.png)
Lapkričio darbų laiką lemia dirvos įšalas, krituliai ir augalų vegetacijos pabaiga. Vynuogės genimos nukritus lapams, rožės dengiamos nusistovėjus nedideliam šalčiui, o daržovės bei gėlės prieš žiemą sėjamos tik atšalus dirvai, kad sėklos nespėtų sudygti.
Vaismedžių kamienų priežiūra lapkritį
Nuo vaismedžių nuimamos kenkėjų gaudymo juostos. Vienkartinės juostos sunaikinamos, o daugkartinės išvalomos ir laikomos iki kito sezono.
Nuo senesnių kamienų mediniu arba plastikiniu grandikliu galima atsargiai pašalinti lengvai atsiskiriančią negyvą žievę. Po medžiu patiesiamas audinys ar plėvelė, kad nukritusią žievę su joje esančiomis lervomis būtų galima surinkti. Gyvos žievės gramdyti negalima – žaizdos tampa vartais medienos ligoms.
Sausą dieną balinami vaismedžių kamienai ir pagrindinių šakų pradžios. Baltas paviršius žiemą mažiau įkaista saulėje, todėl sumažėja staigių temperatūros pokyčių ir žievės plyšimo pavojus. Naudojamas vaismedžiams skirtas baltinimo mišinys, tepamas ant sauso, nuo purvo nuvalyto kamieno.
Jaunų vaismedžių apsauga žiemą
Patikrinama, ar naujai pasodintų medelių šaknys neapsinuogino suslūgus žemei ir ar skiepijimo vieta liko virš dirvos. Atsipalaidavę kuolai sutvirtinami, o kamieną veržianti juosta perrišama. Rišimo vietoje naudojama plati ir elastinga medžiaga, neįsirėžianti į žievę.
Aplink medelį paskleidžiamas 5–10 cm komposto, smulkintos žievės arba sveikų susmulkintų lapų sluoksnis. Mulčias laikomas bent 10 cm atstumu nuo kamieno. Prie žievės supiltas drėgnas mulčias sudaro sąlygas puviniui ir suteikia slėptuvę pelėms.
Kamienai nuo kiškių ir stirnų apsaugomi smulkiu metaliniu arba standžiu plastikiniu tinklu. Apsauga turi siekti bent 1–1,2 m aukštį, o sniegingoje vietoje – dar aukščiau, nes gyvūnai medelius pasiekia nuo sniego paviršiaus. Apsauginė medžiaga neturi liestis prie kamieno ir trukdyti orui cirkuliuoti.
Jeigu lapkritis įprastai drėgnas, medelių laistyti nereikia. Tik po neįprastai sauso rudens, lengvoje dirvoje augantys šiemetiniai sodinukai palaistomi prieš įšąlant žemei.
Vaismedžių purškimas rudenį
Nukritę lapai savaime nėra pagrindas visą sodą purkšti stipriu cheminiu tirpalu. Nėra ir bendros taisyklės, kad kas trejus ar ketverius metus visi vaismedžiai, vaiskrūmiai bei dekoratyviniai augalai turi būti apdorojami vienu preparatu.
Purškiama nustačius konkrečią ligą ar kenkėją ir pasirinkus tai augalų rūšiai registruotą produktą. Laikomasi etiketėje nurodytos koncentracijos, temperatūros, purškimo laiko ir apsaugos zonų. Obelims skirto tirpalo negalima savavališkai naudoti vyšnioms, slyvoms ar serbentams sumažinus koncentraciją.
Samanos ir kerpės ant vaismedžio kamieno dažniausiai nėra parazitai. Jų gausa gali rodyti tankų, drėgną vainiką arba silpną medžio augimą, tačiau vien dėl jų medžio purkšti nereikia.
Uogakrūmių ir braškių priežiūra lapkritį
Po serbentais, agrastais ir kitais vaiskrūmiais galima paskleisti 5–8 cm komposto, smulkintos žievės arba sveikų lapų sluoksnį. Bulvienojai mulčiui netinka – ant jų gali likti bulvių maro bei kitų ligų sukėlėjų. Šviežios pjuvenos taip pat nėra geriausias pasirinkimas, nes lėtai skaidosi ir dirvos paviršiuje gali laikinai sumažinti augalams prieinamo azoto kiekį.
Braškių kerelių negalima užpilti durpėmis. Kerelio šerdis turi likti neuždengta. Pradėjus šalti dirvos paviršiui, tarpueiliuose ir aplink kerelius paskleidžiami sausi šiaudai arba uždedama orui laidi agroplėvelė. Per anksti ir storai užmulčiuotos braškės drėgnu oru gali šusti.
Vynuogyno darbai lapkritį
Vynuogės dera ant einamųjų metų ūglių, išaugusių iš vienmetės medienos pumpurų. Dėl to negalima tiesiog išpjauti visų derėjusių ūglių – genėjimas derinamas prie pasirinktos vynmedžio formavimo sistemos ir veislės derėjimo ypatybių.
