Darbai sode rugsėjį

Rugsėjį nuimama didelė dalis derliaus, sodinami daugiamečiai augalai, tvarkomas sodas ir ruošiama dirva kitam sezonui. Mėnesio pradžioje žemė paprastai dar šilta, todėl augalai gali įsišaknyti, tačiau antroje rugsėjo pusėje jau galimos pirmosios šalnos. Joms jautrių daržovių ir gėlių derliaus nuėmimo nereikėtų atidėti.

Daržo tvarkymas

Nuėmus derlių, tuščios lysvės uždengiamos kompostu, susmulkintais lapais ar kitu organiniu mulčiu. Jis saugo dirvos paviršių nuo išplovimo, slopina piktžoles ir palaipsniui didina organinių medžiagų kiekį. Sunkios ir šlapios dirvos nereikėtų storai užkloti prastai suyrančiomis augalų liekanomis.

Laisvus plotus galima apsėti žieminiais rugiais, garstyčiomis, facelijomis arba kitais sideraliniais augalais. Renkantis augalą būtina atsižvelgti į sėjomainą. Garstyčių nereikėtų sėti ten, kur kitą sezoną augs kopūstai, ridikėliai ar kiti bastutiniai augalai. Žieminiai rugiai gerai uždengia dirvą, tačiau pavasarį juos reikia laiku nupjauti ir įterpti, kol nesuformavo tvirtos velėnos.

Mėnesio pradžioje dar galima pasėti greitai augančių ridikėlių, špinatų, salotų ir krapų. Trumpėjant dienoms augimas lėtėja, todėl vėliau pasėtų augalų derlius priklausys nuo rudens temperatūros. Vėsiomis naktimis lysvės pridengiamos agroplėvele.

Žieminiai česnakai paprastai sodinami rugsėjo pabaigoje arba spalį, likus kelioms savaitėms iki nuolatinio dirvos įšalimo. Per anksti pasodinti česnakai gali išleisti per daug lapų, o per vėlai pasodinti nespėja gerai įsišaknyti.

Briuselinių kopūstų viršūnes galima pašalinti likus maždaug mėnesiui iki numatomo derliaus nuėmimo, kai apatinės gūželės jau susiformavusios. Visų apatinių lapų skabyti nereikia – pašalinami tik pageltę arba pažeisti.

Šalnoms jautrios daržovės

Iki šalnų nuimamos cukinijos, patisonai, aguročiai ir moliūgai. Cukinijos bei patisonai laikomi trumpiau, o visiškai subrendę žieminiai moliūgai tinkamomis sąlygomis gali išsilaikyti kelis mėnesius. Jų žievė turi būti sukietėjusi, o vaiskotis – pradėjęs medėti.

Žieminiai moliūgai pjaunami paliekant vaiskotį ir kelias dienas palaikomi šiltoje, sausoje bei vėdinamoje vietoje. Vėliau jie laikomi taip, kad vaisiai nesiliestų vienas su kitu. Pažeisti arba neprinokę vaisiai suvartojami greičiau.

Artėjant šalnoms nuskinami pomidorai. Žali, tačiau jau galutinį dydį pasiekę vaisiai gali sunokti patalpoje. Laikomi pomidorai reguliariai peržiūrimi, o įtrūkę ir pradėję pūti nedelsiant pašalinami. Druska įtrūkusių vaisių nuo puvimo neapsaugo.

Bulvės kasamos sausu oru. Nukasti gumbai kelias valandas apdžiovinami nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje, nes šviesoje jie pradeda žaliuoti ir kaupti solaniną. Prieš sandėliuojant pašalinamos pažeistos bei ligotos bulvės. Laikymui skirtas derlius kelias dienas palaikomas sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje.

Šiltnamio paruošimas

Baigus derėti pomidorams, agurkams ir paprikoms, iš šiltnamio pašalinami augalai, nukritę vaisiai, virvės bei stipriai užterštas mulčias. Ligoti augalai nekompostuojami, jeigu kompostas nepasieks ligų sukėlėjus sunaikinančios temperatūros.

Konstrukcijos, stalai ir daugkartinės talpyklos nuplaunamos vandeniu, pašalinamos žemės bei augalų liekanos. Dezinfekavimo priemonės naudojamos tik tada, kai jų tikrai reikia, pasirenkant konkrečiai paskirčiai registruotą produktą ir laikantis jo naudojimo instrukcijos. Atsitiktinai parinkti cheminiai tirpalai gali pažeisti konstrukcijas ir užteršti dirvą.

