Kažkodėl baiminamės radiacijos poveikio, bet atlaidžiai žiūrime į pelėsius tiek pastatų viduje, manydami, kad jie tik negražiai atrodo ir bjauroja apdailą. Tiesa yra kitokia.

Kaip ir radiacijos poveikis, žalinga pelėsių įtaka žmogaus organizmui nematoma. Mokslininkų įrodyta, kad pelėsių išskiriamos toksinės medžiagos turi neigiamą poveikį sveikatai. Pirmiausia pelėsiai pasižymi alergizuojančiu poveikiu, kurio rezultatas gali būti alerginė sloga, bronchonė astma, kvėpavimo takų uždegimas, akių ir odos perštėjimas, galvos skausmas. Tokį poveikį turi apie 300 pelėsių rūšių, kurių yra ir mūsų aplinkoje.

Pelėsiui palankios sąlygos

Pelėsiai įsiveisia ten, kur šilta, drėgna ir prastas vėdinimas. Todėl mėgstamiausios jų vietos yra sienų, lubų, langų kampai, užkaboriai už baldų, spintelių. Kaip ir poveikis, jų atsiradimas irgi nematomas. Pelėsių sporų yra visur, taip pat ir ore, bet jos nepavojingos kol iš jų neišauga grybai ir nesusitelkia į kolonijas. Taip, pelėsiai yra grybai ir teisingiau juos būtų vadinti pelėsiniais grybais, bet esmė ne čia. Svarbiausia, kad patalpose ir kambariuose nebūtų sąlygų, tinkamų pelėsiui atsirasti ir daugintis. Nepakankamas vėdinimas ir drėgmės perteklius yra du pagrindiniai faktoriai, kurie sudaro sąlygas ne tik įsiveisti pelėsiniam grybeliui, bet ir jam įsiviešpatauti. Pelėsiniai grybai veisiasi ant atitvarų paviršiaus, kai santykinis oro drėgnis prie jų yra didesnis kaip 80 proc.

Labai dažnai pelėsiai pirmiausia įsiveisia vonios kambaryje. Priežastys tos pačios - prasta ventiliacija, drėgmė, tinkama mitybos terpė: dulkės, muilo, šampūno nuosėdos.

Pelėsio susidarymo priežaščių pašalinimas

Geriausias pelėsių naikinimo būdas - neleisti jiems atsirasti, t.y. nesudaryti jiems tinkančių sąlygų. Nuolatinis patalpų vėdinimas, drėgmės šalinimas ir pakankamas šildymas - pagrindinės salygos, kurių nemėgsta pelėsiniai grybai.

Ypač palankios sąlygos pelėsiams susidaro žiemą, kai lauke šalta, o viduje nevėdinama, nepakankamai šilta ir sausa.  Drėgmė ir kondensatas patalpose gali kauptis dėl peršąlančių kampų, drėgmė skverbiasi per prakiurusius stogus, sienų įtrūkimus, vandens kondensatas susidaro ant vamzdynų ir kitų metalinių konstrukcijų. Rūsiuose pelėsis dažnai atsiranda dėl blogo drenažo.

Tad intensyvus vėdinimas, šiluma, neperšąlančios atitvaros yra būtinos sąlygos, kad neįsimestų pelėsiai.

Jeigu tik sąlygos daugintis pelėsiams tinkamos, anksčiau ar vėliau jų atsiranda. Vėdinimo grotelės languose, mini rekuperatoriai tikrai pagerina patalpų oro kokybę. Praverstų įsigyti drėgmėmatį ir sekti patalpų oro santykinį drėgnį. Patalpų oro santykinis drėgnis turėtų būti ne didesnis kaip 60 procentų.

Jei sutvarkoma vėdinimo sistema ir ji veikia, jei patalpos šildomos normaliai, o pelėsiai nenyksta ir dauginasi, gali būti, kad jų atsiradimo priežastis yra iš lauko pusės drėkstančios sienos ar drėgmė, patenkanti per nesandarias siūles ar sandūras, taip pat nepakankama išorinių sienų šiluminė varža. Tuomet gali gelbėti tik hidroizoliacija, apšiltinimas ir vėdinimo sistema.

Išsprendus vėdinimo, šildymo problemas, galima imtis pelėsių naikinimo. Juos pašalinti galima cheminiu arba mechaniniu būdu.

Mechaninis pelėsių naikinimas

Naikinat pelėsius mechaniškai, palėsių pažeisti paviršiai pirmiausia sudrėkinami chloro tirpalu (1 dalis chloro ir 3 dalys vandens). Po kelių minučių paviršius gerai nuplaunamas švariu vandeniu  ir paliekamas džiūti porai dienų.  Kai paviršius išdžiūsta, jis nuvalomas kietu metaliniu šepečiu. Bet tą reikia daryti užsidėjus respiratorių, apsauginius akinius, mūvint pirštines, kad pelėsių sporos nepatektų į akis ir kvėpavimo takus.  Jei pelėsiai įsigalėję dideliame plote, geriau jų naikinimą patikėti specialistams.

