Šių metų pavasarį buvo paskelbtas Tauro kalno teritorijos tarp Pamėnkalnio, Sierakausko, Čiurlionio ir Tauro gatvių urbanistinės plėtros atviras urbanistinis-architektūrinis konkursas. Jis sukėlė nemažą susidomėjimą, konkursui pateikta 20 darbų.  Pirmasis vertinimo komisijos posėdis numatytas jau šį penktadienį, spalio 31 dieną.

Svarbiausias konkurso objektas - visuomeninis pastatas V.Mykolaičio-Putino gatvėje, buvusieji Profsąjungų rūmai. Šiuos rūmus nuosavybės teise valdanti UAB „VIPC Vilnius" ėmėsi iniciatyvos surinkti geriausias idėjas šios itin reikšmingos sostinės architektūriniam landšaftui vietos sutvarkymui, tiksliau pertvarkymui. Konkursą organizavo Lietuvos architektų sąjunga, konkurso koordinatorius - Vilniaus miesto savivaldybė.

Buvusių Profsąjungų rūmų ateičiai ir viso Tauro kalno sutvarkymui praėjusių metų rugpjūtį buvo įsteigta darbo grupė, sudaryta iš Vilniaus miesto savivaldybės, „VIPC Vilnius" ir asociacijos „Tautos namų santara" atstovų. Darbo grupė sutarė, kad vietoje buvusių Profsąjungų rūmų ant Tauro kalno turėtų iškilti visuomeninės paskirties daugiafunkcinis kompleksas, kuris virstų visuomenės traukos centru. Konkurso organizavimą finansuoja bei prizinį fondą už geriausius darbus skirs UAB "VIPC Vilnius".

Į atviro konkurso užduotį buvo įtraukta asociacijos „Tautos namų santaros" programa - rekonstruotame pastate turėtų atsirasti erdvės visuomeninių organizacijų veiklai, parodų salių, bibliotekos, mokymo įstaigų patalpos. Toliau plėtojant Tauro kalno užstatymo projektą, būtų svarstomos galimybės įkurti dvi koncertų sales ir kitas visuomeninės paskirties patalpas.

Ši sostinės vieta yra labia svarbi ne tik architektūrine, bet ir istorine prasme. Tauro kalnas yra Vilniaus centre, tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių. Jo viršūnėje gerai matomi stovi buvę Profsąjungų rūmai, o giliau - Santuokų rūmai. Kaip teigiama archeologiniuose šaltiniuose, šis kalnas nuo seno buvo vadinamas Pamėnkalniu, vėliau -Velnio kalnu. Taurakalnis - naujas vietovardis sukurtas Mykolo Biržiškos ir jo bendraminčių iniciatyva bei pasirodęs prieš Antrąjį pasaulinį karą leidiniuose, pristatančiuose Vilnių.

XX a. pradžioje Lietuvos šviesuomenės atstovai, tarp jų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis bei Jonas Basanavičius, puoselėjo idėją ant Tauro kalno įkurdinti lietuvių kultūrinį centrą - Tautos namus. Bet plano įgyvendinimui sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Ant dabartinio Tauro kalno buvo įsikūrusios evangelikų-liuteronų kapinės, kuriose buvo laidojami Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelnę žmonės. Kapinės uždarytos 1958 m. Beveik per du šimtmečius sukurti paminklai, antkapiai, koplyčios, tvoros ir kiti statiniai, ženklinę vilniečių evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų amžinąją poilsio vietą, buvo pradėti naikinti statant Profsąjungų kultūros rūmus, o galutinai sunaikinti 1973 m.

Profsąjungų kultūros rūmuose visuomeninė veikla vyko iki 2004 metų. Tuomet Darbo federacija, nebegalinti išlaikyti rūmų ir jų visuomeninių funkcijų, pardavė pusę pastato VIPC grupei, užsiimančiai nekilnojamojo turto vystymu. Kitą pusę pastato investuotojai įsigijo 2006 metais iš profesinės sąjungos „Solidarumas". Kaip rašoma konkurso sąlygose, jo tikslas - surasti "optimalius Tauro kalno erdvių sutvarkymo variantus, kurie geriausiai atitiktų visuomenės poreikius".  Belieka pridurti, kad Tauro kalnas yra matomas iš daugelio Vilniaus gyventojų ir turistų lankomų vietų. 

Konkurso sąlygose iškeltos užduotys buvo tokios: rekonstruojant esamą statinį, neviršijant esamos pastato altitudės bei esamo užstatymo daugiau kaip 10 %, išdėstyti šias iš viso 11000 kv. m ploto visuomeninės paskirties patalpas:

• a) koncertų salė iki 1700 vietų;
• b) patalpos skirtos visuomeninių organizacijų veiklai;
• c) parodų salė(s);
• d) biblioteka;

taip pat komercinės paskirties iš viso 10000 kv. m ploto patalpas:

• a) kavinės patalpos;
• b) restorano patalpos;
• c) administracinės(biurų) patalpos.

Visas projektas turėtų siekti „aukštos urbanistinės darnos tarp projektuojamo pastato ir viešo intereso,  patogaus transporto ir pėsčiųjų judėjimo sprendimų", o „projektuojant parkingus ir požeminę pastato dalį įvertinti sudėtingą esamą arba pasiūlyti naują transporto judėjimo sprendimą".

