Ar ilgam užteks požeminio vandens?

Kasmet dėl antihigieninių sąlygų ir prasto vandens tiekimo pasaulyje miršta daugiau kaip du milijonai vaikų, ketvirtadalis besivystančio pasaulio žmonių skursta ir gyvena sveikatai kenksmingoje aplinkoje. Žmonija padarė didelę įvairių sričių pažangą, tačiau nesugebėjo visiškai patenkinti svarbiausių žmonių poreikių. 2000 metų kovą Hagoje daugelio šalių aplinkos apsaugos ministrai svarstė XXI amžiaus Vandens vizijos deklaraciją. Pagrindinis dėmesys joje skiriamas vandens išteklių valdymo tobulinimui, siekiant užtikrinti visuomenės teisę turėti pakankamai geros kokybės, švaraus, nekenksmingo sveikatai ir gamtai vandens.

Mūsų šalis yra bene vienintelė Europoje gerti naudojanti tik požeminį vandenį. Todėl jo naudojimas ir ypač - apsauga turi būti pirmos svarbos aplinkosaugos uždavinys. Intensyviausi požeminio vandens tyrimai buvo atliekami septintajame - devintajame dešimtmečiais. Tačiau požeminio vandens išteklių, kaip ir kitų naudingų žaliavų, tyrimai paprastai yra atliekami atsižvelgiant į šalies ūkinės sanklodos prioritetus. Valstybinės planinės ekonomikos sąlygomis požeminio vandens išteklių tyrimai buvo atliekami tik stambaus centralizuoto geriamojo vandens gavybos ir tiekimo tikslais. Todėl visas dėmesys buvo skiriamas produktyviausiems vandeningiems sluoksniams, iš kurių galima gauti didelį vandens kiekį, mažiausiai atsižvelgiant į jų slūgsojimo gylius, atstumą iki būsimo vartotojo ir kitus rodiklius, nuo kurių priklauso vandens gavybos ir tiekimo sąnaudos. Tyrimai buvo plėtojami sparčiai ir per trisdešimt metų išžvalgyta tiek gėlo požeminio vandens išteklių, kurių pagal tuometinę sampratą pakako geriamojo vandens poreikiui tenkinti visuose šalies miestuose ir rajonų centruose.

Šalies teritorijoje vandenviečių statybai buvo išžvalgyti 103 telkiniai, kurie turėjo 2023,1 tūkst. m3/p eksploatacinių požeminio vandens išteklių. 1989 metais, kai požeminio vandens suvartojimas buvo didžiausias, miestuose buvo naudojama 50-75 proc. išžvalgytų išteklių. Mažėjant geriamojo vandens suvartojimui, jau 1999 metais buvo naudojama tik 20-30 proc. požeminio vandens išteklių. 1972-1978 metais, orientuojantis į perspektyvinį 2000-ųjų metų geriamojo vandens poreikį, buvo atliktas Lietuvos gėlo požeminio vandens eksploatacinių išteklių regioninis įvertinimas. Įvertinti potencialūs ir perspektyviniai regioniniai eksploataciniai ištekliai, apskaičiuoti gamtiniai požeminio vandens ištekliai kai kuriuose vandeninguose sluoksniuose. Nors ateinančiame šimtmetyje vandens išteklių neturėtų trūkti, tačiau reikėtų siekti geresnės geriamojo vandens kokybės. Kadangi šalies geologinė sąranga lemia ir vartojamojo vandens cheminę sudėtį, dažnai natūralioje aplinkoje susiformavęs požeminis vanduo yra geležingas, jame daug mangano ar amonio junginių. Nors geležis ir manganas priskiriami prie geriamojo vandens indikatorinių - organoleptinių rodiklių, kurie blogina vandens kokybę, tačiau nekenkia žmogaus sveikatai, bet būtent jie yra didžiausia problema vandens vartotojams. Beje, dažnai geležies vandenyje padaugėja ir sumažėjus geriamojo vandens suvartojimui dėl palankių sąlygų geležies bakterijoms vegetuoti esant mažam tekėjimo greičiui vandentiekio sistemoje. Dėl minėtų priežasčių tik apie ketvirtis suvartojamo vandens visiškai atitinka higienos reikalavimus. Kartais požeminiame vandenyje leidžiamą koncentraciją viršija minėtas natūralios kilmės amonis ir fluoras, kurių šalinimo iš vandens technologija gali būti sudėtinga.

Požeminio geriamojo vandens kokybė ypač aktuali kaimo vietovėse, kur geriamas užterštas negilių šulinių vanduo. Pastarųjų metų duomenimis, per 950 tūkstančių šalies gyventojų vartoja šachtinių šulinių vandenį. Apie pusės tirtų šulinių vanduo užterštas nitratais, o įskaitant kitus cheminius ingredientus bei mikrobiologines ir fizines vandens savybes, užterštų šulinių yra dar daugiau. Nuo 2003 metų reikalavimai geriamojo vandens kokybei taps griežtesni. Numatoma reglamentuoti daugelį iki šiol netirtų, žalingų žmogaus sveikatai vandens priemaišų - chloruotų organinių junginių, pesticidų. Požeminio vandens tyrimo valstybinio monitoringo ir vandenviečių gręžiniuose rezultatai kelia nerimą. Negiliai slūgsančiame žemės ūkio laukų, sodų vandenyje, buvusių ir esamų pesticidų sandėlių aplinkoje rasta įvairių pesticidų ir jų degradacijos produktų. Miestų vandenvietėse, net ir giliuose vandeninguose sluoksniuose, randama chloruotų organinių produktų pėdsakų. Tai rodo, kad ateinančiame dešimtmetyje sunkiai bus sprendžiama sveiko geriamojo vandens išsaugojimo problema. Pagaliau žmonės turi suprasti, kad teršiant aplinką išsaugoti požeminį vandenį neužterštą darosi vis sunkiau. Jau dabar geriamasis vanduo yra brangus, o nesaugomas bus dar brangesnis.

Lietuvos geologijos tarnyba parengė požeminio vandens naudojimo ir apsaugos strategijos projektą, kuriame numatytos pagrindinės ateinančio dešimtmečio veiklos kryptys. Strategijoje pabandyta sudaryti kompleksinį požeminio vandens ir jo saugos tyrimų bei požeminio vandens išteklių naudojimo ir jų apsaugos valdymo plėtotės ir tobulinimo planą, kuriam įgyvendinti reikės bendrų įvairių institucijų pastangų. Valstybinių hidrogeologinių tyrimų srityje būtina:

Plėtoti požeminio vandens išteklių kartografavimą.
Vykdyti žemės gelmių saugos tyrimus siekiant pagrįsti vandens išteklių naudojimą ir jų apsaugos valdymą.
Tęsti požeminio vandens kiekio ir kokybės kaitos stebėjimus valstybiniame monitoringo tinkle kaip nacionalinio aplinkos monitoringo dalį.
Įvertinti taršos židinių grėsmę požeminiam vandeniui ir numatyti prevencines priemones.
Suderinti požeminio vandens išteklių naudojimo ir apsaugos valdymą su ES direktyvų nuostatomis.

Tai neatidėliotini darbai ir veiksmai, kuriuos lemia dabartinė požeminio vandens naudojimo ir apsaugos padėtis, o jų įgyvendinimas turėtų būti vienas iš pagrindinių šio laikmečio tikslų. Tik turėdami patikimą informaciją, išsaugosime sveiką vandenį ateinančioms kartoms.

Lietuvos Geologijos Tarnybos
Hidrogeologijos sk. vedėjas Dr. K. Kadūnas