.png)
Akvariumas – skaidri riba tarp kambario ir mažo povandeninio pasaulio. Žuvys, augalai, sraigės ir plika akimi nematomi mikroorganizmai jame susiję į vieną sistemą. Šios sistemos stabilumą palaiko filtras, tinkamas apšvietimas, reguliariai keičiamas vanduo ir saikingas šėrimas. Gerai prižiūrimas akvariumas namuose tampa ramiu interjero akcentu, o jo priežiūra neužima daug laiko.
Akvariumo dydis, įranga ir vandens savybės parenkami pagal gyventojus. Tropinėms žuvims reikalinga stabili šiluma, augaliniam akvariumui – augalų poreikius atitinkanti šviesa, jūriniam – druskingumo kontrolė ir sudėtingesnė vandens paruošimo sistema. Todėl pirmiausia pasirenkamos žuvų bei augalų rūšys, išsiaiškinami jų tarpusavio suderinamumas ir suaugusių gyvūnų dydis.
Akvariumų rūšys
Bendruomeniniame gėlavandeniame akvariume laikomos panašią vandens temperatūrą, kietumą ir rūgštingumą mėgstančios taikios žuvys. Rūšinis akvariumas skirtas vienai rūšiai arba artimai susijusioms rūšims, kurių elgesį norima stebėti natūralesnėje aplinkoje. Biotopiniame akvariume atkuriamas konkretus gamtos telkinys ar regionas, derinant jam būdingas žuvis, augalus, gruntą, šakas ir akmenis.
Augaliniame akvariume pagrindinis dėmesys tenka kompozicijai ir augalų augimui. Jam gali reikėti stipresnio valdomo apšvietimo, maisto medžiagų ir anglies dioksido tiekimo. Jūriniame akvariume naudojamas iš jūrinės druskos paruoštas vanduo, matuojamas druskingumas, o koralų sistemose ypač tiksliai kontroliuojamas kalcis, šarmingumas ir kiti rodikliai. Paludariume sujungiama vandens ir sausumos dalis; jis pritaikomas drėgną aplinką mėgstantiems augalams bei gyvūnams.
Vėžliams ir daugeliui kitų roplių reikalingas akvaterariumas su sausumos zona, šildymu ir rūšiai tinkamu ultravioletiniu apšvietimu. Įprastas žuvų akvariumas šių sąlygų neatstoja.
Akvariumo dydis ir vieta
Didesniame vandens tūryje temperatūra ir cheminiai rodikliai kinta lėčiau, todėl vidutinio dydžio akvariumą prižiūrėti dažnai lengviau už labai mažą. Apvalūs indai ir kelių litrų talpos neturi pakankamai vietos veiksmingam filtrui, o jų vandens kokybė greitai prastėja. Akvariumo talpa turi atitikti suaugusių žuvų dydį, plaukimo būdą, teritorinį elgesį ir planuojamą jų skaičių.
Pripildytas akvariumas yra sunkus: 100 litrų vandens sveria apie 100 kilogramų, prie šio svorio prisideda stiklas, gruntas, akmenys ir spintelė. Talpa statoma ant jai pritaikyto stabilaus baldo, ant lygaus pagrindo. Dideliam akvariumui iš anksto įvertinama perdangos laikomoji galia. Jis paliekamas nuolatinėje vietoje, nes perkeliamas tik išleidus vandenį ir išėmus sunkias dekoracijas.
Tinkamiausia vieta – toliau nuo tiesioginių saulės spindulių, radiatoriaus, židinio ir dažnai varstomų durų. Saulė gali per kelias valandas pakelti vandens temperatūrą ir paskatinti dumblių augimą. Dienos šviesa žuvims nėra būtina, kai akvariumas turi laikmačiu valdomą lempą. Daugumai akvariumų pakanka maždaug 8–10 valandų apšvietimo per parą, naktį šviesa išjungiama.