Mechaniškai, be specialių priemonių pašalinti pelėsius sudėtinga.

Priemonės nuo pelėsių

Pelėsių šalinimas dažnai siejamas su agresyviais chemikalais, tačiau yra ir švelnesnių būdų, leidžiančių išvalyti užkrėstus paviršius neapsunkinant patalpų chloro kvapu ar papildomomis sveikatos rizikomis. Viena iš tokių priemonių – rūgštinio pagrindo priešpelėsinis skystis, skirtas paviršiniam pelėsio židinių pašalinimui.

Šio tipo preparatai kuriami taip, kad būtų maksimaliai sumažintas lakiųjų tirpiklių ir plastifikatorių kiekis. Jie paprastai nepriklauso biocidų grupei, todėl yra mažiau agresyvūs nei tradiciniai pelėsio naikikliai, tačiau vis tiek pakankamai veiksmingi kasdienėms situacijoms, kai pelėsis dar nėra įsiskverbęs giliai į sienų struktūrą.

Rūgštinio pagrindo skysčiai naudojami paprastai: pažeistas vietas reikia apipurkšti, palaukti maždaug dešimt minučių ir tuomet nuplauti švariu vandeniu. Purškimo atstumas dažniausiai rekomenduojamas labai nedidelis – keli centimetrai, kad tirpalas pasiektų pelėsio kolonijas tiesiogiai. Tokios priemonės gali švelniai balinti paviršių, todėl tamsesnes vietas verta apdoroti atsargiai, o prieš naudojimą atlikti mažą testą nepastebimoje vietoje.

Svarbu žinoti, kad rūgštiniai pelėsio valikliai netinka metalui – patekę ant metalo jie gali sukelti koroziją. Jeigu tirpalas netyčia aptaško metalinį paviršių, jį būtina nedelsiant nuplauti dideliu kiekiu vandens. Taip pat nerekomenduojama tokias priemones maišyti ar naudoti kartu su kitais rūgštiniais produktais.

Nors šie valikliai nėra visiškai be chloro, jo kiekis sudėtyje būna minimalus, todėl patalpos neišsiskleidžia stipriu chloro kvapu, o valymo procesas tampa kur kas malonesnis. Tinkamai naudojamos priemonės paprastai pakanka tais atvejais, kai pelėsis dar nėra įsigraužęs į mūrą ar tinką – paviršiniai židiniai pašalinami greitai ir be papildomo mechaninio gramdymo.

Antipelėsiniai dažai

Pelėsio kolonijos linkusios plėstis gilyn į medžiagą, todėl net ir nuvalius paviršių jos gali atsinaujinti, kai tik pasikeičia mikroklimatas. Dėl šios savybės patalpos, kuriose dažnai kaupiasi drėgmė – vonios kambariai, virtuvės, drėgną režimą turinčios gamybinės zonos – dažnai padengiamos specialiais antipelėsiniais dažais. Tokie dažai sudaro aplinką, kurioje pelėsiams sudėtinga įsitvirtinti, todėl paviršiai ilgiau išlieka švarūs.

Antipelėsiniai dažai paprastai gaminami vandens dispersijos pagrindu ir neturi tirpiklių ar plastifikatorių. Jų sudėtyje būna medžiagų, kurios slopina mikroorganizmų dauginimąsi ir trukdo pelėsiui vėl atsirasti ant sienų ar lubų. Tokiais dažais gali būti dengiamos tiek buitinės, tiek visuomeninės patalpos, kuriose svarbus higieniškas ir neutralus paviršius: maisto gamybos zonos, švietimo įstaigos, medicinos ar slaugos patalpos.

Svarbi šių dažų savybė – atitikimas vidaus aplinkos sveikatos reikalavimams. Europoje tam naudojami įvairūs bandymai, vertinantys lakiųjų organinių junginių, biocidų ir kitų priedų kiekį. Sertifikatai ir bandymų protokolai padeda įvertinti, ar dažai tinkami patalpoms, kuriose žmonės praleidžia daug laiko, ypač jei yra jautresnių grupių – vaikų ar alergiškų asmenų.

Kur galima naudoti antipelėsinius dažus

Tokie dažai ypač tinka ten, kur drėgmės svyravimai yra natūrali pastato eksploatacijos dalis. Lietuvos klimatas, kuriam būdingi dažni atodrėkiai ir nuolatinė drėgmė, lemia, kad pelėsis gali atsirasti ir lauke, ant fasadinės apdailos. Todėl egzistuoja ir specialūs fasadiniai dažai, kurių sudėtis pritaikyta apsaugoti išorines sienas nuo biologinio apnašų augimo.

Vidaus darbams naudojami antipelėsiniai dažai paprastai būna baltos spalvos, bet jei reikia, juos galima tonuoti pigmentais. Dažai paprastai beveik neturi kvapo, todėl tinka naudoti uždarose patalpose. Tinkamai parinkta ir kokybiškai užnešta danga padeda ženkliai sumažinti riziką, kad pelėsis sugrįš į jau išvalytas arba drėgnesnes vietas.