Gėlyno darbai

Rugsėjį sodinami pavasarį žydintys svogūniniai augalai. Narcizai sodinami anksčiau, kad iki žiemos spėtų įsišaknyti. Tulpes ir hiacintus geriau sodinti atvėsus dirvai, dažniausiai antroje rugsėjo pusėje arba spalį. Sodinimo gylis priklauso nuo svogūnėlio dydžio ir dirvos, tačiau dažniausiai jis lygus maždaug trims svogūnėlio aukščiams.

Sodinimui atrenkami kieti, nepažeisti, pelėsio ir puvinio žymių neturintys svogūnėliai. Seniau siūlyti chlorofoso tirpalai neturi būti naudojami. Įtartini ar stipriai pažeisti svogūnėliai išmetami, o apsaugai pasirenkamos tik leidžiamos ir konkrečiam augalui skirtos priemonės.

Rugsėjo pradžioje dar galima dalyti pavasarį ir vasaros pradžioje žydėjusius daugiamečius augalus. Persodinti kerai gerai palaistomi, o dirva aplink juos mulčiuojama. Vienodos trąšų normos visam gėlynui nėra – tręšiama pagal augalų poreikius ir dirvožemio būklę. Didelės fosforo bei kalio trąšų dozės be dirvožemio tyrimo gali būti nereikalingos.

Raganės sodinamos mėnesio pradžioje, kad iki šalčių spėtų įsišaknyti. Pasodintų augalų šaknų zona mulčiuojama, o dirva palaikoma saikingai drėgna. Žydinčios raganės laistomos pagal poreikį, vengiant nuolatinio užmirkimo.

Kardeliai kasami, kai jų lapai pradeda gelsti, dažniausiai rugsėjo pabaigoje. Jurginų ir gumbinių begonijų gumbai iškasami po pirmųjų lengvų šalnų pažeidus antžeminę dalį. Gumbai apdžiovinami, nuvalomi ir laikomi vėsioje, neužšąlančioje vietoje. Vilkdalgiai dauginami šakniastiebių, o ne gumbasvogūnių dalimis; daugumą jų patogiau dalyti vasaros pabaigoje.

Kalėdiniai kaktusai žiedinius pumpurus formuoja trumpėjant dienoms ir atvėsus naktims. Rudenį jiems naudinga šviesi vieta be tiesioginės kaitrios saulės, maždaug 12–14 valandų nepertraukiamos tamsos ir saikingas laistymas. Visiškai išdžiovinti augalo šešioms savaitėms nereikia.

Veja rugsėjį

Rugsėjį veja pjaunama rečiau, tačiau nepaliekama pernelyg aukšta. Pjovimo aukštį galima šiek tiek padidinti, kad žolė išlaikytų daugiau lapų ir geriau pasiruoštų žiemai. Vienu pjovimu nereikėtų pašalinti daugiau kaip trečdalio lapų aukščio.

Mėnesio pradžia tinkama vejai sėti ir išretėjusioms vietoms atsėti, nes dirva dar šilta, o drėgmės paprastai daugiau negu vasarą. Vėliau pasėta veja iki šalčių gali nespėti sustiprėti.

Vejos veltinis iššukuojamas tik aktyviai augančioje, neperdžiūvusioje vejoje. Samanų pašalinimas grėbliu problemos neišsprendžia, jeigu lieka pavėsis, suslėgta dirva, užmirkimas arba netinkamas dirvožemio pH.

Vaismedžių ir vaiskrūmių priežiūra

Rugsėjį skinami rudeninių veislių obuoliai ir kriaušės. Laikymui skirti vaisiai skinami atsargiai, su koteliais, jų nemėtant. Pažeisti, sukirmiję ar pradėję pūti vaisiai laikomi atskirai ir suvartojami greitai. Ant medžių likę mumifikuoti vaisiai surenkami, nes juose gali išlikti ligų sukėlėjai.

Vasarinėms avietėms prie žemės išpjaunami derėję dvimečiai stiebai. Jauni ūgliai praretinami, paliekant stipriausius. Sveikų ūglių viršūnių be priežasties trumpinti nereikia. Remontantinės avietės genimos pagal pasirinktą auginimo būdą, paprastai pasibaigus jų derėjimui.

