Šulinys ar gręžinys? Renkamės šulinį...

Jei sodyboje ar vasarnamyje esantis vandeningasis horizontas yra nuo 5 iki 20 metrų gylyje, tuomet autonominiam vandens, naudojamam laistymui ir ūkinėms reikmėms (sunaudojimas iki 1 - 2 m³ per parą), poreikiui patenkinti puikiai tiks šulinys. Ir, nors galima rasti gilesnių nei 30 metrų  šulinių, gilesnio šulinio kasimas gali būti sudėtingesnis ir galiausiai tapti nerentabilus, lyginant su gręžiniu. Taip pat reikia atsižvelgti į vietinę hidrogeologinę situaciją - pelkėtoje vietoje iškasto šulinio vandens nebus galima gerti - į jį pateks paviršinis vanduo, o kartu su juo ir visa tai, ką jis nuplaus paviršiuje. Renkantis "šulinys ar gręžinys", dažniausiai sprendimą lemia piniginės dydis: nedidelis šulinys pigiau nei gręžinys. Kokybiškiems šuliniams suteikiama 50-ties metų garantija (nors uždumblėti jis gali ir per 3 - 4  metus, vis dėlto jo išvalymas yra paprastesnis nei analogiška gręžinio valymo procedūra), be to, yrančių šulinių remontas irgi yra kur kas paprastesnis nei gręžinių remontas. Žinotina, kad gręžinį atliekančio įrenginio atvežimas gali apgadinti tvoras ar vejas.

Kada kasime šulinį?

Iš esmės skirtumo nėra, šulinio statybą (kaip ir gręžinio gręžimą) galima vykdyti apvalius metus - žemė retai kada įšąla giliau nei 1,2 metro, o būsimo šulinio vietą žiemą galima pašildyti sukūrus laužą. Kita vertus, pavasarį, kai tirpsta sniegas, galima labai suklysti dėl šulinio gylio, nes tuomet būna aukštai pakilę gruntiniai vandenys: balandį iškastas šulinys žiemą gali būti išdžiuvęs. Sezoniniai vandens svyravimai gali būti 1 - 2 metrai.

Todėl šulinį geriausia yra kasti žiemą ir rudenį, kai vandeningasis horizontas yra pačiame žemiausiame lygyje. Jei vandens lygis nukrito, tuomet šulinį galima pagilinti mažiausio (0,7 m) diametro rentiniu.

Kur kasti šulinį?

Iš amžių glūdumos atėjo ir paplito prietarai, pranašai ir šamanai, deklaruojantys visą sugebėjimų rinkinį: pradedant apsauga nuo branduolinių sprogimų, mirusiųjų prikėlimu iki šuliniui tinkamos vietos nustatymo. Ievos arba lazdyno šakelė, kurias viduramžiais naudojo žmonės, ieškantys vandens, pakeitė Hi - tech stiliaus vielinis rėmelis. Pasisukti rėmelį priverčia ideomotoriniai - vos pastebimi - pirštų judesiai ir rezonansas, beveik tos pačios "anapus egzistuojančios jėgos", kurios per spiritizmo seansus priverčia judėti lėkštę. Tačiau reikalo esmė nepakito: jei kaimynai turi šulinį - drąsiai kaskite ir sau. Jei tai atrodo nepatikima, tuomet gręžkite žvalgomąjį gręžinį. O čia jau nepadės nei rėmelis, nei ekstrasensas.

Vandeningasis horizontas (tam tikro tankio, vandeniui laidžios medžiagos klodas) gali plytėti keletą kvadratinių kilometrų, šiame plote esančiose vandens surinkimo vietose vanduo teka nuo aukščiau esančių žymenų į žemiau esančius žymenis. Vandens tekėjimas vandeningame horizonte - filtravimas - vyksta jam tekant per įvairius plyšius ir poras, esančias vandens turinčiose uolienose. Požeminės upės teka tolygiai, nenutrūkstama srove, nedideliu greičiu laminariniame rėžime. Jei šio klodo ribose iškastume šulinį, jame bus vandens, nepriklausomai nuo žmonių, vandens ieškančių vytelėmis, pranašavimų.

Vietą šuliniui turi išrinkti šeimininkas.

Dar praeito amžiaus 60-taisiais metais Amerikoje buvo lietaus užkalbėtojų; nuo to, kaip vystėsi įvykiai sausmečiu, priklausė, ar jie gaus honorarą, ar juos užmuš įsiutę fermeriai.

