Darbai sode spalį

Spalį baigiamas skinti vėlyvasis derlius, sodinami vaismedžiai ir dekoratyviniai augalai, ruošiamos lysvės žiemai. Darbų laiką lemia ne kalendoriaus diena, o orai: sodinti galima, kol dirva neįšalusi ir nėra permirkusi, rožės dengiamos prasidėjus pastovesniems šalčiams, o žiemkenčiai sėjami tik tiek atvėsus žemei, kad sėklos iki žiemos nesudygs.

Vaismedžių sodinimas spalį

Rudenį gerai prigyja obelys, kriaušės ir dauguma vaiskrūmių. Vyšnias, trešnes, slyvas, persikus ir abrikosus Lietuvos sąlygomis saugiau sodinti pavasarį. Rudenį pasodintų kaulavaisių šaknys gali nespėti atsinaujinti, o jautresni ūgliai ir kamienai – nukentėti nuo šalčio.

Sodinuko amžius nėra svarbiausias kokybės rodiklis. Geras vienmetis sodinukas dažnai prigyja lengviau už didesnį dvimetį. Vertinamos šaknys, kamieno būklė, skiepijimo vieta ir veislės tinkamumas konkrečiai vietai. Šaknys turi būti gyvos, neišdžiūvusios, be puvinio ir stambių mechaninių pažeidimų.

Obelims ir kriaušėms netinka vieta, kurioje gruntinis vanduo laikosi arti paviršiaus. Reikalingas gylis priklauso nuo poskiepio, dirvožemio ir drenažo, tačiau stipriai augantiems vaismedžiams gruntinis vanduo neturėtų pakilti aukščiau kaip maždaug 1,5–2 m. Žemaūgiams vaismedžiams galima kiek seklesnė vieta, jeigu dirva laidi, o vanduo joje neužsistovi.

Sodinimo duobė kasama platesnė už šaknų sistemą. Derlingas viršutinis dirvos sluoksnis sumaišomas su subrendusiu kompostu. Šviežias mėšlas ir koncentruotos mineralinės trąšos į šaknų zoną nededamos – nuo jų gali būti pažeistos jaunos šaknys.

Medelis sodinamas tokiame gylyje, kad suslūgus žemei skiepijimo vieta liktų maždaug 5–10 cm virš dirvos. Žemaūgių obelų įskiepio negalima užpilti žemėmis, nes jam įsišaknijus medelis gali prarasti poskiepio suteiktą silpną augumą.

Šaknys duobėje paskleidžiamos į šonus, užpilamos puria žeme ir gausiai palaistomos. Vienam sodinukui, priklausomai nuo dirvos drėgnumo ir duobės dydžio, paprastai sunaudojama apie 15–30 l vandens. Aplink kamieną supilamas 5–8 cm komposto, smulkintos žievės ar kito organinio mulčio sluoksnis, tačiau mulčias neatremiamas į patį kamieną.

Vėjuotoje vietoje vaismedis pririšamas prie kuolo plačia, kamieno nežalojančia juosta. Kuolas įkalamas prieš sodinant, kad vėliau nebūtų pažeistos šaknys.

Vaiskrūmių sodinimas spalį

Juodieji ir raudonieji serbentai, agrastai bei sausmedžiai gali būti sodinami visą spalį, kol dirva tinkama darbui. Serbentai sodinami maždaug 5–8 cm giliau negu augo medelyne. Juodąjį serbentą galima šiek tiek palenkti – iš po žeme atsidūrusių pumpurų išaugs nauji ūgliai ir susiformuos platesnis krūmas.

Agrastų sodinimo gylis didinamas saikingiau, dažniausiai apie 3–5 cm. Šilauogėms ruošiama atskira rūgšti, laidi terpė, todėl jų negalima sodinti į mėšlu ar medžio pelenais pagerintą bendrą sodo žemę.

Pasodinti krūmai palaistomi, o šaknų zona uždengiama 5–8 cm mulčio sluoksniu. Jeigu ruduo sausas, laistymas pakartojamas prieš dirvai įšąlant.

Vaismedžių ir vaiskrūmių priežiūra spalį

Rudenį azoto trąšos vaismedžiams neberiamos. Azotas skatina naujų ūglių augimą ir gali pabloginti jų pasirengimą žiemai. Fosforo ir kalio trąšos taip pat nenaudojamos automatiškai – jų poreikį geriausia nustatyti pagal dirvožemio tyrimą.

