.png)
Ar lengva prieiti prie mūsų, tvoromis aptvertų paežerių, po visų pastarųjų dešimtmečių apstatymų ir gausių lentelių "privati valda"? Plačiau apie tai pasakoti nereikia. Gana sėkmingai tokių statybų invaziją atlaikiusios saugomose teritorijose esančios paežerės, tuo džiaugtis galės galbūti tik kelerius metus. Tikėtina, kad vien tik Labanoro regioniniame parke išdygs keli šimtai naujų sodybų, o su jomis - tvorų ir naujų draudimo lentelių.
Štai šios aferos paaiškinimas.
Grupei žmonių, kurie nori apsaugoti Labanoro regioninį parką nuo statybininkų buldozerių, teko susipažinti su šūsnimis įvairių reglamentų, teisinių aktų, kad konstatuotų: ne žmogus turi tarnauti gamtai, o gamta seimūnams.
Tik sudėliojus sudėtingą įvairių sprendimų ir įvykių mozaiką paaiškėjo afera, neįmanoma civilizuotoje šalyje. Viso to pradžia galime įvardinti kelis plačiai nuskambėjusius įvykius: darbo partijos atstovės L. Graužinienės vagonėlio patraukimą nuo Stirnių ežero pakrantės ir fiktyvių pamatų demaskavimą šalia Antano Boso sklypo. Tai buvo ženklas tiems, kas manė, jog įstatymai jiems negalioja - ne visas valdininkų klanas jiems tarnauja, o pilietiškas žmogus gali priversti laikytis įstatymo. Deja, tuo pačiu metu gimė mintis, jog tikslui pasiekti reikia pakeisti įstatymus!
Pirmasis gana grubus žingsnis - bandyta pakeisti saugomų teritorijų įstatymą ir gyvenvietėse leisti statytis pagal bendrąjį statybos įstatymą. Tam nepavykus, įstatyme palikta kita įdomi spraga. Gyvenviečių saugomose teritorijose galima statytis pagal bendruosius ir detaliuosius planus. Atrodytų nekalto pakeitimo tikslas paaiškėja vėliau. Lieka parengti planą, pagal kurį bus galimos naujos statybos. Rengiant planą, saugomose teritorijose jau galiojantys teisiniai aktai ir įstatymai yra tik patarimai, kurių neprivalu paisyti.
Procesas juda ne tik TIEMS naudinga linkme, bet lyg ir pagalba vietos gyventojams. Skamba garsios frazės apie nykstančių kaimų atgaivinimą, apie etnokultūrinį atgimimą*. Itin dėmesį traukia - nykstančių kaimų gaivinimas. Tačiau visiems suprantama, kad nykstančiame kaime pirmiausia reikia gaivinti tai, kas nyksta: atstatyti sunykusias sodybas, t.y. pastatyti tose vietose, kur jos seniau buvo. Tačiau dabartiniame plane „nykstantys" kaimai ne atstatomi, o sutankinami ir išplečiami. Nors Labanoro girioje iš tiesų yra nykstančių kaimelių ir vienkiemių, visgi būtent jie yra aplenkiami, daugiausiai "gaivinama" komerciškai patraukliose teritorijose. Kaip pavyzdį galima pateikti Šnieriškių kaimą, kurio naikinimas pradėtas Vilniaus kabinetuose. Atvažiavę į kaimą ir pamatę gražiai sutvarkytas sodybas, nykimo nepamatysite net pėdsakų. Kaimas jau seniai tapęs komerciškai patrauklia teritorija, kurios gviešiasi įvairūs nekilnojamo turto vertelgos.
Kaip gerais sovietiniais laikais pasinaudota rėksminga demagogija apie pagalbą paprastam kaimo žmogui. Deklaruota, kad reikia sudaryti sąlygas žmogui grįžti į kaimą. Prisižadėjusių atstatyti „nykstantį" kaimą buvo daug. Tačiau niekas nė nepatikrino jų motyvacijų ir neįrašė reikalavimų jų laikytis. Gaunant ES paramą, turi bent penkis metus išlaikyti savo veiklą, priešingu atveju parama grąžinama. Šiuo atveju pareikštų įsipareigojimų nereikalauja laikytis nei "stumiamos" įstatymo pataisos, nei plano rengėjai - dėl to daugybė sklypų jau parduoti visai kitiems žmonėms, tokiems pat poilsiautojams kaip ir dabar gyvenantiems "nykstančiame" Šnieriškių kaime. Kaip visada Lietuvoje - pasinaudota skambiais lozungais ir "išdurta" valstybė. Taip masė prie Vilniaus įsikūrusių "ūkininkų" gyvena ir dirba didmiesčiuose.
