Darbai sode birželį

Birželį augalai intensyviai auga, žydi ir pradeda brandinti derlių. Šiuo metu svarbiausi darbai – aprūpinti augalus vandeniu, reguliuoti jų augimą, retinti vaisių užuomazgas ir laiku pastebėti ligas bei kenkėjus. Tręšti ir purkšti reikėtų pagal konkretaus augalo būklę, nes vienoda priemonė visam sklypui dažnai padaro daugiau žalos negu naudos.

Birželio darbai gėlyne

Birželio pradžioje dar galima sodinti kardelius, jeigu norima jų žiedų sulaukti vasaros pabaigoje arba rugsėjį. Tikslus žydėjimo laikas priklauso nuo veislės: ankstyvieji kardeliai pražysta maždaug po 70–80 dienų, vėlyvesniems gali prireikti 90–110 dienų. Gumbasvogūniai sodinami į įšilusią, vandeniui laidžią dirvą maždaug trijų jų skersmenų gylyje.

Kardeliams daugiausia vandens reikia formuojantis žiedynui – paprastai augalui išauginus 5–7 lapus. Tuomet žemę reikia sudrėkinti iki 20–25 cm gylio, o ne kasdien sušlapinti tik jos paviršių. Teiginys, kad rūgščioje dirvoje kardeliai mažiau serga, nėra pakankamai tikslus. Jiems tinkamesnė silpnai rūgšti, maždaug 6,0–6,5 pH dirva. Labai rūgščioje žemėje prasčiau pasisavinamos maisto medžiagos ir silpnėja patys augalai.

Šluotelinių flioksų miltligės nereikėtų naikinti skalbimo miltelių tirpalu. Jis gali nudeginti lapus, pažeisti jų apsauginį sluoksnį ir patekti į dirvą. Flioksai rečiau serga, kai kerai neperaugę, tarp jų juda oras, o laistant nesušlapinami lapai. Pirmieji miltlige pažeisti lapai pašalinami. Ligai plintant naudojamas tik dekoratyviniams augalams registruotas fungicidas pagal jo etiketę.

Bijūnams per sausrą vieną kartą per savaitę skiriama maždaug 20–30 litrų vandens vienam suaugusiam kerui. Laistoma ne tiesiai į kero vidurį, o aplink jį, kur išsidėsčiusios aktyvios šaknys. Norint gauti vieną stambų žiedą, žirnio dydį pasiekę šoniniai pumpurai išskinami. Jeigu svarbiau ilgesnis žydėjimas, jie paliekami, o nužydėjęs pagrindinis žiedas pašalinamas.

Žydinčių bijūnų didelėmis azoto normomis tręšti nereikia. Po žydėjimo augalas kaupia maisto medžiagas kitų metų pumpurams, todėl jam svarbus saikingas kompleksinių trąšų kiekis ir pakankama dirvos drėgmė. Lapai paliekami iki rudens, jeigu jų nepažeidė ligos.

Pakartotinai žydinčių rožių nuvytę žiedai kerpami iki pirmojo stipraus lapo su gerai išsivysčiusia pažastine akute. Nereikia trumpinti viso metūglio, jeigu jis sveikas ir tinkamai auga. Po pirmosios žydėjimo bangos rožės palaistomos ir patręšiamos kompleksinėmis trąšomis. Trąšų norma nustatoma pagal jų sudėtį – vienas šaukštas nėra universali norma skirtingos koncentracijos produktams.

Nuo skiepytų rožių, alyvų ir kitų dekoratyvinių augalų pašalinamos žemiau skiepijimo vietos išaugusios laukinės atžalos. Jas geriausia atkasti iki augimo pradžios ir išplėšti arba nupjauti prie pat pagrindo. Paliktos atžalos gali nustelbti įskiepytą veislę.

Birželį galima dalyti nužydėjusias aub­retes, šliaužiančiuosius flioksus, raktažoles ir kai kuriuos kitus anksti žydinčius daugiamečius augalus. Darbui pasirenkama debesuota diena. Padalyti kereliai pasodinami tokiame pačiame gylyje, gausiai palaistomi ir kelioms dienoms pridengiami nuo tiesioginės saulės.

Vilkdalgiai dalijami po žydėjimo, kai pradeda auginti naujas šaknis. Šakniastiebis supjaustomas taip, kad kiekviena dalis turėtų lapų vėduoklę ir sveikų šaknų. Lapai patrumpinami maždaug iki 10–15 cm. Minkštos, patamsėjusios arba puvinio pažeistos vietos išpjaunamos. Šakniastiebio viršus sodinant paliekamas ties dirvos paviršiumi – per giliai pasodinti vilkdalgiai prasčiau žydi ir dažniau pūva.

