Darbai sode kovą

Kovas – permainingas mėnuo. Dienomis saulė jau gerokai šildo, o naktimis temperatūra gali nukristi žemiau nulio. Augalams šiuo metu pavojingas ne vien šaltis, bet ir staigūs temperatūros pokyčiai, užsilaikęs vanduo, sunki sniego pluta bei per anksti nuimti žieminiai uždangalai. Todėl darbų pradžią reikėtų derinti prie orų ir dirvos būklės, o ne kalendoriaus datos.

Jeigu rudenį liko neišvalytas šiltnamis, nesutvarkyti įrankiai ar neparuoštas inventorius, šiuos darbus galima atlikti dabar. Kol neprasidėjo intensyvus sezonas, verta suplanuoti naujus želdinius, takus, lysves ir laistymo sistemą.

Augalų apsauga nuo saulės ir šalčio

Kovą sodą verta apžiūrėti kas savaitę ar po stipresnio atlydžio, šalčio bei snygio. Pavasarėjant sniegas suslūgsta ir pasidengia kieta pluta, kuri gali prispausti žemus krūmus, išlaužyti šakas ar pažeisti jaunus medelius. Nuo augalų sniegą reikia šalinti atsargiai, netampant prišalusių šakų.

Saulėtomis dienomis tamsi medžių žievė įkaista, o naktį greitai atšąla. Dėl tokių temperatūros svyravimų pietinėje ir pietvakarinėje kamieno pusėje gali atsirasti žievės įtrūkimų. Kamienus apsaugo rudenį atliktas balinimas. Jeigu kalkių sluoksnis nuplautas, jį galima atnaujinti sausu, šiltesniu oru, kai temperatūra yra teigiama.

Ypač jautrūs pavasarinei saulei visžaliai augalai. Kai dirva dar įšalusi, jų šaknys negali paimti vandens, tačiau spygliai ir lapai saulėje jį garina. Dėl to gali paruduoti tujos, kukmedžiai, eglutės, rododendrai ir kiti visžaliai augalai. Juos geriau pridengti šviesiu, orui laidžiu audiniu arba specialiu šešėliavimo tinklu. Sandari polietileno plėvelė tam netinka.

Žieminių uždangalų vėdinimas

Rožių, hortenzijų ir kitų jautresnių augalų nereikėtų iš karto visiškai atidengti. Šiltomis dienomis uždangalai praveriami, kad po jais nesikauptų drėgmė ir nepradėtų vystytis pelėsiniai grybai. Atšalus orams augalai vėl pridengiami.

Uždangalus galima galutinai nuimti, kai dirva pradeda atitirpti, o didelių naktinių šalčių tikimybė sumažėja. Geriausia tai daryti apsiniaukusią dieną. Staiga saulėje atsidūrę per žiemą uždengti ūgliai gali nudegti.

Polaidžio vanduo ir sniego tirpimas

Tirpstant sniegui reikia stebėti, kur kaupiasi vanduo. Ilgai užmirkusios šaknys pradeda dusti, todėl nuo žemesnių sklypo vietų ir augalų kaklelių vandeniui sudaromi nutekėjimo grioveliai. Ypač svarbu apsaugoti kaulavaisius, rožes, levandas, dekoratyvines žoles ir kitus užmirkimo netoleruojančius augalus.

Sniego nereikėtų barstyti kelių dulkėmis, anglimis ar kitomis neaiškios sudėties medžiagomis. Jei tam tikroje vietoje būtina paspartinti tirpimą, sniegą galima paskleisti plonesniu sluoksniu arba dalį jo nukasti. Ant vejos ir gėlynų neturėtų likti didelių suplūkto sniego krūvų, nes po jomis dirva ilgai būna šalta ir drėgna.

Vaismedžių ir krūmų apžiūra

Nutirpus sniegui apžiūrimi vaismedžių kamienai ir pagrindinės šakos. Reikia patikrinti, ar žievės neapgraužė kiškiai ir graužikai, ar neatsirado šalčio sukeltų plyšių, nulūžusių šakų bei kitų pažeidimų.

Atšokusią negyvą žievę galima atsargiai pašalinti, tačiau sveikos žievės negalima gremžti metaliniais šepečiais ar grandikliais. Pašalintos ligotos augalų dalys išnešamos iš sodo. Jų nebūtina deginti – tvarkymo būdas pasirenkamas pagal vietos atliekų tvarkymo ir priešgaisrinius reikalavimus.

Kamienų balinimui patogiausia naudoti paruoštus vaismedžiams skirtus mišinius. Jie geriau sukimba su žieve ir ilgiau nenusiplauna. Naudojant kalkių mišinį svarbu nepadaryti jo pernelyg stipraus, nes koncentruotos kalkės gali pažeisti jaunų medelių žievę.

