Turinys

• Pagrindinės virtuvės indų grupės

• Aliumininiai indai

• Emaliuoti indai

• Ketaus indai

• Variniai ir žalvariniai indai

• Nerūdijančio plieno indai

• Tefloniniai (nesvylantys) indai

• Sidabriniai ir melchioriniai indai

• Plastikiniai indai

• Stikliniai indai

• Mediniai indai ir pjaustymo lentelės

• Keraminiai ir porcelianiniai indai

• Silikoniniai indai

Kalbėdami apie sveiką mitybą dažniausiai galvojame apie produktų kilmę, sudėtį, ekologiją ar terminį apdorojimą. Tačiau labai dažnai iš regėjimo lauko iškrenta dar vienas svarbus veiksnys – indai, kuriuose tas maistas gaminamas, laikomas ar patiekiamas. Būtent indų medžiaga, paviršius ir būklė gali turėti tiesioginę įtaką maisto kokybei ir net žmogaus sveikatai. Tai nėra spėlionės – šį ryšį seniai patvirtino moksliniai tyrimai.

Dar Renesanso laikotarpiu šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas teigė, kad bet kuri medžiaga gali tapti nuodu – viską lemia dozė. Ši mintis puikiai tinka ir kalbant apie virtuvės indus: net ir iš pirmo žvilgsnio saugios medžiagos, netinkamai naudojamos ar pažeistos, gali tapti pavojingos.

Šiuolaikinės technologijos leidžia rinktis iš milžiniškos indų įvairovės – skirtingų formų, spalvų, kainų ir paskirčių. Dažnai sprendimą lemia ne tik poreikis, bet ir akcijos, dizainas ar mada. Vis dėlto prieš įsigyjant naujus indus ar toliau naudojant senus, verta suprasti jų privalumus, trūkumus ir galimą poveikį organizmui.

Pagrindinės virtuvės indų grupės

Pagal medžiagą indai skirstomi į:

• metalinius (aliuminius, emaliuotus, ketinius, ketaus, varinius, žalvarinius, nerūdijančio plieno, tefloninius, sidabrinius, melchiorinius),

• plastikinius,

• stiklinius,

• medinius,

• molinius ir keraminius,

• porcelianinius,

• silikoninius.

Kiekviena iš šių grupių turi savų ypatybių.

Aliumininiai indai

Aliuminio puodai ir įrankiai dar neseniai buvo neatsiejama daugelio virtuvių dalis, tačiau šiandien jų naudojimas sparčiai mažėja. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad leistina aliuminio paros norma suaugusiajam – iki 1 mg/kg kūno svorio.

Aliuminis ore greitai pasidengia oksido sluoksniu, kuris tam tikra prasme jį saugo. Tačiau rūgščioje arba šarminėje terpėje ši apsauginė plėvelė suyra, todėl metalas gali patekti į maistą, o kartu – ir į žmogaus organizmą. Tyrimai rodo, kad didelės aliuminio dozės gali pakenkti vaisiaus vystymuisi, būti siejamos su Alzheimerio liga.

Šis metalas linkęs kauptis kauluose, audiniuose, o senstant – net smegenyse.

Privalumai: lengvi, ploni, pigūs, greitai įkaista.
Trūkumai: lengvai deformuojasi, svyla, sunkiai valomi, o šveičiant pažeidžiama apsauginė plėvelė.

Tokiuose induose nerekomenduojama gaminti rūgščių patiekalų: raugintų kopūstų sriubų, barščių, rūgštynių, uogų kompotų, marinatų ar saldžiarūgščių padažų.

Emaliuoti indai

Emaliuoti puodai laikomi vienais saugiausių. Emalis nereaguoja nei su rūgštimis, nei su šarmais, nei su druskomis, todėl apsaugo metalinį pagrindą nuo sąlyčio su maistu. Tokiuose induose galima tiek gaminti, tiek laikyti net rūgščius produktus.

Emalis – tai kelių sluoksnių danga, užtepama ant geležinio ar ketaus indo. Spalva priklauso nuo naudojamų metalų oksidų.

Svarbi sąlyga – emalio vientisumas. Jei paviršius įskilęs, atšokęs ar sutrūkęs, tokio indo naudoti negalima, nes į maistą gali patekti metalo junginių.