Kaip kasamas šulinys?

Paprastai šulinį rankiniu būdu kasa  trijų žmonių brigada: vienas, kastuvu arba laužtuvu dirba būsimo šulinio vietoje, pripildydamas kibirus grunto, antrasis - nuo šulinio kraštų - paima kibirą, kuris pakabinamas ant suktuvo, pritvirtinto ant dviejų medinių ožių ir nuneša iškastą uolieną - šalia greitai išauga molio krūva. Trečiasis ilsisi. Pasitaikantys akmenys išverčiami trumpu laužtuvu, apmuturiuojami virvėmis ir suktuvo pagalba taip pat iškeliami iš šulinio. Darbas vyksta intensyviai, darbuotojai dažnai keičiasi. Kai šulinio gylis daugiau nei 3 metrai, oro temperatūra neviršija 10°C, didelė drėgmė, oras šulinyje nesiventiliuoja.

Šiuo metu šulinių įrengimui dažniausiai naudojami 0,9 metro aukščio ir 1 metro skersmens gelžbetonio žiedai. Vieno žiedo svoris - 700 - 750 kg. Pirmasis žiedas įleidžiamas į iškastą duobę, sekantys - ant prieš tai nuleisto žiedo viršaus.

Viskas daroma rankomis, eilinis žiedas tiesiog uždedamas ant prieš tai nuleistų. Iš po žemiausiai esančio žiedo apačios kasamas gruntas, o žiedai, veikiami savo svorio, leidžiasi, slysdami būsimo šulinio šachtos sienelėmis. Tokiu būdu kolona auga iki pat vandeningojo horizonto. Kasant šulinį lengvame grunte - smėlyje arba sausame priemolyje, per vieną pamainą brigada pakloja 2 - 3  žiedus. Sunkus gruntas (drėgnas molis, akmenuotas gruntas) labai apsunkina šį darbą.

Vandeningo sluoksnio artėjimas nustatomas pagal žymų atvėsimą - oro temperatūra šulinyje krenta 1 - 2 laipsniais, ant šachtos sienelių atsiranda miniatiūriniai upeliukai.

Jei šuliniai kasami sausuose ir tvirtuose gruntuose, galima ir kita schema, kuomet iš pradžių yra išrausiama šulinio šachta, o po to į ją nuleidžiami žiedai.

Šulinių elementų gamybai galioja ES šalių standartas LST EN 1917:2003 (,,Betono, plienpluosčio betono ir gelžbetonio šuliniai ir apžiūros šulinėliai" - įsigaliojo nuo 2004.11.23). Betono ir gelžbetonio šulinių elementų žymuo susideda iš raidžių ir skaičių grupių, pavyzdžiui:

„Ž x-y-z"

Ž - šulinių žiedas;

x - vidinis skersmuo (decimetrais);

y - žiedo aukštis (decimetrais);

z - sienutės storis (decimetrais);

"Ž x-y-z L"- žiedas su lipyne.

Šulinio apsauga nuo paviršinių vandenų

Vieną - du apatinius šulinio žiedų sudūrimus iš vidaus būtina užtaisyti skiediniu. Tai reikalinga tam, kad išvengtume paviršinių vandenų patekimo pro plyšius tarp žiedų - vandens užtvara kils nuo apačios. Kai skiedinys sukibs, šulinio kasimas tęsiamas. Vandeningame horizonte paprastai įleidžiama 1-2 žiedai. Po to visi likę sujungimai iš vidaus užtaisomi skiediniu, į kurį pridedama skysto stiklo, šulinio dugnas išpilamas 20 - 30 cm žvirgždo sluoksniu (frakcija 5 - 25 cm), šis sluoksnis bus tarsi filtras atsirandančiam vandeniui.

Už vamzdžio esanti erdvė užpilama žvirgždu ir smėliu, kad į šulinį nepatektų lietaus arba tirpsmo vanduo, iš viršaus sutrombuojama moliu. Molis - labai gera vandenspara. Viršutinis žiedas, saugantis nuo sniego ir purvo, nėra įkasamas į žemę. Sudūrimo hidroizoliaciją tarp viršutinio žiedo ir visos kolonos reikia atlikti ypatingai kruopščiai.

