Plytų siena interjere

Plytos – tradicinė mūsų regiono statybinė medžiaga, interjere vertinama dėl ryškios faktūros, natūralių spalvų ir ilgaamžiškumo. Atidengtas senas mūras, naujai sumūryta pertvara arba plonos apdailinės plytelės gali tapti pagrindiniu kambario akcentu.

Plytų sienos išvaizda priklauso nuo pačių plytų, mūrijimo rašto, siūlių gylio ir apšvietimo. Tas pats mūras viename interjere gali priminti seną dvarą, kitame – pramoninę lofto erdvę, o nudažytas šviesia spalva tapti ramiu šiuolaikinių baldų fonu.

Seno plytų mūro atidengimas

Senuose pastatuose plytų mūras dažnai slepiasi po keliais tinko ir dažų sluoksniais. Prieš atidengiant visą sieną verta nuvalyti nedidelį jos plotą ir patikrinti plytų būklę. Po tinku gali būti skirtingų laikotarpių mūras, užtaisytos angos, sutrupėjusios siūlės ir inžinerinių tinklų grioveliai.

Tinkas šalinamas atsargiai, nepažeidžiant plytų paviršiaus. Kietas cementinis tinkas nuo senų minkštesnių plytų dažnai atsiskiria kartu su jų paviršiumi, todėl agresyvus daužymas ar šlifavimas gali sugadinti mūrą. Likučiai valomi šepečiais ir konkrečiam paviršiui parinktomis priemonėmis.

Atidengto mūro siūlės patikrinamos ir, jeigu reikia, išvalomos bei užpildomos nauju skiediniu. Seno pastato sienai parenkamas su esamu mūru suderinamas skiedinys. Pernelyg kietas cementinis mišinys gali skatinti minkštų plytų kraštų irimą.

Paviršiaus nelygumai, skirtingi plytų atspalviai ir ankstesnių rekonstrukcijų žymės sukuria autentišką sienos charakterį. Byrančios siūlės, drėgmės dėmės ir atšokusios plytų dalys jau yra techniniai defektai, kuriuos reikia sutvarkyti.

Natūrali ar dažyta plytų siena

Natūralus raudonas, rusvas ar gelsvas mūras interjerui suteikia šilumos, tačiau didelėje sienoje gali atrodyti vizualiai sunkus. Jo poveikį sušvelnina šviesios lubos, ramūs tekstilės atspalviai ir neperkrauta baldų kompozicija.

Baltai arba šviesiai pilkai nudažyta plytų siena išsaugo reljefą, tačiau mažiau dominuoja kambaryje. Dažymui naudojami mineraliniams paviršiams skirti, su mūro būkle suderinami dažai. Drėgmės turinčios sienos nereikėtų uždaryti tankia, vandens garų nepraleidžiančia danga.

Kitas variantas – kalkinis dažymas arba plonas mineralinio tinko sluoksnis. Pro jį išlieka matomi plytų kontūrai, siūlės ir dalis spalvinių skirtumų. Toks paviršius tinka šviesiam, ramesniam interjerui, kuriame visiškai atviras mūras būtų per grubus.

Plytų sienos apšvietimas

Šoninė šviesa išryškina plytų reljefą, siūlių gylį ir nelygius kraštus. Tam tinka lubose arba ant sienos įrengti kryptiniai šviestuvai. Juos nukreipus beveik lygiagrečiai sienai, net nedidelis paviršiaus nelygumas meta šešėlį.

Labai grubiai sienai nereikia pernelyg stiprios šoninės šviesos – ji gali paryškinti kiekvieną defektą ir sukurti neramų vaizdą. Tolygiau apšviestas mūras atrodo švelnesnis. Šiltos, maždaug 2700–3000 K spalvinės temperatūros šviesa sustiprina raudonų ir rusvų plytų atspalvius.

Elektros instaliacija suplanuojama prieš galutinai sutvarkant mūrą. Laidus galima paslėpti siūlėse ar kitose konstrukcijose arba palikti paviršiuje metaliniuose vamzdeliuose, jeigu kuriamas pramoninis interjeras.