Kukmedžiai birželį ir liepą dauginami pusiau sumedėjusiais auginiais. Imami maždaug 8–12 cm ilgio ūgliai, nuo apatinės jų dalies pašalinami spygliai. Auginiai sodinami į laidų durpių ir smėlio arba perlito mišinį. Substratas turi būti drėgnas, tačiau neužmirkęs, o oras aplink auginius – drėgnas.

Iki birželio vidurio galima sėti našlaites, saulutes ir neužmirštuoles, kurios žydės kitą sezoną. Vienmečių gėlių daigai sodinami pasibaigus šalnų pavojui. Dekoratyvumą praradusios dvimetės gėlės pašalinamos, o jų vietoje sodinami vasariniai augalai.

Loveliai ir nedideli vazonai per karščius gali išdžiūti per vieną dieną. Laistymo poreikis tikrinamas įkišus pirštą 2–3 cm į substratą arba pakėlus vazoną ir įvertinus jo svorį. Karštą, vėjuotą dieną mažus indus kartais tenka laistyti ryte ir vakare. Tręšiama silpnesnės koncentracijos tirpalu, tačiau dažniau, nes maisto medžiagos iš riboto substrato greitai sunaudojamos ir išplaunamos.

Vejos birželį nepjaunamos trumpiau kaip 4–5 cm, o per sausrą pjovimo aukštis didinamas iki 6–7 cm. Vienu kartu pašalinama ne daugiau kaip trečdalis žolės aukščio. Kas dvi savaites berti daug azoto turinčias trąšas nereikia – pertręšta veja auga pernelyg greitai, silpnėja jos šaknys ir didėja ligų pavojus.

Birželio darbai darže

Birželio pradžioje dar galima sėti burokėlius, žiemai skirtas morkas ir sodinti moliūginių daržovių daigus. Vidutinio vėlyvumo kopūstai sodinami mėnesio pradžioje, o juodieji ridikai dažniausiai sėjami nuo birželio pabaigos iki liepos pradžios. Tikslus laikas priklauso nuo veislės vegetacijos trukmės.

Rūgštynės ir žieminiai svogūnai kitų metų derliui sėjami į atskirą daugiametėms daržovėms skirtą lysvę. Vieta turi būti neužmirkstanti ir neužpavėsinta. Per tankiai sudygę augalai išretinami, kad išaugintų stipresnę šaknų sistemą.

Lapiniams ir lapkotiniams salierams svarbus azotas, tačiau šakniavaisiams auginti reikia subalansuoto azoto ir kalio kiekio. Per daug azoto skatina lapiją ir gali bloginti šakniavaisio kokybę. Šakniniai salierai sodinami negiliai – jų augimo taškas turi likti virš dirvos. Kaupti žemėmis jų nereikia. Šoninių šaknų pjaustymas nėra būtinas ir gali sudaryti sąlygas infekcijai patekti.

Visiems agurkams gnybti virš penkto ar šešto lapo nereikia. Senesnių, bičių apdulkinamų veislių pagrindinio ūglio trumpinimas gali paskatinti šoninių ūglių ir moteriškųjų žiedų formavimąsi. Šiuolaikiniai partenokarpiniai šiltnamio hibridai formuojami pagal konkrečios veislės schemą: apatinėse lapų pažastyse pašalinamos užuomazgos ir šoniniai ūgliai, o pagrindinis stiebas auginamas aukštyn. Savavališkai nugnybus jo viršūnę galima sumažinti derlių.

Pomidorų šiltnamis nuolat vėdinamas. Tinkama dienos temperatūra dažniausiai yra apie 22–26 °C, nakties – 16–18 °C. Temperatūrai ilgiau laikantis aukščiau 30–32 °C, pomidorų žiedadulkės prasčiau dygsta, todėl žiedai gali nukristi neužmezgę vaisių.

Pomidorų žiedynus galima lengvai pakratyti du ar tris kartus per savaitę, geriausia sausą dieną apie vidurdienį. Jeigu šiltnamyje labai drėgna, žiedadulkės sulimpa, o jeigu oras pernelyg sausas ir karštas – praranda gyvybingumą.

Pomidorai laistomi pagal dirvos drėgnumą, augalo dydį ir oro temperatūrą, o ne pagal nekintamą septynių ar dešimties dienų grafiką. Vaisius auginančiam augalui karštu metu gali reikėti 3–5 litrų vandens kelis kartus per savaitę. Vanduo pilamas prie šaknų, nesušlapinant lapų. Dideli drėgmės svyravimai skatina vaisių trūkinėjimą ir viršūninį puvinį.

