.png)
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) politikos pagrindinis bruožas - nenuoseklumas. Veiklos pradžioje kai kuriuose draustiniuose riboję net gyvulių ganymą, dabar toleruoja kvartalų statybas. Pastaruoju metu Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimai kreipiami į supaprastintą naujų sodybų (vasarnamių) statybą net draustiniuose. Iki šiol buvo laikomasi nuostatos, kad draustiniuose naują sodybą galima statyti ne mažesniame kaip 7 ha sklype, tačiau faktiškai pastaruoju metu naują sodybą jau galima pastatyti ir 10 arų sklype. Svarbiausius pokyčius bandoma paslėpti priimant galybę pataisymų. Šiame etape statybas naujuose sklypuose ir net kvartalų statybą leis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio pakeitimai.
Tvarkymo planas
Pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis reguliuojamos statybos regioniniuose parkuose, yra tvarkymo planas (specialusis planas). Tvarkymo planus užsako ir derina su institucijomis VSTT, galutinai tvirtina Aplinkos ministerija. Vienas iš paskutinių parengtų Labanoro regioninio parko tvarkymo planų pateikė labai daug siurprizų. Neatsižvelgiant į galiojančius įstatymus, šiame tvarkymo plane daugybė sklypų skirta NAUJOMS statyboms. Ekspertas Gintautas Tiškus, atlikęs ekspertizę, nurodė daugybę pažeidimų. Pirmiausia pažymima, kad rengiant tokį dokumentą negalimi sprendimai, priimti nesilaikant teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų. Tvarkymo planas neatitinka rajono bendrojo plano, ten, kur numatyta nauja statyba, išplėstos kaimų teritorijos. Naujiems statiniams statyti skirtas minimalus 10 a. sklypas. Dėl to nebus laikomasi ir kitų reglamentų, pavyzdžiui, dėl kaimo struktūros išlaikymo. Priimti sprendimai leis vien tik Šnieriškių kaime statyti du kvartalus, namų grupę, susidedančią iš daugiau kaip 5 namų, nutolusių vienas nuo kito mažiau kaip per 150 metrų. Taip pat sklypai suskaidyti į skirtingas kraštovaizdžio tvarkymo dalis, vienam sklypui suteikiant gyvenamąją paskirtį, kitam paliekant žemės ūkio paskirtį. Aplinkos ministras negalėjo patvirtinti plano, kuriame tiek pažeidimų, bet vis dėlto patvirtino. Tuomet žingsnis po žingsnio tie pažeidimai pradėti įteisinti.
Pažeidimų įteisinimo eiga
Gamtiniame karkase kvartalų statyba negalima. Apie tai, kad pagal tvarkymo planą gamtiniame karkase numatyta statyti kelis kvartalus, buvo informuota prokuratūra ir paprašyta apginti viešąjį interesą. Aplinkos viceministras L. Jonauskas į pateiktą užklausą šiuo klausimu atsakė, kad numatyta statybų vieta iš viso nepriklauso gamtiniam karkasui. Nors buvo galima susisiekti su gamtinio karkaso teritoriją planavusiais specialistais ir sužinoti, kad visa užstatoma teritorija priklauso gamtiniam karkasui, prokuratūrai pakako viceministro atsakymo. Praėjus keliems mėnesiams po tvarkymo plano priėmimo, aplinkos ministro V. Mazuronio nurodymu draudimas statyti kvartalus gamtiniame karkase buvo panaikintas. Viena kliūtis statyti kvartalus buvo pašalinta.
Tačiau liko problema dėl sklypų padalijimo. Sklypų dalijimas saugomose teritorijose yra labai komplikuotas. Sklypą leidžiama dalyti tik keičiant kelių sklypų ribas. Tokia nuostata leidžia ne mažinti sklypus, bet kaip tik juos jungti. Kaip tyčia, tvarkymo plane į dvi kraštovaizdžio tvarkymo zonas buvo padalytas L. Graužinienei priklausantis žemės ūkio paskirties sklypas Stirnių hidrografiniame draustinyje. Remiantis Aplinkos ministerijos valdininkų nuomone, tokiame sklype galima statytis. Tokių sklypų Labanoro regioniniame parke gana daug. Vien tik Šnieriškių kaime jų kelios dešimtys. Precedentas įteisinti statybą kaip ir yra, tačiau ėmusis šio reikalo atkakliam teisininkui greičiausiai sklypo savininkui kiltų daug problemų, todėl imtasi priemonių įteisinti sklypų dalijimą.
Sklypų dalijimas
Dabartiniai nacionalinių parkų gyventojai turi gana daug problemų dėl sklypo padalijimo. Tai susiję su natūraliai parkuose vykstančiais procesais. Prieš dvidešimt metų nustojus auginti i gyvulius, tvartai ir daržinės tapo nenaudojamos. Todėl sodybų savininkai juos dažniausiai parduodavo, o poilsiautojai pertvarkydavo į sodybas. Taip daugybė Labanoro parko sodybų įgijo du šeimininkus. Tačiau ši problema nekeliama, labiau rūpi, kaip padėti įsikurti naujakuriams naujai suplanuotose sklypuose. Taip tikslui atsiranda Saugomų teritorijų įsatymo 31 straipsnio nauji punktai:
„9. Valstybiniuose draustiniuose (10 dalyje - parkuose) privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo (atidalijimo) bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 hektarai, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis - mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus atvejus, kai:
Pridėta:
Pakeisti 31 straipsnio 9 dalį 4 punktu: „4) padalijant žemės sklypą atskiriama jo dalis, kurioje draustinio tvarkymo plano sprendiniai numato naują statybą;"
Pakeisti 31 straipsnio 10 dalies 3 punktą: „3) žemės sklypas yra skirtingo funkcinio prioriteto arba kraštovaizdžio tvarkymo zonose ir vienoje iš jų valstybinio parko planavimo schemoje (ribų ir tvarkymo plane) numatyta statybų galimybė."