Paveikslai ir dekoras ant plytų sienos

Plytų paviršius išryškina lygius, blizgius ir tikslių formų daiktus. Prie jo dera paveikslai, įrėmintos fotografijos, veidrodžiai, stiklo ir metalo objektai. Tamsiame mūre aiškiai matomi šviesūs rėmai, o ant baltai dažytos sienos galima naudoti juodus, medinius arba spalvotus akcentus.

Dideli paveikslai gali būti statomi ant grindų ar žemos spintelės ir atremiami į sieną. Sunkus įstiklintas kūrinys turi būti apsaugotas nuo slydimo ir apvirtimo. Kabinant daiktus tvirtinimo elementai parenkami pagal sienos būklę ir apkrovą. Senos ar tuščiavidurės plytos reikalauja kitokių tvirtinimo elementų negu monolitinis betonas.

Plytų siena pati yra stiprus dekoratyvinis elementas, todėl jos nereikia užpildyti daugybe smulkių daiktų. Keli didesni kūriniai paprastai atrodo aiškiau negu tanki skirtingų rėmelių kompozicija.

Baldai prie plytų sienos

Natūralus medis, juodintas arba sendintas metalas, oda, vilna ir linas dera su plytų faktūra. Raudoną mūrą papildo ąžuolo, riešutmedžio ir tamsaus metalo paviršiai. Baltintos plytos leidžia naudoti ryškesnius baldus, šviesią medieną ir lengvesnes konstrukcijas.

Švelnus derinys sukuriamas naudojant rusvus, smėlio, pilkšvus ir prislopintus žalius atspalvius. Stipresniam kontrastui tinka juodi profiliai, tamsiai mėlyni ar sodriai žali minkšti baldai.

Plytų siena gali derėti ir su viniline ar linoleumo danga, jeigu jos spalva ir faktūra parinkta pagal bendrą interjerą. Medinės lentos, parketas, mikrocementas, akmens masės plytelės ir natūralaus akmens paviršiai tiesiog lengviau pratęsia mūro medžiagiškumą.

Apdailinės plytos

Naujam interjerui galima naudoti pilno formato apdailines plytas. Jos būna lygaus, šiurkštaus, rankų darbo įspūdį kuriančio arba dirbtinai sendinto paviršiaus. Gaminami raudoni, rudi, gelsvi, balti, pilki ir beveik juodi variantai.

Pilna plyta yra maždaug 65–88 mm storio, o kartu su mūrijimo tarpu nuo pagrindinės sienos gali atimti apie 10–15 cm patalpos pločio. Vieno kvadratinio metro mūro svoris gali viršyti 100 kg, todėl tikrinama perdangos laikomoji galia ir numatoma tinkama atrama.

Pilno formato apdailinės plytos prasmingos statant naują pertvarą, židinį ar kitą erdvinę konstrukciją. Vien dekoratyviam esamos sienos paviršiui dažniau naudojamos plonesnės plytelės.

Plytų apdailos plytelės

Plytų apdailos plytelės, dar vadinamos plytų juostelėmis, paprastai yra apie 10–25 mm storio. Jos klijuojamos prie paruošto pagrindo ir užima mažiau vietos negu pilnas mūras. Atsižvelgiant į gaminį ir klijų sluoksnį, tokia apdaila gali sverti apie 20–40 kg/m².

Naudojant kampinius elementus galima sukurti pilnos plytos įspūdį ties išoriniais kampais, nišomis ir angokraščiais. Matomos plytelių briaunos neturėtų išduoti, kad tai tik plonas apdailos sluoksnis.

Pagrindas turi būti tvirtas, lygus ir pritaikytas numatomam svoriui. Silpnas tinkas arba seni dažai prieš klijuojant pašalinami. Gipskartonio konstrukcija įvertinama pagal sistemos gamintojo leidžiamą apkrovą.

Keraminės arba klinkerinės plytelės tiksliau atkartoja tikrų plytų paviršių negu plastikinės plokštės ir fototapetai. Formuotos mineralinės plytelės gali būti lengvesnės, tačiau jų atsparumas ir tinkamumas konkrečiai patalpai priklauso nuo sudėties.

Plytų spalva ir mūro siūlės

Bendram vaizdui didelę įtaką daro mūro siūlės. Šviesi siūlė išryškina kiekvieną plytą ir sukuria aiškų raštą. Artimos plytoms spalvos skiedinys sujungia paviršių į vientisesnę plokštumą, o tamsi siūlė suteikia daugiau kontrasto.

