Apipelijusios patalpų sienos, atsilupęs tinkas ar drėkstančios rūsio sienos gali būti kondensacinės drėgmės padarinys. Kaip ji susidaro ir kokia turi būti konstrukcija, kad kondensacinė drėgmė nesikauptų?

Kaip susidaro rasos taškas

Norint nustatyti drėgmės kaupimosi priežastį pastato viduje ar išorėje, reikia surasti jos atsiradimo šaltinį ir kilmę. Tik tuomet bus galima jos išvengti.

Pastato vidų ir išorę veikia kelios drėgmės rūšys: atmosferos, grunto, statybinė ir kondensacinė drėgmė.

Atmosferos drėgmė - tai krituliai, veikiantys pastato išorę, konstrukcijas, į vidų besiskverbiantys pro nesandarumus ir plyšius.

Grunto drėgmė skverbiasi iš grunto medžiagų kapiliarais.

Statybinė drėgmė - tai perteklinė medžiagų drėgmė atsiradusi dėl technologinių procesų. Paprastai esant normalioms ekploatavimo sąlygoms ji ilgainiui išgaruoja ir nebeatsiranda.

Kondensacinė drėgmė - tai patalpų eksploatavimo metu vidaus ore esanti drėgmė. Ji kaupiasi patalpose, jei jose nėra vėdinimo ar jis nepakankamas, jei peršąla konstrukcijos. O konstrukcijos dažniausiai peršąla tokiose vietose, kur jos liečiasi su gruntu, betonu, metalu.

Lietuvoje vyrauja klaidingas supratimas, kad pastatų fasadų eksploatavimas yra savaiminis dalykas, į kurį nereikia investuoti nei lėšų, nei pastangų, todėl pastatą nuo drėgmės saugančios sistemos (pvz., lietaus nuvedimo sistema, nuogrinda) neremontuojamos, nekeičiamos naujomis. Dėl kiaurų lietvamzdžių drėksta atitvaros, žiemos metu sudrėkusios vietos intensyviai ardomos užšalimo ir atitirpimo ciklų poveikio, pradeda irti.

Dažnai ant fasadų kabinamos reklaminės iškabos, kurių tvirtinimo elementai pažeidžia atitvaras ir leidžia drėgmei kauptis jose. Po kelerių metų galima kalbėti ne apie iš reklamos gautas pajamas,  o apie lėšas reikalingas fasado remontui.

Priemonėmis, neleidžiančiomis atsirasti drėgmei, statytojai ir gyventojai paprastai susidomi tik tuomet, kai pradeda visaapimančius atnaujinimo darbus arba planuoja naujo pastato statybą.

Kondensacinės drėgmės rasos taškas

Kai drėksta rūsys ar garažas, namo savininkas neprarasdamas vilties atkakliai viena po kitos mėgina įvairias hidroizoliacines medžiagas. Rūsys apauga storu sluoksniu plėvelių, membranų, mastikų, impregnantų, tačiau rezultatas nedžiugina. Sienos, nekreipdamos dėmesio į garsių firmų pavadinimus ir išleistų pinigų kiekį, toliau atkakliai drėksta ir rasoja. Tiesa, dažniausiai ne visas sienų plotas, o atskiros vietos, ypač kampai, sienų ir lubų sandūros. Kartais jos net visiškai išdžiūsta. Problema - netiksliai nustatyta drėgmės atsiradimo priežastis. Grunto drėgmės padeda išvengti hidroizoliacinės medžiagos. O kondensacinės drėgmės galima išvengti tik apšiltinus sienas iš išorės ir sutvarkius vėdinimą.

Kai sienų vidinio paviršiaus temperatūra nukrinta iki rasos taško, ant jo kondensuojasi ore esantys vandens garai (1 lentelė). Pavyzdžiui, jeigu patalpos temperatūra yra 16 laipsnių, o santykinis oro drėgnis 60 proc., drėgmė pradės kondensuotis sienų paviršiaus temperatūrai nukritus iki 8 laipsnių.

Vandens garų difuzija ir kaip ją suvaldyti

Kalbant ne tik apie rūsio sienas, bet apskritai apie visas išorines atitvaras, visuomet verta prisiminti, kad mūsų klimato sąlygomis vandens garų parcialinis slėgis patalpoje yra didesnis negu išorėje. Dėl to vyksta vandens garų difuzija per atitvarą iš vidaus į išorę. Skaičiavimai rodo, kad esant 24 laipsnių temperatūrai ir 50 proc. drėgniui patalpoje ir atitinkamai 20 laipsnių ir 50 proc. išorėje, per vieną 0,5 m storio sienos iš keraminių plytų kvadratinį metrą per parą praeina apie 100 ml vandens. Siekiant išvengti neigiamos vandens įtakos pastato konstrukcijoms, galimi keli skirtingi sprendimai.

Įrengti garui nelaidžias sienas. Jas įrengiant verta atminti, kad patalpose būtinas priverstinis vėdinimas! Kiekvienas galimas pažeidimas garo izoliacijoje yra potenciali drėgmės kaupimosi ir kondensavimosi vieta. Dažniausiai tomis vietomis tampa angokraščiai, sienų ir perdangos sandūros.

Įrengti garui laidžias sienas. Garui laidžiose atitvarose naudojamų medžiagų laidumas garams turi didėti iš vidaus į išorę, o laikančiąsias konstrukcijas reikia planuoti atitvaros teigiamų temperatūrų zonoje. Daugiasluoksnėse atitvarose su išoriniu termoizoliaciniu sluoksniu abi šios sąlygos vykdomos. Verta rinktis kuo laidesnes garui ir hidrofobiškas termoizoliacines medžiagas. Paskaičiuota, kad medžiagos drėgniui padidėjus 1 proc., jos šilumos laidumas vidutiniškai išauga 6 proc. Kad drėgmė gerai pasišalintų iš termoizoliacinio sluoksnio, reikia vengti mažai garui laidžių apdailos medžiagų, išskyrus atvejus, kai renkamės vėdinamą konstrukciją.

1 lentelė. Rasos taško susidarymo sąlygos

2 lentelė. Orientacinis plonasluoksnių fasadinių tinkų laidumas vandens garams

3 lentelė. Orientacinis dviejų sluoksnių dažų laidumas vandens garams