Po to, kai vandens lygis šulinyje taps pakankamas, kad į jį būtų galima panardinti siurblį, reikia išpumpuoti vandenį ir tai kai kartoti kaip įmanoma ilgiau: tokiu būdu vyksta šulinio „įsiūbavimas".

Atsargiai, pavojus!

Įrengiant šulinius dažnai nesilaikoma darbo saugos reikalavimų. Šie darbai yra ypatingai pavojingi ir sunkūs, labai didelė traumų, besibaigiančių mirtimi, rizika. Kasant šachtą, gali pasitaikyti taip vadinamas „dribsmėlis", žiedas gali bežiūrint nuslysti į šoną, sužeisdamas darbuotoją. Todėl, spręsdami klausimą „kasti ar gręžti", neužmirškite apie tai.

Ir dar: kai naudojama pigi ir kartu nelegali iš užsienio atvykusių žmonių darbo jėga, atsakomybė gula ant darbdavio pečių.

Šulinio apipavidalinimas

Šulinio statyba užbaigiama uždėjus stoginę, kurioje įrengiamas suktuvas metaline rankena. Prie suktuvo tvirtinamas tvirtas trosas. Kibiro pritvirtinimui naudojama grandinės atkarpa, tai padės kibirui panerti į vandenį.

Stoginę galima padaryti namuko tipo, dvišlaičiu stogu su atsidarančiomis durelėmis; viršutinį, iš žemės kyšantį žiedą galima dekoruoti akmenimis arba apklijuoti dekoratyvinėmis plytomis. Labai gražiai atrodo šulinys, kurio rentinys padarytas iš rąstų.

Po to, kai aplink šulinį esantis gruntas susistovės, reikia iš šaligatvio plytelių padaryti apygrindą, pastatyti suolelį....

Šulinys ar gręžinys? Vis tik renkamės gręžinį...

Lyginti šulinį ir gręžinį - nekorektiška, nes netgi smėlyje padarytas gręžinys technologiškai yra pranašesnis nei šulinys. Kasant šulinį, reikia įvertinti ir septikų išsidėstymą: sanitarinės normos reikalauja juos išnešioti 200 metrų atstumu, kas 6 arų sklype sunkiai įgyvendinama. O klintyse išgręžtas gręžinys išspręs bet kokias vandens tiekimo problemas: vandeningas sluoksnis klintyse yra visur (tik skirtingame gylyje, nuo 20 iki 200 m), naudojimo laikas - iki 50 metų, vandens tūris - praktiškai bet koks, tai priklauso tik nuo siurblio galingumo. Yra galimybė autonominę vandenvietę visiškai automatizuoti  ir komfortabiliai, beveik kaip miesto vandentiekį, naudoti savo užmiesčio name.

Tai, kad šulinys - pats paprasčiausias ir pigiausias vandens tiekimo variantas - ginčytinas teiginys. Tačiau vandens kokybė - labai abejotina: vandens užtvara gaunama iš beslėgių gruntinių vandenų, kurie yra ne kas kita, kaip žmogaus veiklos liekanos, kurias šiek tiek išfiltruoja gruntas. Pavasarį ir po lietaus vanduo būna drumstas. Jei vanduo nėra nuolat semiamas, jis užsistovi, šulinys, kaip ir smulkus gręžinys, uždumblėja. Vandens lygis priklauso nuo kritulių kiekio ir sezoninių svyravimų, o sausringą vasarą gali ir visiškai išdžiūti.

Tai Vytauto Didžiojo laikais buvo galima išgerti šulinio vandens ir ant kojų atsistoti, o dabar nuo „žalio" vandens, pasemto iš šulinio, kojas galima  ir pakratyti. Anksčiau šulinys buvo įrengiamas daugeliui vartotojų, kasdavo giliai, plyšių atranka buvo nuolatinė ir intensyvi. Buvo ekologijos aušra, o debesys permatomi. Kitaip sakant - nebuvo rūgščių lietų.

galima sakyti, kad šulinys "mirė" kartu su bendruomenės gyvenimo būdu (šulinys turėjo tokią socialinę reikšmę, kaip Rytuose turgus, dabar naujienas sužinome kitu būdu).

Jei nenaudosime šulinio - reikalingas gręžinys, kurio vanduo valomas. Tačiau ir tą vandenį reikia virinti.

Taigi, balsuojame už gręžinį! Nors, aišku, viskas priklauso nuo užduoties. Ir nuo galimybių...

Bus daugiau

Asa.lt