Pradėjus formuotis pomidorams, agurkams ir kopūstų gūžėms tręšimas nenutraukiamas. Keičiamas maisto medžiagų santykis: mažinama perteklinio azoto rizika, daugiau dėmesio skiriama kaliui, o pomidorams svarbus ir pakankamas kalcio tiekimas. Trąšų norma priklauso nuo dirvožemio, augalų būklės ir konkretaus produkto sudėties.

Dirvinės žliūgės neapsaugo kopūstų nuo baltukų. Paliktos lysvėje jos konkuruoja su daržovėmis dėl vandens ir maisto medžiagų. Kopūstų lapų apačia reguliariai apžiūrima, kiaušinėlių sankaupos sutrinamos, o jauni vikšrai surenkami. Nedideles lysves galima uždengti tankiu vabzdžių tinklu, tačiau jo kraštai turi būti sandariai prispausti prie žemės.

Birželį pašalinami česnakų žiedynstiebiai, jeigu auginamos ne orinėms ropelėms, o didesnėms požeminėms roputėms skirtos veislės. Žiedstiebiai šalinami ir nuo svogūnų, rūgštynių, rabarbarų bei gelsvių, jeigu sėklų rinkti neplanuojama. Jie ne išlaužomi prie pat žemės, o pašalinami nepažeidžiant pagrindinio augalo lapų ir augimo taško.

Birželio darbai sode

Birželį vaismedžiai ir vaiskrūmiai augina ūglius bei vaisių užuomazgas, todėl jiems svarbi pastovi dirvos drėgmė. Labiausiai nuo sausros nukenčia pirmaisiais ir antraisiais metais pasodinti medeliai. Vienam jaunam vaismedžiui per laistymą gali prireikti apie 20–40 litrų vandens, išpilamo ne prie kamieno, o per visą šaknų zoną.

Pomedžiai po laistymo mulčiuojami 5–8 cm storio komposto, susmulkintos žievės ar kitos organinės medžiagos sluoksniu. Mulčias neberiamas prie pat kamieno – aplink jį paliekamas bent 10 cm tarpas. Storas, prie žievės prigludęs drėgnas sluoksnis sudaro sąlygas kamienui šusti ir pūti.

Apsaugai nuo vaisėdžių, rauplių ir vaisių puvinio negalima rekomenduoti vieno universalaus karbofoso tirpalo. Senasis karbofoso receptas šiuolaikinei sodų apsaugai netinka. Pirmiausia nustatoma problema ir augalo vystymosi tarpsnis, o tada pasirenkamas Lietuvoje registruotas produktas. Purškimo laikas dažnai yra svarbesnis už didesnę preparato koncentraciją.

Obuolinių vaisėdžių gaudyklėms geriau naudoti konkrečiai šiam kenkėjui skirtus feromoninius masalus. Buteliai su gira ar rūgstančiomis sultimis privilioja daug skirtingų vabzdžių, tačiau neleidžia patikimai nustatyti vaisėdžių skraidymo pradžios ir neapsaugo viso derliaus.

Birželį šalinami stiprūs vertikaliai vainiko viduje augantys vilkaūgliai. Jaunus, dar nesumedėjusius ūglius galima išlaužti rankomis. Nereikia iš karto pašalinti visų stačių ūglių – dalį jų galima atlenkti ir panaudoti naujoms vaisinėms šakoms formuoti.

Vyšnių kokomikozė atpažįstama iš smulkių rausvai rudų dėmių viršutinėje lapų pusėje ir balkšvų ar rausvų apnašų apačioje. Vėliau lapai gelsta ir per anksti nukrinta. Vien profilaktinis visų vyšnių purškimas Bordo mišiniu birželio pradžioje nėra tikslus patarimas. Apsauga planuojama pagal veislės jautrumą, ankstesnių metų ligos mastą, orus ir registruoto preparato etiketėje nurodytą naudojimo laiką.

Po natūralaus birželinio vaisių kritimo įvertinamas obelų ir kriaušių derlius. Vaisiai retinami paliekant po vieną stipriausią vaisių kekėje, tarp pasirinktų vaisių išlaikant maždaug 15–20 cm atstumą. Palikti po du ar tris obuoliukus ant kiekvienos 10 cm šakelės yra per daug. Retinimas padeda užauginti stambesnius vaisius ir mažina šakų lūžimo bei pramečiavimo riziką.

Po braškėmis klojami švarūs žieminių javų šiaudai arba kita dirvą nuo uogų atskirianti medžiaga. Mulčias saugo uogas nuo žemių ir sumažina drėgmės garavimą. Jis neturi būti toks storas, kad po juo nuolat laikytųsi drėgmė ir pradėtų pūti vaisiai.