Akvariumo įranga
Filtro našumas parenkamas pagal akvariumo tūrį, žuvų kiekį ir jų išskiriamų atliekų kiekį. Filtro kempinės sulaiko nešvarumus, o biologiniame užpilde apsigyvena bakterijos, skaidančios nuodingus azoto junginius. Vandens srovė turi pasiekti visą akvariumą ir likti tinkama lėtai plaukiančioms žuvims.
Tropinių rūšių akvariumui reikalingas termostatinis šildytuvas ir atskiras termometras. Temperatūra nustatoma pagal konkrečių rūšių poreikius; vieno visiems tropiniams akvariumams tinkamo skaičiaus nėra. Dangtis arba dengiamasis stiklas mažina garavimą ir saugo šokinėjančias žuvis. Tarp vandens paviršiaus ir dangčio paliekama oro erdvė, neuždengiamos ventiliacijos angos.
Oro kompresorius reikalingas tada, kai filtro srovė nepakankamai judina paviršių, vanduo šiltas, žuvų daug arba gydymo metu sumažėja deguonies. Deguonis į vandenį daugiausia patenka per judantį paviršių, todėl vien burbuliukų skaičius neparodo aeracijos veiksmingumo.
Naujo akvariumo biologinis ciklas
Žuvys išskiria amoniaką, jo atsiranda ir yrant pašaro likučiams bei augalų dalims. Biologiniame filtre gyvenančios bakterijos amoniaką paverčia nitritais, vėliau – mažiau nuodingais nitratais. Naujame akvariume šių bakterijų kolonija dar nesusiformavusi, todėl skaidrus vanduo gali būti biologiškai nesaugus.
Akvariumas subrandinamas veikiant filtrui ir kontroliuojant procesą vandens testais. Pradžioje matuojamas amoniakas arba bendras amoniakinis azotas, nitritai ir nitratai. Žuvys leidžiamos tada, kai sistema pajėgia perdirbti susidarančias atliekas, o amoniako ir nitritų testai rodo nulį. Ciklas dažnai trunka kelias savaites, todėl žuvų įleidimo laikas nustatomas pagal testų rezultatus.
Brandinimą gali paspartinti subrendusio, sveiko akvariumo biologinio filtro medžiaga arba patikimas bakterijų preparatas. Seno akvariumo vanduo turi mažai nitrifikuojančių bakterijų, o nepatikrintas gruntas gali pernešti parazitus, ligų sukėlėjus ir sraiges.
Vanduo akvariumui
Svarbiausi kasdienio gėlavandenio akvariumo rodikliai yra temperatūra, pH, bendrasis ir karbonatinis kietumas, amoniakas, nitritai bei nitratai. Tinkamos pH ir kietumo ribos priklauso nuo laikomų rūšių. Staigus rodiklių pokytis žuvims paprastai pavojingesnis už stabilų, rūšies toleruojamose ribose esantį vandenį.
Vandentiekio vanduo prieš pilant į akvariumą apdorojamas priemone, neutralizuojančia chlorą ir chloraminą. Vandens palaikymas atvirame inde gali sumažinti laisvo chloro kiekį, chloraminui pašalinti naudojamas kondicionierius. Virinti didelį vandens kiekį nepraktiška, o vandens mineralinė sudėtis dėl to netampa tinkama konkrečiai žuvų rūšiai.
Šulinio vanduo savaime nėra saugesnis. Jame gali būti per daug geležies, mangano, nitratų ar kitų medžiagų, todėl prieš naudojimą atliekamas vandens tyrimas. Distiliuotas ir atvirkštinio osmoso vanduo naudojamas tik tinkamai remineralizuotas arba sumaišytas su mineralų turinčiu vandeniu.
Akvariumo vandens keitimas
Dažniausiai kas savaitę pakeičiama apie 20–30 procentų vandens. Tikslus kiekis priklauso nuo žuvų tankio, šėrimo, augalų ir nitratų kaupimosi. Testai padeda nustatyti tinkamą grafiką. Jeigu aptinkama amoniako ar nitritų, žuvys gaudo orą prie paviršiaus arba pasikeičia jų elgesys, dalis vandens keičiama nedelsiant ir ieškoma priežasties.