Vynmedžiai genimi nukritus lapams ir pasibaigus vegetacijai. Pašalinami ploni, nesumedėję, ligoti ir formavimui nereikalingi ūgliai. Taikant paprastą Guyot formavimą dažniausiai paliekamas 2–3 pumpurų pakaitinis stuobrelis ir veislei bei krūmo stiprumui pritaikyto ilgio vaisinė šaka. Jos negalima visoms veislėms vienodai trumpinti iki konkretaus pumpurų skaičiaus.
Šalčiui jautrių veislių nugenėti ūgliai atrišami nuo vielų ir palengva prilenkiami. Po jais dedamos lentelės, eglišakės arba kita nuo šlapios žemės atskirianti medžiaga. Labai standaus ūglio negalima per jėgą prispausti vienu judesiu – jis lenkiamas palaipsniui, kad nelūžtų ties kamienu.
Vynmedžiai dengiami atvėsus ir nusistovėjus nedideliam šalčiui. Tinka eglišakės, keli orui laidžios agroplėvelės sluoksniai arba sausa tunelio tipo uždanga, apsaugota nuo kritulių. Polietileno plėvelė netiesiama tiesiai ant ūglių ir neuždaroma hermetiškai, nes po ja kaupiasi kondensatas. Storas drėgnų lapų sluoksnis taip pat netinka – jis suslūgsta, šunta ir pritraukia graužikus.
Jaunų bei skiepytų vynmedžių pagrindas apkaupiamas maždaug 20–30 cm sausos žemės sluoksniu. Šalčiui atsparios veislės gali likti ant atramų, jeigu tokį auginimą leidžia konkrečios veislės atsparumas ir vietos mikroklimatas.
Žieminių česnakų sodinimas lapkritį
Lapkričio pradžioje žieminius česnakus galima sodinti tik tuomet, kai dirva dar neįšalusi ir nėra permirkusi. Vėlyvam sodinimui parenkamos sveikos, stambios skiltelės. Jos sodinamos kiek giliau negu ankstyvą rudenį, kad virš skiltelės liktų maždaug 5–7 cm žemės.
Pasodinta lysvė uždengiama 3–5 cm komposto, sausų lapų arba šiaudų sluoksniu. Storas šlapių pjuvenų ar durpių sluoksnis gali ilgai laikyti drėgmę, todėl sunkioje dirvoje jo geriau nenaudoti.
Jeigu žemė jau sušalusi arba prisotinta vandens, česnakų sodinimą geriau atidėti pavasariui, užuot spaudus skilteles į netinkamą dirvą.
Daržovių sėja prieš žiemą
Morkos, petražolės, krapai ir pastarnokai sėjami atvėsus žemei, kai sėklos iki pavasario nebespės sudygti. Vagelės paruošiamos iš anksto, o joms užpilti laikoma sausa, puri žemė arba kompostas.
Sėjama sausomis sėklomis, jų nemirkant ir nelaistant. Sėklų norma gali būti maždaug 20–30 procentų didesnė negu pavasarį. Lysvė užberiama plonu sauso komposto ar durpių sluoksniu, tačiau storai mulčiuoti nereikia – pavasarį šlapias mulčias gali lėtinti dirvos įšilimą.
Žieminė sėja tinka tik laidžiai ir pavasarį neužmirkstančiai lysvei. Žemoje vietoje sėklos gali supūti arba būti iškilnotos šalčio.
Daržovių laikymas rūsyje
Rūsyje perrenkamos morkos, burokėliai, salierai, bulvės ir kitos daržovės. Pažeisti, minkštėjantys ar pūvantys šakniavaisiai išimami, kad negadintų greta laikomo derliaus.
Morkos ir kiti greitai drėgmę prarandantys šakniavaisiai sluoksniuojami dėžėse su švariu, vos drėgnu smėliu. Pjuvenos tinka tik švarios, neapdorotos medienos. Šakniavaisiai neturi būti šlapi, o dėžėse negali kauptis kondensatas.
Krienų šaknys laikomos vėsiai, užpiltos vos drėgnu smėliu. Svogūnai ir česnakai laikomi sausiau bei gerai vėdinamoje vietoje, todėl jų nereikėtų dėti į tas pačias drėgnas sąlygas kaip morkų.
Lapų kompostavimas
Sveiki medžių lapai kompostuojami vielinio tinklo dėžėje, mediniame konteineryje arba pradurtais šonais plastikiniuose maišuose. Sandariai užrištame maiše be oro lapai ne kompostuojasi, o rūgsta, todėl būtinos ventiliacijos angos.
Sausi lapai sudrėkinami ir susmulkinami vejapjove. Įmaišius šiek tiek nupjautos žolės, subrendusio komposto arba kitų azoto turinčių augalinių medžiagų, jie suyra greičiau. Lapų pūdinys paprastai formuojasi vienus ar dvejus metus. Po metų apirusius lapus jau galima naudoti kaip paviršinį mulčią.