Siūlių plotis dažniausiai siekia apie 8–12 mm, tačiau sendintame interjere jos gali būti nelygesnės ir platesnės. Labai plonos siūlės pabrėžia tikslią šiuolaikinių plytų geometriją. Pasirinktas plotis turi būti išlaikytas per visą sieną.

Siūlė gali būti lygi su plytos paviršiumi, šiek tiek įgilinta arba suformuota specialiu įrankiu. Įgilintos siūlės meta daugiau šešėlių ir sustiprina sienos reljefą, tačiau jose lengviau kaupiasi dulkės.

Mūrijimo raštas parenkamas pagal plytų formatą ir sienos proporcijas. Bėginis perrišimas su perstumtomis vertikaliomis siūlėmis atrodo ramiai. Gotikinis, kryžminis arba kelių krypčių raštas tampa ryškiu dekoratyviniu akcentu ir labiau tinka nedideliam sienos plotui.

Plytų siena virtuvėje

Virtuvėje plytų paviršius veikia riebalai, garai ir maisto dėmės. Natūralų porėtą mūrą prie kaitlentės sunkiau valyti, todėl šioje vietoje galima įrengti skaidrų grūdintą stiklą arba pasirinkti lengviau prižiūrimas klinkerio plyteles.

Apsauginė danga neturi pakeisti plytų spalvos ar sukurti nenatūralaus blizgesio. Priemonė išbandoma mažai matomoje vietoje, nes dalis impregnantų patamsina paviršių ir išryškina atspalvių skirtumus.

Plytų siena vonios kambaryje

Plytų apdaila gali būti naudojama sausesnėse vonios kambario zonose. Dušo viduje ir vietose, kurias nuolat veikia vanduo, reikalinga patikima hidroizoliacinė sistema. Vien impregnuotos plytos hidroizoliacijos nepakeičia.

Drėgmės pėdsakai ant mūro gali atsirasti dėl pažeisto vamzdyno, nesandarios išorinės sienos, kapiliarinės drėgmės arba kondensato. Paviršiaus padengimas vandeniui atsparia priemone nepašalina drėgmės šaltinio ir kartais trukdo sienai išdžiūti.

Plytų sienos priežiūra

Vidaus mūras reguliariai valomas minkštu šepečiu arba dulkių siurblio antgaliu. Šiurkštus paviršius kaupia daugiau dulkių, ypač įgilintose siūlėse. Plaunant naudojamas nedidelis vandens kiekis, kad jis nesigertų į porėtą mūrą.

Baltos druskų apnašos rodo, kad per sieną juda drėgmė. Jas galima nuvalyti, tačiau nepašalinus drėgmės priežasties apnašos vėl atsiras. Tokios sienos nereikėtų iš karto lakuoti ar dengti tankiu impregnantu.

Stabilų ir sausą mūrą galima padengti bespalve, vandens garams laidžia priemone, jeigu norima sumažinti dulkėjimą. Matinė danga išsaugo natūralesnę plytų išvaizdą, o blizgus lakas stipriai pakeičia jų spalvą ir paviršiaus charakterį.

Plytų imitacija interjere

Plytų įspūdį galima sukurti keraminėmis, klinkerinėmis arba mineralinėmis plytelėmis. Jos lengvesnės už pilną mūrą ir mažiau sumažina patalpos plotą. Kampiniai elementai leidžia įtikinamai užbaigti angokraščius ir išorinius kampus.

Plastikinės plokštės, reljefiniai tapetai ir plėvelės tinka trumpalaikiam dekorui, tačiau iš arti sunkiau perteikia tikros keramikos gylį, paviršiaus nelygumus ir siūles. Gerą rezultatą sukuria ne vien plytos piešinys, bet ir tikras reljefas, nevienodi atspalviai bei natūraliai krintantys šešėliai.

Plytų sienai nebūtina užimti viso kambario. Dažnai pakanka vienos sienos, nišos, židinio zonos arba nedidelio fragmento. Toks paviršius išlieka ryškus, tačiau neužgožia baldų ir kitų interjero medžiagų.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.  

Corbis nuotr.