Nuo šakų nuimami sudžiūvę bei supuvę vaisiai. Vadinamosiose vaisių mumijose išlieka puvinių sukėlėjai, todėl jų negalima palikti medyje iki pavasario. Surenkami ir po vainiku gulintys pūvantys vaisiai.

Sveiki susmulkinti lapai gali būti kompostuojami arba naudojami kaip mulčias. Ryškiai rauplių, dėmėtligių ar kitų ligų pažeisti lapai atskiriami ir perduodami žaliųjų atliekų tvarkytojams. Visų lapų vadinti ligų židiniu nereikėtų – sodo pakraščiuose palikta dalis lapų bei augalų liekanų suteikia žiemojimo vietas naudingiems vabzdžiams.

Profilaktiškai purkšti visą sodą atsitiktinai pasirinktu fungicidu nereikia. Purškiama tik nustačius konkrečią problemą ir pasirinkus tai kultūrai bei ligai Lietuvoje registruotą produktą. Koncentracija, purškimo laikas, oro temperatūra ir apsaugos zonos nustatomos pagal produkto etiketę.

Vaiskrūmių plikymas verdančiu vandeniu nėra patikimas apsaugos metodas. Per karštas vanduo gali pažeisti pumpurus ir žievę, o per vėsus nesunaikins kenkėjų. Sergančios ar kenkėjų apniktos šakos pašalinamos, o apsaugos priemonės parenkamos pagal nustatytą sukėlėją.

Žieminių obuolių ir kriaušių skynimas

Žieminių veislių obuoliai ir kriaušės skinami pasiekę skynimo brandą. Vienodos datos visoms veislėms nėra: vienos skinamos rugsėjo pabaigoje, kitos – spalio viduryje ar dar vėliau.

Vaisius jau galima skinti, kai sėklos pradeda ruduoti, odelė įgauna veislei būdingą spalvą, o vaisius pakėlus ir lengvai pasukus atsiskiria nuo šakelės kartu su koteliu. Laukti, kol žieminiai obuoliai pradės masiškai kristi, nereikėtų.

Sandėliuoti skirti vaisiai skinami sausu oru, nespaudžiami ir nemetami į dėžes. Pažeisti, sukirmiję bei be kotelių likę obuoliai laikomi atskirai ir suvartojami greičiau. Saugykloje palaikoma konkrečiai veislei tinkama temperatūra ir didelė santykinė oro drėgmė, tačiau vaisiai neturi būti laikomi kartu su stiprų kvapą skleidžiančiomis daržovėmis.

Gervuogių ir aviečių genėjimas spalį

Gervuogių ir vasarinių aviečių derėję stiebai išpjaunami prie pat žemės. Jie antrą kartą nederės, todėl palikti juos kaip jaunų ūglių apsaugą nėra tikslinga – tankmėje prasčiau cirkuliuoja oras ir lengviau išlieka ligų sukėlėjai.

Iš jaunų stiebų paliekami stipriausi ir nepažeisti. Gervuogių ūgliai atsargiai nuimami nuo atramų, kol dar lankstūs, prilenkiami arčiau žemės ir pritvirtinami. Dengiama vėliau, prieš didesnius šalčius, kai augalai jau baigę vegetaciją.

Remontantines avietes, auginamas vienam rudens derliui, galima nupjauti visas iki žemės vėlyvą rudenį arba anksti pavasarį.

Braškyno priežiūra spalį

Iš braškyno pašalinami neįsišakniję ūsai, piktžolės ir stipriai ligoti lapai. Visų lapų rudenį nupjauti nereikia – jie saugo kerelio centrą ir padeda augalui pasirengti žiemai.

Mulčiuoti tinka švariais šiaudais, kompostu, spygliuočių žieve ar kita ligomis neužkrėsta organine medžiaga. Sunkioje ir drėgnoje dirvoje storas šlapio mulčio sluoksnis gali skatinti kerelių šutimą, todėl jis paskleidžiamas tik pradėjus šalti dirvai.

Naujai pasodintos arba vėjo veikiamoje vietoje augančios braškės gali būti pridengiamos agroplėvele ar eglišakėmis. Danga neturi suspausti lapų ir sulaikyti vandens.

Daržovių derliaus nuėmimas spalį

Iki didesnių šalnų nukasami burokėliai, salierai ir morkos. Pastarnokus, geltekles, šaknines petražoles bei dalį porų galima palikti ilgiau, jeigu dirva neužmirksta ir derlių bus galima iškasti. Vėlyvieji kopūstai pakenčia silpną šalną, tačiau laikymui skirtos gūžės nuimamos neperšalusios.