Teigiamai vertinant idėją papuošti Vilnių šiuolaikiniu visuomeninės paskirties pastatu, pirmiausia vertėtų išdėstyti kai kurias koncepcines abejones, perskaičius šias  sąlygas ir peržiūrėjus pateiktus projektus. Kad Vilniui reikalinga didelė koncertų salė turbūt neabejoja niekas. Lietuvos Tūkstantmečio programoje buvusi įrašyta  "koncertų salė ir kultūros centras Vilniuje (1800 vietų)", aišku, jau nuplaukė į neįgyvendintų projektų sąrašą. Tačiau juk šiuo metu yra net du pasiūlymai tokiai salei pastatyti ar įrengti: buvę Sporto rūmai netoli  Katedros aikštės ir  Parodų rūmai Lazdynuose. Abu šie projektai jau vystomi. Todėl keista, kad lygiagrečiai siūlomas dar ir Tauro kalno variantas. Negi vien dėl to, kad ši vieta buvo paminėta lygiai prieš šimtą metų?

Bet juk Vilnius neatpažįstamai pasikeitė ir tai, kas buvo siūloma statyti prieš 100 metų, kažin ar aktualu ir būtina realizuoti dabar. Lygiai taip pat galima būtų suabejoti dėl tuose rūmuose siūlomų įrengti patalpų visuomeninių organizacijų veiklai. Tai vėlgi buvo aktualu Vilniaus lietuviams XX amžiaus pradžioje. Dabar tokių, vadinamųjų biurų patalpų Vilniuje kiek tik nori. Kaip ir parodų salių, nors, žinoma, jų nebūtų perdaug, žinant Lietuvos muziejų fonduose dūlančių paveikslų kauges. Na ir jau visai naivu būtų skirti nemažas patalpas bibliotekai, kai į netoliese esančią M.Mažvydo biblioteką užsuka tik vienas kitas lankytojas. Be to, ši biblioteka greitai bus iš esmės remontuojama, ten sukišant vos ne šimtamilijonines sumas.    

Ir jeigu jau statyti tokio dydžio koncertų salę, tai prie jos būtina bent pusantro tūkstančio kvadratinių metrų ploto fojė. Taip pat dar mažesnės salės kameriniams koncertams ir kitiems renginiams. Galima būtų priminti, kad analogiškos paskirties "Finlandia" rūmuose Helsinkyje yra net šešios koncertų ar kitokių susirinkimų salės: 1700, 340, 320, 250, 130 ir 84 vietų. Be šių salių Helsinkio rūmuose dar yra dvi kongresų salės, viena 650, kita 250 vietų, kurios lengvai sujungiamos į vieną 900 vietų patalpą. Kur visa tai sutilptų  Tautos namuose ant Tauro kalno?  O juk Vilnius šiek tiek didesnis už Helsinkį, todėl ir statyti reikėtų ne mažesnius rūmus už "Finlandia".

Suomių ir kartu pasaulio architektūros klasiko Aivaro Aalto projektuotuose rūmuose dar yra kelių tūkstančių kvadratinių metrų parodų salės, trys valgyklos, du restoranai, o kokteilių salėje gali susirinkti net 2500 žmonių.  Visa tai Helsinkyje pastatyta 1971 metais. O Vilnius 2008 metais remiasi 1907 metų idėjomis ir sovietinio tipo rūmų Tauro kalne pavyzdžiu, ten grūste įgrūdant XXI amžiaus statybą.

O kaip konkursiniai projektai? Apie juos, žinoma, galima būtų kalbėti tik kaip apie architektų pirštų pamiklinimą, nes jokio realaus jų įgyvendinimo nė nesišviečia. Tarp 20 konkursui pateiktų sprendimų yra visko: ir klasikinių proporcijų, ir moderniškų priraitymų, ir te architektai nesupyksta - tiesiog nesuprantamų raizgalynių.

Manyčiau, kad laikas atsakyti į galimą šio portalo skaitytojų klausimą: tai ką gi galų gale siūlo šių eilučių autorius? Turėčiau bent kelis siūlymus. Pirma, "neužsiciklinti" su šimto metų idėja: statyti Tautos namus BŪTINAI Tauro kalne, kurie nei erdvės prasme, nei patogaus privažiavimo galimybėnis neatitinka sąlygų čia statyti XXI amžiaus visuomeninį pastatą. Antra, geriausia vieta tokiam dideliam kultūriniam pastatui - naujasis Vilniaus centras Šnipiškėse. Tiesa, tuomet čia reikėtų nugriauti 20 ar 30 lūšnų, lauko sandėliukų ir kiemo tualetų, kuriuos Vilniaus valdžia vis dar laiko architektūros paminklais. Trečia, reikia statyti pastatus ateičiai, o ne praeičiai, ne grūdant juos į bet kokią laisvesnę vietą, o sukuriant tinkamą ir pakilią erdvę ir pastatui, ir žmogui.        

O Tauro kalne? Kodėl gi ne gyvybinga žalioji erdvė, su puikiu vaizdu į Vilnių, kuriuo gėrėtųsi ir  fotografuotųsi Vilniaus svečiai ir patys miestelėnai, su atviromis kavinėmis, su skulptūromis kalno terasose ir ramiai žemyn besileidžiančiu pėsčiųjų serpantinu?    

Anatolijus Lapinskas

Projektų iliustracijos