Lapų kompostas pagerina smėlingos dirvos gebėjimą išlaikyti drėgmę, o sunkiai dirvai suteikia daugiau purumo. Stori, lėtai yrantys ąžuolų lapai susmulkinami ir kompostuojami ilgiau.
Ryškiai ligų pažeisti lapai, piktžolės su subrendusiomis sėklomis ir ligoti augalų stiebai į paprastą šaltą kompostą nededami. Juos galima pristatyti į žaliųjų atliekų surinkimo aikštelę.
Rožių dengimas lapkritį
Rožės dengiamos nusistovėjus maždaug –5 °C temperatūrai ir pradėjus šalti dirvos paviršiui. Per anksti uždengtas krūmas drėgnu lapkričio oru gali iššusti.
Nuo krūmo pašalinami likę ligoti lapai ir nesumedėję ūglių galai. Stipriai trumpinti visų rožių rudenį nereikia. Ilgi ūgliai patrumpinami tik tiek, kad jų nelaužytų vėjas ir būtų galima uždengti.
Krūmo pagrindas apkaupiamas 15–20 cm sausos žemės arba komposto sluoksniu. Virš jo įrengiama orui laidi uždanga iš eglišakių arba kelių agroplėvelės sluoksnių. Plėvelė tiesiai ant rožių nededama.
Visų rožių purškimas vario ar 3–5 procentų geležies sulfato tirpalu nėra būtinas dengimo etapas. Augalų apsaugos produktas naudojamas tik konkrečiai problemai, pagal registraciją ir etiketę.
Gėlyno darbai lapkritį
Kai pradeda šalti dirvos paviršius, mulčiuojami į paviršių iškilę senesni astilbių, bergenijų, monardų, liatrių ir flioksų kerai. Ant šaknų paskleidžiamas 5–8 cm komposto arba sveikų lapų sluoksnis.
Vilkdalgiai neapipilami storu mulčiu – jų šakniastiebių viršus turi likti arti dirvos paviršiaus. Drėgnai ir giliai uždengti šakniastiebiai gali pradėti pūti.
Stambialapės hortenzijos žiedinius pumpurus krauna ant senų ūglių, todėl jų šakos surišamos, atsargiai prilenkiamos ir apsaugomos nuo šalčio. Šluotelinės bei šviesiosios hortenzijos gerokai atsparesnės, todėl jų stiebų apvynioti šiaudais paprastai nereikia.
Jaunos magnolijos ir kiti jautresni dekoratyviniai augalai apsaugomi nuo vėjo bei staigių temperatūros pokyčių balta agroplėvele arba nendrių dembliais. Sandari plėvelė netinka.
Dvimetės gėlės ir jautresni daugiamečiai augalai eglišakėmis pridengiami pradėjus šalti, o ne dar šiltoje ir šlapioje dirvoje.
Gėlių sėja prieš žiemą
Prieš žiemą galima sėti rugiagėles, ešolcijas, medetkas, kosmėjas, kai kurias aguonas ir kitus šalčiui atsparius augalus. Sėjama tik į atvėsusią arba lengvai sušalusią dirvą, kad sėklos išbrinktų tik pavasarį.
Smulkios sėklos beriamos sekliai ir užpilamos iš anksto paruošta sausa žeme. Lysvė nelaistoma. Daugiametėms gėlėms žieminė sėja gali pakeisti natūralų šaltąjį stratifikavimą, tačiau skirtingų rūšių sėkloms reikalinga nevienoda šalčio trukmė.
Dekoratyvinių krūmų genėjimas
Radikalus genėjimas netinka visiems krūmams. Pavasarį ant praėjusių metų ūglių žydinčios alyvos, veigelės, darželiniai jazminai ir forzitijos stipriai genimos tik po žydėjimo. Nugenėjus jas vėlyvą rudenį, kartu pašalinami kitų metų žiediniai pumpurai.
Lapkričio mėnesį galima išpjauti nulūžusias, nudžiūvusias ir aiškiai ligotas šakas. Senų krūmų atjauninimą saugiau išdalyti per trejus metus, kasmet prie pagrindo pašalinant maždaug trečdalį seniausių stiebų. Taip augalas nepraranda visos antžeminės dalies ir kasmet išlaiko dalį žiedų.
Šluotelinės hortenzijos, Davido budlėjos ir kiti ant einamųjų metų ūglių žydintys krūmai stipriau genimi ankstyvą pavasarį. Rudenį jų ūgliai trumpinami tik tada, kai ilgas šakas gali nulaužti sniegas ar vėjas.
Pjūvis daromas švariu, aštriu įrankiu ties šakos pagrindu arba 5–10 mm virš į išorę nukreipto pumpuro. Didelių pjūvių sodo tepalu dengti automatiškai nereikia. Lygus, nepaliekant stuobrelio atliktas pjūvis paprastai apauga geriau negu storu nelaidžiu sluoksniu užtepta žaizda.
Žaliosios atliekos Lietuvoje pirmiausia kompostuojamos arba perduodamos jų surinkėjams; ligų ir kenkėjų plitimo riziką keliančios atliekos į paprastą kompostą nededamos.