Krienų šaknys kasamos po pirmųjų šalnų, kai nunyksta lapai. Smulkesnės šaknų dalys paliekamos dauginimui, o storesnės naudojamos maistui.

Ištuštintose lysvėse pašalinamos daugiametės piktžolės. Dirvos neverta purkšti herbicidu vien todėl, kad joje priaugo piktžolių. Rudenį šaltu oru sisteminiai herbicidai veikia lėčiau, o konkretaus produkto tinkamumas priklauso nuo registracijos ir etiketėje nurodytų sąlygų. Nedideliame darže šakniastiebiai išrenkami kasant arba piktžolės uždengiamos šviesos nepraleidžiančia danga.

Žieminių česnakų sodinimas

Žieminiai česnakai sodinami likus maždaug 3–5 savaitėms iki pastovaus dirvos įšalo. Lietuvos sąlygomis tai dažniausiai būna nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio, tačiau šiltą rudenį sodinimą galima pavėlinti.

Skiltelės sodinamos 5–7 cm gyliu, matuojant nuo skiltelės viršaus iki dirvos paviršiaus. Sunkesnėje dirvoje sodinama sekliau, lengvoje – kiek giliau. Tarp skiltelių paliekama apie 8–12 cm, tarp eilių – 20–30 cm.

Sodinimui atrenkamos sveikos, stambios skiltelės. Lysvė netręšiama šviežiu mėšlu, nes jis skatina minkštą augimą ir gali pabloginti česnakų laikymąsi. Pradėjus šalti, paviršių galima uždengti plonu komposto, šiaudų ar lapų sluoksniu.

Gėlyno darbai spalį

Narcizų svogūnėliai sodinami rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, kad iki šalčių spėtų įsišaknyti. Tulpės sodinamos vėliau – dažniausiai spalio pirmoje pusėje, kai dirva atvėsta maždaug iki 7–10 °C. Per anksti pasodintos tulpės gali pradėti dygti.

Svogūnėliai sodinami maždaug į trijų svogūnėlių aukščio gylį. Stambiems tulpių ir narcizų svogūnėliams paprastai reikia 12–15 cm, smulkesniems – 8–10 cm gylio. Sunkioje dirvoje sodinama kiek sekliau, lengvoje – giliau. Svogūninėms gėlėms netinka žemos ir užmirkstančios vietos.

Spalio pradžioje dar galima sodinti konteineriuose augintas daugiametes gėles, dekoratyvinius medžius bei krūmus. Augalai plikomis šaknimis sodinami numetus lapus. Pasodinus žemė prispaudžiama, augalai palaistomi, o šaknų zona mulčiuojama kompostu arba smulkinta žieve.

Po pirmųjų šalnų iškasami jurginų gumbai ir kardelių gumbasvogūniai. Jie apdžiovinami, nuvalomi ir laikomi vėsioje, neužšąlančioje patalpoje. Nuo daugiamečių gėlių pašalinami ligoti ir suminkštėję lapai bei stiebai. Sveikus tvirtus stiebus galima palikti iki pavasario – žiemą jie sulaikys sniegą ir suteiks prieglobstį vabzdžiams.

Jeigu ruduo sausas, prieš įšąlant dirvai palaistomi rododendrai, spygliuočiai ir kiti visžaliai augalai. Sveiki nukritę lapai naudojami gėlynui mulčiuoti arba kompostuojami, o ligų pažeisti lapai surenkami atskirai.

Daržovių sėja prieš žiemą

Morkos, petražolės, pastarnokai, krapai ir kai kurios salotų veislės sėjamos į iš anksto paruoštas vageles, kai dirva atvėsta ir nebesitikima ilgalaikio atšilimo. Sėklos iki žiemos neturi sudygti, todėl spalio pabaiga nėra nekintama sėjos data.

Sėjama sausomis sėklomis. Jų norma gali būti maždaug 20–30 procentų didesnė negu pavasarį, nes dalis sėklų per žiemą žūsta. Vagelės užpilamos iš anksto sausoje vietoje laikyta puria žeme arba kompostu. Laistyti pasėlio nereikia.

Svogūnų sėjinukai prieš žiemą sodinami tik pasirinkus tam tinkamą veislę ir gerai drenuotą lysvę. Užmirkstančioje žemėje jie dažnai supūva.

Vejos priežiūra spalį

Veja pjaunama tol, kol žolė auga. Paskutinio pjovimo metu ji paliekama maždaug 4–5 cm aukščio. Pernelyg aukšta žolė po sniegu išgula ir šunta, o labai trumpai nupjauta prasčiau atlaiko šaltį.

