo plytelių paviršiaus. Siūlės netrinamos, kad neišimtų glaisto iš tarpo. Po dar vieno tarpo atliekamas antrasis nuvalymas, pašalinant likusius paviršinius glaisto pėdsakus.

Kampuose ir grindų–sienos sujungimuose naudojama elastinga medžiaga (silikonas), nes tose vietose turi būti deformacinės siūlės, kurios neturi būti užpildomos kietu glaistu.

 

Kada galima naudotis apklijuotomis grindimis

Kada galima pradėti eksploatuoti išklijuotus paviršius, priklauso nuo naudotų klijų, plytelių ir aplinkos sąlygų. Jei buvo naudoti standartiniai klijai, ant naujai išklijuotų grindų galima vaikščioti po dienos ar dviejų, tačiau jų negalima stipriau apkrauti, t.y. bėgioti, dirbti ant jų ir pan. Tam reikia palaukti bent tris dienas, kaip rekomenduoja gamintojai. Jei buvo naudoti greito džiūvimo klijai, vaikščioti ant tokių grindų galima jau po trijų valandų. Pilnai apkrauti grindis galima po dviejų savaičių.