Kol braškės mezga ir augina uogas, tarpueiliai ravimi, tačiau arti kerų žemė purenama negiliai. Braškių šaknys yra paviršinės, todėl giliai purenant jas lengva pažeisti. Naujam braškynui dirva ruošiama iš anksto, pašalinant daugiametes piktžoles ir patikrinant jos pH. Ankstyvosios bulvės gali būti vienas iš priešsėlių, tačiau svarbiausia, kad dirva nebūtų užkrėsta šaknų ligomis ir grambuolių lervomis.

Žemuogių sėklos sėjamos į purų, smulkų substratą ir tik lengvai prispaudžiamos, nes yra labai smulkios. Esant 17–20 °C temperatūrai, daigai gali pasirodyti po kelių savaičių, tačiau kai kurios veislės dygsta ilgiau. Daigai pikuojami užauginę pirmą ar antrą tikrąjį lapelį.

Kodėl gausiai žydėjęs sodas nedera

Didelis žiedų skaičius dar negarantuoja gausaus derliaus. Obelims ir kriaušėms geram derliui pakanka, kad vaisiais virstų maždaug 5–15 procentų žiedų. Kaulavaisiams reikalinga didesnė užsimezgusių vaisių dalis, tačiau tikslus procentas priklauso nuo rūšies, veislės ir medžio būklės.

Derlių sumažina šalnos, sausra, užmirkimas, maisto medžiagų trūkumas, netinkamas dirvožemio pH ir per stiprus genėjimas. Jeigu medis po smarkaus genėjimo išaugina daug stiprių vertikalių ūglių, energija skiriama vainikui atkurti, o žiedinių pumpurų formuojasi mažiau.

Vaisių užuomazgos natūraliai byra, kai medis jų užmezga daugiau, negu gali išmaitinti. Byrėjimą sustiprina drėgmės trūkumas, pažeistos šaknys, azoto perteklius, kalio ar kitų maisto medžiagų stoka. Prieš tręšiant reikėtų įvertinti metinių ūglių augimą ir atlikti dirvožemio arba lapų tyrimą.

Vaismedžių žiedus apdulkina vabzdžiai, o ne „vamzdžiai“. Obelys, kriaušės, trešnės, dalis vyšnių, slyvų ir šilauogių veislių yra kryžmadulkės arba tik iš dalies savidulkės. Šalia turi augti tuo pačiu metu žydinti ir genetiškai suderinama kita tos pačios rūšies veislė. Dvi vienodos veislės viena kitos neapdulkina.

Net ir turint tinkamą dulkininką derlius gali būti menkas, jeigu žydėjimo metu vyrauja šaltas, lietingas ir vėjuotas oras. Tuomet bitės ir kamanės skraido mažiau, o žiedadulkės prasčiau dygsta. Sode verta išsaugoti laukinių apdulkintojų buveines ir žydėjimo metu be būtinybės nenaudoti vabzdžiams pavojingų augalų apsaugos produktų.

Birželio darbai ūkyje

Birželį nuolat tikrinamas pasėlių ir daugiamečių augalų aprūpinimas vandeniu. Laistymo normą geriau nustatyti pagal dirvos drėgmę, o ne vien pagal kalendorių. Daržovių ir uogynų šaknų zonoje žemė turi sudrėkti maždaug 20–30 cm gyliu. Lašinis laistymas sumažina vandens nuostolius ir nešlapina lapų, todėl mažėja dalies ligų pavojus.

Augalų apsauga pradedama nuo apžiūros. Pažymimos pirmosios ligų dėmės, kenkėjų židiniai ir jų išplitimas. Nedideliame plote pažeisti lapai ar kiaušinėlių sankaupos pašalinami mechaniškai. Augalų apsaugos produktai naudojami tik nustačius kenkėją arba ligą, pasirinkus registruotą priemonę ir laikantis jos etiketėje nurodyto termino, normos bei išlaukos iki derliaus nuėmimo.

Birželį renkama dalis vaistinių augalų žaliavos: dilgėlių ir juodųjų serbentų lapai, baltažiedžių notrelių žiedai, vaistinių ramunėlių graižai, rasakilų bei žemuogių žolė. Liepų žiedai skinami žydėjimo pradžioje, kai dauguma žiedų jau prasiskleidę, tačiau dalis pumpurų dar neišsiskleidusi.

Vaistiniai augalai renkami sausu oru, nudžiūvus rasai. Žaliava neimama nuo intensyviai purškiamų laukų pakraščių, pakelių ir kitų užterštų vietų. Ji paskleidžiama plonu sluoksniu ir džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje. Tiesioginė saulė gali pakeisti lapų bei žiedų spalvą ir sumažinti dalies veikliųjų medžiagų kiekį.