Nuo vejos reguliariai surenkami stori šlapių lapų sluoksniai. Pavienius sausus lapus galima susmulkinti vejapjove ir palikti vejoje, tačiau susidaręs vientisas sluoksnis užstoja šviesą bei sulaiko drėgmę.

Spalį nebenaudojamos daug azoto turinčios vasarinės vejos trąšos. Jei dirvožemiui trūksta kalio, galima rinktis rudenines trąšas, tačiau jų norma parenkama pagal gamintojo nurodymus ir vejos būklę.

Rožių paruošimas žiemai

Spalį nuo rožių pašalinami likę žiedai ir ligoti lapai, tačiau stipriai genėti krūmų nereikia. Ilgi ūgliai patrumpinami tik tiek, kad jų nelaužytų vėjas ir būtų galima uždengti.

Krūmo pagrindas apkaupiamas sausa žeme arba kompostu maždaug 15–20 cm aukščiu. Durpės lengvai sugeria vandenį, todėl vienos jos ne visada tinkamos. Eglišakės arba orui laidi danga dedamos prasidėjus pastovesniems šalčiams, o ne pirmomis spalio dienomis. Per anksti sandariai uždengtos rožės gali iššusti.

Šiltnamio tvarkymas spalį

Iš šiltnamio pašalinami augalų likučiai, virvelės, atramos ir piktžolės. Daugkartinės atramos bei įrankiai nuplaunami, o konstrukcijos ir danga valomos vandeniu su tam paviršiui tinkama plovimo priemone. Polikarbonato negalima šveisti abrazyvinėmis priemonėmis ar plauti tirpikliais.

Sieros dūmai, chlorkalkės ir vario sulfato tirpalai nėra universali šiltnamio dezinfekcija. Netinkamai naudojamos medžiagos gali pakenkti žmogui, metalinėms konstrukcijoms, dirvožemio organizmams ir augalams. Dezinfekavimo priemonė pasirenkama pagal nustatytą ligą, šiltnamio medžiagas ir galiojančią produkto paskirtį.

Jeigu šiltnamio augalai sirgo dirvoje išliekančiomis ligomis, vien paviršiaus nuplovimas problemos neišspręs. Tuomet keičiamas užkrėstas viršutinis dirvos sluoksnis, taikoma sėjomaina arba dalis augalų kitą sezoną auginama induose su nauju substratu.

Subrendęs kompostas įterpiamas pagal dirvos būklę. Pelenai ir kreida beriami tik žinant dirvožemio pH – šarminėje dirvoje jie dar labiau sumažins geležies, mangano ir kitų elementų prieinamumą.

Sodo atliekos ir kompostas spalį

Sveiki lapai, nupjauta žolė, smulkios šakelės, vaisių ir daržovių liekanos kompostuojamos. Šlapios, daug azoto turinčios medžiagos maišomos su sausais lapais, smulkintomis šakomis ar neapdoroto kartono skiautėmis, kad komposto krūvoje liktų oro.

Stambios šakos susmulkinamos ir naudojamos takams, krūmų mulčiui arba komposto struktūrai pagerinti. Ligomis stipriai pažeistos augalų liekanos ir gausybę subrendusių sėklų turinčios piktžolės atiduodamos žaliųjų atliekų surinkėjams.

Lapai ir kitos žaliosios atliekos miestuose bei miesteliuose nedeginamos. Jas galima kompostuoti, dėti į žaliųjų atliekų konteinerius arba pristatyti į surinkimo aikšteles. Aplinkos ministerija kompostavimą nurodo kaip pagrindinį tokių atliekų tvarkymo būdą.

Augalų apsaugos produktai naudojami tik registruotoms kultūroms, nuo etiketėje nurodytų ligų ar piktžolių ir laikantis nustatytų normų. Senų straipsnių receptai negali būti perkeliami į dabartines rekomendacijas, nes preparatų registracija ir naudojimo sąlygos keičiasi.

Vynuogyno darbai spalį

Jeigu spalį vynuogių lapai dar žali, jie purškiami monokalio fosfato tirpalu. Kalis ir fosforas pasisavinami per lapus, skatina maisto medžiagų perėjimą į ūglius bei šaknis ir greitina vynmedžių brendimą prieš žiemą.

Nuėmus derlių surenkamos pažeistos kekės ir supuvusios uogos. Nukritus lapams galima genėti vynmedžius, pašalinant silpnus ir nesumedėjusius ūglius. Šalčiui jautrių veislių ūgliai nuo atramų nuimami, lenkiami ir dengiami vėliau, prieš prasidedant stipresniems šalčiams.