Vaismedžių genėjimas

Obelis ir kriaušes galima pradėti genėti, kai nebėra stiprių šalčių, tačiau pumpurai dar nepradėję intensyviai brinkti. Pirmiausia pašalinamos sausos, nulūžusios, ligų pažeistos, besikryžiuojančios ir į lajos vidų augančios šakos.

Nereikėtų automatiškai trumpinti visų skeletinių šakų trečdaliu ar puse jų ilgio. Genėjimo intensyvumas priklauso nuo medžio amžiaus, veislės, augimo stiprumo ir lajos būklės. Per stipriai nugenėtas medis išaugina daug stačių vilkūglių, todėl jo laja dar labiau sutankėja.

Senų vaismedžių lają geriau atnaujinti per dvejus ar trejus metus. Vienu kartu pašalinus per daug stambių šakų medis patiria didelį stresą, o susidariusios žaizdos gyja lėtai.

Slyvas, vyšnias ir trešnes saugiau genėti sausu oru, kai sumažėja didelių šalčių ir infekcijų pavojus. Stambias šakas reikia pjauti paliekant taisyklingą šakos žiedą, o ne ilgą kelmelį. Didelėms žaizdoms naudojamas vaismedžiams skirtas sodo tepalas. Aliejus, plastilinas ir savadarbiai nežinomos sudėties mišiniai tam netinka.

Daugiamečiai augalai ir veja

Nutirpus sniegui patikrinama, ar šalčio kilnojami daugiamečiai ir dvimečiai augalai nebuvo išstumti iš dirvos. Pakilusius augalus reikia atsargiai įspausti arba persodinti, o aplink juos paskleisti ploną komposto ar smulkios mulčiavimo medžiagos sluoksnį.

Vejos nereikėtų grėbti, kol dirva šlapia ir minkšta. Vaikštant tokiu paviršiumi suspaudžiama dirva ir pažeidžiamos žolės šaknys. Kai veja pradžiūsta, vėduokliniu grėbliu pašalinami lapai, šakelės ir lengvai atsiskiriantis negyvos žolės sluoksnis. Intensyvus skarifikavimas atliekamas tik vejai pradėjus aktyviai augti.

Jeigu po sniegu atsirado pilkų ar rausvų pažeistos žolės plotų, tai gali būti sniego pelėsio požymiai. Pažeistas vietas reikia iššukuoti, pagerinti jų vėdinimą ir nepertręšti azotu.

Dirvos paruošimas ir tręšimas

Kompostą galima paskleisti, kai dirva jau atitirpusi ir nėra permirkusi. Šlapios žemės nereikėtų kasti ar frezuoti, nes suardoma jos struktūra ir susidaro sunkiai išlyginami grumstai.

Azotinių trąšų negalima berti ant įšalusios žemės ar sniego. Tirpstant sniegui dalis maisto medžiagų gali būti nuplauta į griovius ir vandens telkinius. Vaismedžiai, uogakrūmiai ir veja tręšiami prasidėjus vegetacijai, atsižvelgiant į augalų būklę, dirvožemį ir konkrečių trąšų gamintojo nurodytas normas.

Mėšlą, kompostą, fosforo ir kalio trąšas geriausia naudoti remiantis dirvožemio tyrimu. Trąšos paskleidžiamos šaknų zonoje, kuri suaugusiam medžiui yra gerokai platesnė už plotą prie pat kamieno.

Daigų pikavimas ir vienmečių augalų sėja

Didelė dalis kovo darbų atliekama namuose arba šildomame šiltnamyje. Anksčiau pasėti daigai pikuojami, kai išaugina pirmuosius tikruosius lapelius. Persodinant į atskirus indelius mažiau susipina šaknys, todėl augalai lengviau prigyja nuolatinėje vietoje.

Kovą galima sėti petunijas, lobelijas, verbenas, šalavijus, žioveinius, kvapųjį tabaką, kininius gvazdikus, Drummondo flioksus ir kitus ilgesnės vegetacijos vienmečius augalus. Astrų ir greitai augančių gėlių nereikėtų sėti pernelyg anksti, nes ant palangės joms dažnai trūksta šviesos.

Daigams svarbi ne vien šiluma. Per aukštoje temperatūroje ir trūkstant šviesos jie ištįsta, tampa silpni. Sudygusius augalus reikia laikyti šviesioje vietoje, saikingai laistyti ir nepalikti stovėti vandenyje.

Liaudies pastebėjimai apie kovą

Kovas klastingas – tai verkia, tai juokiasi.

Kovą pavasariu kvepia.

Sausas kovas ir šlapia gegužė – bus geras derlius.

Jei kovas šaltas, gegužė bus šilta.

Jeigu iš beržo teka daug sulos, vasara būsianti lietinga.

Jeigu sniegą leidžia lyjant, tikėtasi gero pavasario.

Šie posakiai yra tautosakos dalis, o ne patikima ilgalaikė orų prognozė. Sodo darbus tiksliau planuoti pagal esamą dirvos būklę, augalų vegetaciją ir artimiausių dienų orų prognozes.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.