Taip 7 ha sklypas stebuklingai sumažėja iki 10 a. sklypo. Toks sklypo dydis leidžiamas Šnieriškių kaime pagal tvarkymo plano sprendinius.
Kokios bus pasekmės
Sklypai buvo padalyti į kelias dalis tam, kad tuo atveju, jeigu tvarkymo plane sklypui būtų suteikta gyvenamoji paskirtis, dauguma sklypų pasiektų vandens telkinius, būtų šlaituose. Šitokie sprendiniai galėjo sukelti pavojų įteisinti tvarkymo planą. Tačiau realioje situacijoje net ir padalijus sklypą jis visas būtų panaudotas kaip gyvenamosios paskirties sklypas. Neabejotina, kad likusioje sklypo dalyje atsirastų želdinių, būtų puoselėjama veja, visas sklypas būtų aptvertas tvora. Pastaroji negalėtų būti tokia aukšta, kaip gyvenamojo sklypo, tačiau pakankama, kad niekas negalėtų patekti į teritoriją. Taip bus prarasta dar daug gražiausių Lietuvos paežerių.
Priėmus sprendimus dalyti sklypus ir leidus statyti pagal tvarkymo plano sprendinius, Šnieriškės išsiplečia dvigubai. Protingai protėvių suplanuotas kaimas paverčiamas kolektyviniais sodais. Šnieriškių bendruomenė bent jau išsikovojo, kad galutinai teritorija būtų tvarkoma pagal detalųjį planą. Tačiau jau dabar matyti, kad detaliajame plane bus atkartoti tvarkymo plano sprendiniai. Be naujų statybų, bus prarastas ir vienas tradicinis kaimo gyventojų priėjimas prie ežero.
Mūsų pasiūlymai
Mūsų nuomone, negalima leisti tvarkyti statybų gyvenvietėse remiantis tvarkymo planų sprendiniais. Visi iki šiol parengti specialieji (tvarkymo) planai, jų dalis, apimanti urbanizuotas ir urbanizuojamas teritorijas, turėtų būti koreguojami konsultuojantis su geriausiais kraštotvarkos architektais ir urbanistikos specialistais. Negalima leisti tvarkyti gyvenviečių pagal geografų parengtus planus.
Kol to nėra padaryta, turėtų būti iš viso apribotos naujos statybos, ypač draustiniuose, aiškiai matomose teritorijose. Taigi pirmiausia reikia keisti Saugomų teritorijų įsatymo 9 straipsnio 8 punktą, leidžiantį statybas pagal tvarkymo planų sprendinius:
8) statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikusios buvusių statinių ir (ar) sodų liekanos arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ir (ar) bendruosiuose planuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos.
Nepritarti sklypų dalijimą reglamentuojantiems 31 straipsnio punktams.
Kaip kompromisą būtų galima įstatyme arba parko reglamentuose nustatyti minimalų sodybos sklypo dydį, tipišką šiam regionui. Labanoro parko gyvenvietėse tai būtų 30-50 arų. Mes siūlome 50 arų, nes nauja statyba daugeliu atvejų pakeis esamų gyvenviečių struktūrą, pablogins dabartinių gyventojų padėtį. Tokio dydžio sklypas vers jungti sklypus.
Apriboti saugomų teritorijų valdininkų įtaką priimant sprendimus dėl pastatų architektūros. Kartu su architektūros ir urbanistikos specialistais sukurti aiškius reglamentus, kaip turėtų būti plėtojama statyba saugomose teritorijose.
Suteikti daugiau teisių projektuoti savo aplinką gyvenvietėse gyvenantiems ir sodybas turintiems žmonėms.
Apie mus
Labanoro tvarkymo plane įteisintiems naujų statybų sprendiniams labiausiai priešinosi Šnieriškių bendruomenė. Šnieriškės yra senąją struktūrą išlaikęs kaimas, kuriame šiuo metu sodybas turi apie 100 gyventojų. Dauguma jas įsigijo prieš 20-25 metus. Pradėjus rengti tvarkymo planą supratome, kad atsiduriame kaimo viduryje, iš visų pusių apsupti naujų pastatų kaip Pavilnio kolektyviniuose soduose. Kaimą sugebėta suplanuoti keturiomis lygiagrečiomis eilėmis.
Supratome, kad problemos kilo ne dėl Šnieriškių kaimo gyventojų. Kitose parko vietose sklypus gavo įtakingi politikai ir verslininkai. Šnieriškės greičiausiai buvo panaudotos, siekiant pateisinti sklypų skyrimą, nors ir čia gana greitai statybai skirti sklypai buvo supirkti ir dabar triukšmą kelia keli žemės savininkai, kuriuos pamatėme prieš 5-6 metus, kai prasidėjo dalybos.
Šnieriškių bendruomenė ėmėsi aktyviai nagrinėti Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymus, samdyti ekspertus. Išsiaiškinome, kad ne tik mūsų kaime, bet ir visame Labanoro parke padaryta daugybė nusižengimų. Susidūrėme su Saugomų teritorijų tarnybos valdininkais, kurie visokiais būdais stengiasi sumenkinti mūsų veiklą ir įteisinti chaotiškas statybas. Bendruomenė, realiai gyvenanti draustinio teritorijoje, siūlo sprendimus, kaip išsaugoti gražiausias Lietuvos vietas. Tikimės, kad Saugomų teritorijų tarnyboje vis dėlto įvyks esminės reformos.