Gal iš tiesų naujos sodybos papuoš "nykstančius" kaimus? Į tai galėtų atsakyti profesionalūs urbanistikos specialistai. Kaip be jų nuomonės galima pasakoti, jog kaimą reikia tankinti, kaip galima kurti visiškai naujus kaimus? Kaip gamtininkas gali įvertinti, ar kaimas vertingas urbanistiniu, istoriniu, architektūriniu ar etnokultūriniu aspektu?
Deja, urbanistai ir architektai nevertino dabartinės kaimo būklės ir nedalyvavo projektuojant kaimo vystymo vizijos. Ištisus dešimtmečius kaimo gyventojai dėl elementarios pavėsinės statymo turėdavo kreiptis į atsakingus parko valdininkus ir Molėtų architektą. Staiga visos pastangos tapo niekinės, plano rengėjai konstatavo, kad kaimas nevertingas nei urbanistiškai, nei architektūriškai, nei istoriškai. Tai kam viso to reikėjo? Kam tiek valstybės lėšų išvaistyta kaimo ir visų parko teritorijų priežiūrai? Ar išties situacija tokia apgailėtina, kad kryptingai tvarkant kaimą, jį būtų galima paversti vertingu kultūrinio ir urbanistinio paveldo objektu? Ar naujai išdygstančios sodybos nesudarkys šio kaimo negrįžtamai? Į tokius klausimus plano rengėjai vengia atsakyti, bandydami visais įmanomais ir neįmanomais būdais "prastumti" dabartinius naujus statybų kvartalus.
1 - Aiseto kraštovaizdžio draustinio riba
2 - Užstatoma teritorija
3 - Galimai užstatoma teritorija, pasinaudojus įstatymo spragomis
Kol ruošiamas planas, šiandien pažeidžiantis gausą galiojančių teisinių aktų, desantas seime, kartu su ta pačia Graužiniene, pateikia naujas pataisas saugomų teritorijų įstatymui. Tarsi netyčia pataisose daug rengiamą planą pagrindžiančių punktų. Vieni išdėstyti tiesiogiai, kiti lyg tarp kitko. Pavyzdžiui, plane sklypai padalinti į kelias zonas - galimos statybos ir žemės ūkio. Pagal dabar galiojančius įstatymus sklypo dalinti saugomose teritorijose negalima. Tačiau naujose pataisose jau sudaromos galimybės sklypą dalinti ir lyg tarp kitko "gyvenamojo prioriteto zonose esančiuose sklypuose leidžiama statyti naujas ūkininkų ūkių sodybas ir reikalavimas dėl minimalaus žemės ūkio naudmenų ploto netaikomas." Pagal bendrąjį planą tokiam sklypui užtektų ir 10 arų. Na, kiek daugiau nei sovietiniais laikais duoti 6 arai kolektyviniuose soduose.
Kad tai suplanuota afera rodo ir tai, jog žinia apie galimybes statytis atsirado gerokai anksčiau, nei visuomenė išgirdo apie ruošiamą planą. Mes jau rašėme apie grėsmingas žinias, kad supirkinėjami sklypai 2011 metų pradžioje.
Deja, prognozės išsipildė netgi su kaupu. Procesas taip suderintas, kad priešintis "buldozeriui" bijo praktiškai visi. Ne iš vieno lūpų sprūstelėjo panaši frazė - mano stuburas to neatlaikys.
Aktyviausiai užstatymams priešinasi šnieriškiečiai, įkurę bendruomenę ir pasiruošę teismuose apginti savo teises. Tačiau priėmus naujas pataisas, net ir tai gali neužkirsti korupcinio proceso.
Šnieriškiečiai kviečia prisidėti visus pilietiškai nusiteikusius Lietuvos žmones. Perrsiųskite šį laišką visiems savo pažįstamiems, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie TŲ savivalę. Pasakykim tiems, kurie galvoja, kad yra aukščiau įstatymo - STOP.
* "Gyvenamojo prioriteto zonose esančiuose sklypuose leidžiama statyti naujas ūkininkų ūkių sodybas ir reikalavimas dėl minimalaus žemės ūkio naudmenų ploto netaikomas. Šios naujos nuostatos turėtų prisidėti prie minėtų saugomų teritorijų gyvybingumo tradicinio kultūrinio kraštovaizdžio, etninės kultūros, tradicinių amatų išsaugojimo ir atgaivinimo bei puoselėjimo. Tai sudarys palankesnes sąlygas valstybiniuose parkuose įsikurti norintiems ūkininkauti žmonėms, kurie tokiu būdu bus skatinami ne tik ūkininkauti, bet puoselėti tam regionui būdingą etninę kultūrą ir istorinėje raidoje susiformavusią aplinką"; - tai frazė iš kelių seimūnų stumiamų Saugomų teritorijų pataisų. XIP-4052
ASA.LT