Nuskynus slyvas ir vyšnias, galima pašalinti nulūžusias, ligotas, besitrinančias ir į vainiko vidų augančias šakas. Stiprus kaulavaisių genėjimas rudenį nerekomenduojamas, nes pjūviai prasčiau gyja ir padidėja infekcijų pavojus.

Rudenį vaismedžiams nebenaudojamos daug azoto turinčios trąšos ar srutos. Jeigu dirvožemiui trūksta fosforo ir kalio, šios medžiagos įterpiamos pagal dirvožemio tyrimo rezultatus. Gerai perpuvęs kompostas gali būti paskleidžiamas pomedžiuose neliečiant kamieno.

Sodinimo duobė ruošiama pagal konkretaus sodinuko šaknyną. Ji turėtų būti maždaug pusantro ar du kartus platesnė už šaknų gumulą, tačiau ne gilesnė už jo aukštį. Per giliai pasodintas medelis prastai auga, todėl šaknies kaklelis turi likti ties dirvos paviršiumi. Į duobę nereikėtų berti koncentruotų mineralinių trąšų ar šviežio mėšlo.

Vynuogių derliaus nuėmimas

Lietuvoje ankstyvosios vynuogių veislės gali pradėti nokti rugpjūtį, o pagrindinis daugelio veislių derlius skinamas rugsėjį. Vien uogų spalva neparodo visiškos brandos. Prinokusios uogos įgauna veislei būdingą skonį, sumažėja jų rūgštumas, paruduoja sėklos, o kekės kotelis pradeda medėti.

Vynuogės po nuskynimo saldesnės netampa, todėl per anksti nuskintos kekės nebesunoks taip, kaip pomidorai ar obuoliai. Derliaus nereikėtų skubėti nuimti vien dėl nusidažiusių uogų. Kartu negalima laukti, jeigu kekės pradeda trūkinėti, pūti arba artėja stipresnės šalnos.

Kekės skinamos sausu oru, kai nudžiūvusi rasa. Jos nukerpamos žirklėmis laikant už kotelio, kad nebūtų sutraiškytos uogos ir nutrinta natūrali vaškinė apnaša. Pažeistos, sutrūkinėjusios ar pilkojo puvinio apimtos uogos iš karto pašalinamos. Sveikų kekių nereikėtų krauti storu sluoksniu.

Stalo vynuogės skinamos visiškai sunokusios ir laikomos vėsiai. Trumpam laikymui atrenkamos retos, nepažeistos kekės su tvirtai besilaikančiomis uogomis. Drėgnos kekės prieš laikymą turi apdžiūti, tačiau jų nereikia palikti tiesioginėje saulėje.

Vynui ar sultims skirtų vynuogių brandą galima tiksliau įvertinti refraktometru išmatavus sulčių cukringumą. Vertinamas ir rūgštingumas bei skonis, nes toks pats cukraus kiekis skirtingoms veislėms ir gaminiams gali būti netinkamas. Matavimui imamos uogos iš kelių kekių ir skirtingų jų vietų.

Prieš derliaus nuėmimą aplink kekes galima pašalinti kelis jas stipriai uždengiančius lapus, kad geriau judėtų oras ir uogos greičiau nudžiūtų po lietaus. Staiga atidengti visų kekių saulėtoje pusėje nereikėtų – uogos gali nudegti.

Nuskynus derlių, vynmedžiai gausiai netręšiami azotu. Pašalinamos pažeistos uogos ir ligoti lapai, surenkamos nukritusios augalų liekanos. Pagrindinis vynmedžių genėjimas atliekamas nukritus lapams ir augalui perėjus į ramybės būseną. Rugsėjį galima pašalinti tik aiškiai pažeistus ar sergančius ūglius.

Rugsėjo pabaigos sodinimo darbai

Mėnesio pabaigoje galima atskirti gerai įsišaknijusias serbentų, agrastų, vynuogių ir dekoratyvinių krūmų atlankas. Silpną šaknyną turinčius augalus saugiau palikti iki pavasario.

Spygliuočius patikimiau sodinti rugsėjo pradžioje, kad iki šalčių jie spėtų įsišaknyti. Vėliau sodinami augalai turi būti su nepažeistu šaknų gumulu. Pasodinti spygliuočiai gausiai palaistomi, o prieš dirvos įšalimą jiems atliekamas paskutinis drėgmę sukaupiantis laistymas.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.