Keičiamas vanduo turi būti panašios temperatūros ir paruoštas kondicionieriumi. Sifonuojant surenkamos ant grunto susikaupusios atliekos. Augaliniame akvariume saugomos šaknys ir vienu metu giliai nejudinamas visas substratas.
Filtro kempinės skalaujamos nupiltame akvariumo vandenyje, kai sumažėja srovė arba jos prisipildo nešvarumų. Biologiniai užpildai saugomi nuo chloruoto čiaupo vandens ir keičiami dalimis. Stiklas, filtras ir gruntas prižiūrimi etapais, išsaugant veiklią bakterijų koloniją.
Akvariuminių žuvų šėrimas
Šiuolaikinis visavertis sausas arba šaldytas pašaras parenkamas pagal rūšies mitybos būdą ir burnos padėtį. Paviršiuje maitinančioms žuvims tinka plūduriuojantis, dugninėms – skęstantis pašaras. Augalėdėms rūšims reikia didesnės augalinės kilmės dalies, plėšrioms – baltymingesnio raciono. Gyvas pašaras naudojamas tik iš patikimo šaltinio, nes gali pernešti ligų sukėlėjus.
Duodama tiek, kiek žuvys suėda per kelias minutes. Nuolat ant dugno liekantis pašaras rodo per gausų šėrimą, netinkamą pašaro dydį arba sveikatos problemą. Mėsa, košės ir virtuvės likučiai akvariumo žuvims netinka.
Akvariumo augalai
Gyvi augalai sunaudoja dalį nitrato, suteikia žuvims slėptuvių ir padeda sukurti natūralesnę aplinką. Jų rūšys derinamos prie apšvietimo, grunto, vandens kietumo ir žuvų elgesio. Greitai augantys augalai padeda naujam akvariumui, o lėtai augantys anubiai, bucephalandros ir paparčiai tvirtinami prie šakų ar akmenų – jų šakniastiebiai neįkasami.
Parduotuvėse kartais siūlomi drėgnose vietose augantys kambariniai augalai, kurie po vandeniu išsilaiko kelias savaites ar mėnesius ir vėliau pradeda pūti. Augalo tinkamumas nustatomas pagal rūšies pavadinimą. Lapų kietumas, spalva ar plaukeliai nėra patikimas požymis.
Akvariuminių žuvų ligos
Žuvų laikymasis prie paviršiaus, dažnas žiaunų judėjimas, suspausti pelekai, vangumas, staigus apetito praradimas ar trynimasis į dekoracijas rodo vandens kokybės, deguonies, temperatūros arba sveikatos problemą. Pirmiausia patikrinama temperatūra, filtro veikimas, amoniakas, nitritai ir pH. Radus amoniako ar nitritų pakeičiama dalis vandens, sustiprinamas paviršiaus judėjimas ir laikinai sumažinamas šėrimas.
Nemalonus puvėsių ar supuvusių kiaušinių kvapas nėra normalaus akvariumo požymis. Jį gali sukelti susikaupusios organinės atliekos, užsikimšęs filtras, žuvęs gyvūnas arba deguonies stokojantis gruntas. Vaistai pilami tik nustačius tikėtiną ligą ir patikrinus jų suderinamumą su laikomomis žuvimis, bestuburiais bei biologiniu filtru.
Akvariumas interjere
Akvariumas geriausiai atrodo ten, kur jį patogu stebėti ir prižiūrėti. Šalia turi būti saugiai įrengti elektros lizdai, pakankamai vietos dangčiui atidaryti, filtrui išimti ir vandeniui pakeisti. Laidai nuleidžiami žemiau lizdo, suformuojant lašo kilpą, kad jais tekantis vanduo nepasiektų elektros jungties.
Fengšui tradicijoje akvariumo vieta siejama su vandens simbolika, namų gerove ir energijos tėkme. Tokios taisyklės yra kultūrinė interjero interpretacija. Žuvų gerovei vieta parenkama pagal pagrindo tvirtumą, stabilią temperatūrą, kontroliuojamą šviesą, elektros saugą ir patogią priežiūrą.
Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.
