Klausimas: Kaip nustatomos palūkanos už pavėluotus mokėjimus, kai tai nėra aptarta sutartyje?

Atsakymas: Palūkanas už pavėluotus mokėjimus, jei sutartyje nenustatyta kitaip, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnis:

1. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
2. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Tačiau 2004 m. gegužės 1 dieną įsigaliojo Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, kuris numato šiek tiek palankesnius kreditoriui palūkanų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką. Jei sutartyje mokėjimo data arba terminas nenustatyti, palūkanos skaičiuojamos be atskiro pareikalavimo jas mokėti praėjus 30 dienų po to, kai skolininkas gauna sąskaitą arba kitą lygiavertį dokumentą darbų priėmimo ar patikrinimo dieną.

Šiai dienai, palūkanų norma pagal minėtą įstatymą siekia 11,5 procentų dydžio metines palūkanas, kas sudaro beveik dvigubas palūkanas, numatytas Civilinio kodekso 6.210 str.

Pagal šį įstatymą metinės palūkanos už uždelstus mokėjimus apskaičiuojamos pagal formulę:

Pn = VILIBOR + 7

kur:

Pn - palūkanų norma;

VILIBOR - vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams. VILIBOR apskaičiuojamos ir skelbiamos kiekvieną darbo dieną Lietuvos Banko tinklalapyje www.lb.lt, o taip pat REUTERS informacinės sistemos puslapyje "LTBANK08", Bloomberg informacinės sistemos puslapyje „LITB".

Jei sutartis nenustato kitaip, imama 1 mėnesio VILIBOR palūkanų norma, kuri galiojo tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną. Pavyzdžiui, jei sutarties įvykdymo terminas suėjo 2006 m. rugpjūčio mėnesį (t.y. antrąjį pusmetį), tuomet palūkanų norma bus apskaičiuojama naudojant 2006 m. birželio 30 dienos (t.y. paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną) 1 mėnesio termino VILIBOR. 2006 m. birželio 30d. VILIBOR buvo 2,93, todėl palūkanų norma Pn bus lygi 9,93 % (2,93 + 7).

Šis palūkanų dydis yra taikomas, kai sutartis yra sudaryta tarp verslininkų arba tarp verslininkų ir valstybės institucijų. Jei statybos darbai atliekami pagal vartojimo rangos sutartį, t. y. užsakovas yra fizinis asmuo, darbai skirti tenkinti jo buitinius ar asmeninius ar jo šeimos poreikius, šis įstatymas nėra taikomas ir vadovaujamasi CK 6.210 str. 1 dalimi, kur numatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už praleistą prievolės vykdymo terminą.

Aišku, tiek vienu, tiek kitu atveju šalys sutartyje gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų dydžio, tačiau toks susitarimas negali prieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Praktika rodo, kad teismas mažina neprotingai dideles palūkanas.

Taipogi atkreiptinas dėmesys, kad šis įstatymas taikomas tik komerciniams sandoriams, sudarytiems po 2004 m. gegužės 1 dienos.

Sutartims, sudarytoms iki šios datos, dar taikomos 6.210 str. 2 dalyje nustatyto dydžio palūkanos.

Tačiau šios išieškomos palūkanos (kaip ir numatytos CK 6.210 str.) atlieka kompensavimo, o ne mokėjimo ar baudinę funkciją ir laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių šis patiria dėl prievolės pažeidimo. Šiuo atveju kreditoriui net nereikia įrodinėti, kad laiku jam nesumokėjus (neįvykdžius piniginės prievolės) jis patyrė nuostolių, nes pagal 6.261 yra preziumuojama, kad jų patiriama. Tačiau palūkanos yra tik minimalūs nuostoliai. Todėl sutarties šalis, dėl laiku neįvykdytos prievolės patyrusi didesnių nuotolių nei išieškotos palūkanos, gali jų, kiek nepadengia išieškotos palūkanos, prisiteisti iš skolininko. Tačiau tokiu atveju ji privalo įrodyti nuostolių dydį.

Jeigu sutartyje už termino praleidimą yra nustatytos ir netesybos (delspinigiai, bauda), reikalauti kartu ir netesybų ir palūkanų negalima, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės skolininkui taikymą civilinės teisės prasme. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pasirinkti, ką jam išieškoti - palūkanas ar netesybas. Matyti, kad mūsų jau aptartame pavyzdyje taikyti 9,93% metines palūkanas (~0,027 už kiekvieną uždelstą dieną) kreditoriui būtų naudingiau nei reikalauti, tarkime, 0,01% dydžio delspinigių. Tačiau, palūkanas galima skaičiuoti tik už piniginės prievolės neįvykdymą (neperduodami pinigai, t.y. neatliekami ar laiku neatliekami mokėjimai), todėl kai vėluojama atlikti darbus ar perduoti medžiagas, visais atvejais bus skaičiuojamos netesybos.

Pažymėtina, kad tiek taikant šiame įstatyme, tiek CK 6.210 str. numatytas palūkanas, jos bus skaičiuojamos iki ginčo iškėlimo teisme dienos, t. y. padavus ieškinį ar pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo bus pradedamos skaičiuoti procesinės 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios numatytos CK 6.37 str. 2 dalyje.

* * * * *

Šiame straipsnyje yra pateikti UAB „B&C Legal Sevice" teisininkų komentarai, pagristi teisės aktų ir teismų praktikos analize.

Šis straipsnis negali būti laikomas oficialia teisine išvada ar konsultacija.

Dėl teisinės konsultacijos konkrečiu atveju prašome kreiptis į UAB „B&C Legal Service" teisininkus.

www.statybos-teise.lt

Corbis nuotr.