Ketaus indai

Ketaus puodai ir keptuvės įkaista lėtai, tačiau ilgai išlaiko aukštą temperatūrą, todėl idealiai tinka kepti ir troškinti. Jie ypač tinkami patiekalams, kuriems reikia ilgo terminio apdorojimo: plovui, keptai paukštienai, troškiniams.

Šiuose induose mėsa išlieka sultinga, nes neišgaruoja drėgmė. Ketaus indai yra sunkūs, ilgaamžiai, tinkami visų tipų viryklėms.

Po naudojimo juos reikia nusausinti ir patepti aliejumi. Maisto laikyti ketaus induose nerekomenduojama, nes jis gali pajuoduoti ir įgauti metalo skonį.

Variniai ir žalvariniai indai

Varis pasižymi ypač dideliu šilumos laidumu – jis apie dešimt kartų didesnis nei nerūdijančio plieno. Tačiau variniai indai aktyviai reaguoja su rūgštimis ir šarmais, todėl nėra tinkami rūgštaus maisto gamybai. Laikui bėgant varis juoduoja dėl oksidacijos. Be to, tokie indai brangūs ir retai naudojami kasdien.

Žalvaris – tai vario ir cinko lydinys. Jis dar aktyvesnis, todėl žalvarinių indų nerekomenduojama naudoti nuolat, ypač sąlyčiui su rūgščiu ar šarminiu maistu.

Nerūdijančio plieno indai

Šiuo metu tai vieni populiariausių virtuvės indų. Jie atsparūs korozijai, lengvai prižiūrimi, nedeformuojasi, o maistas juose ilgai išlieka šiltas. Svarbus privalumas – nerūdijantis plienas nereaguoja su maistinėmis rūgštimis, todėl išsaugomas natūralus patiekalų skonis ir spalva.

Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį, kad plieno sudėtyje yra nikelio, todėl alergiškiems žmonėms tokie indai gali netikti. Taip pat plienas nėra labai geras šilumos laidininkas – šiluma pasiskirsto netolygiai, jei dugnas nėra daugiasluoksnis.

Tefloniniai (nesvylantys) indai

Teflonu dažniausiai dengiami aliuminio ar plieno indai. Jie leidžia gaminti su minimaliu riebalų kiekiu, maistas neprisvyla, greitai paruošiamas.

Tačiau teflono paviršius itin jautrus pažeidimams. Negalima naudoti metalinių įrankių, šveitimo kempinių ar miltelių. Pažeistas paviršius gali išskirti kancerogenines medžiagas, todėl subraižytus indus būtina išmesti.

Esant aukštesnei nei 200 °C temperatūrai, kai kurios dangos pradeda skleisti nuodingas dujas, dirginančias kvėpavimo takus. Todėl maistą juose reikia gaminti tik ant silpnos ar vidutinės kaitros.

Sidabriniai ir melchioriniai indai

Sidabras nuo seno vertinamas dėl baktericidinių savybių. Dažniausiai tai antikvariniai stalo įrankiai. Svarbu žinoti, kad sidabriniu šaukšteliu negalima valgyti kiaušinio, nes reaguojant su siera susidaro nuodingas sidabro sulfidas. Pajuodavusį sidabrą galima naudoti tik nuvalius.

Melchioras – vario, nikelio ir cinko lydinys, vizualiai primenantis sidabrą. Nikelis gali sukelti alergiją, o jo junginiai siejami su onkologinėmis ligomis. Cinkas nedideliais kiekiais naudingas, tačiau per didelis jo kiekis sukelia virškinimo sutrikimus.

Plastikiniai indai

Plastikas – viena problemiškiausių medžiagų. Jo sudėtyje esantys cheminiai junginiai gali migruoti į maistą, ypač kontaktuojant su rūgštimis ar karščiu.

Plastikiniai indai skirstomi pagal paskirtį: vienkartiniai, skirti sausiems produktams, šaltam ar karštam maistui, mikrobangėms arba visai netinkami maistui.

Melamininiai indai lengvi, nedūžtantys, tačiau melaminas linkęs kauptis organizme, ilgainiui sukeldamas inkstų, kraujotakos, virškinimo ligas, alergijas ar net vėžį.

Ypač pavojingi plastikiniai indai su vidiniais piešiniais – dažai gali turėti formaldehido, švino, kadmio. Formaldehidas priskiriamas kancerogenams.

Stikliniai indai

Stiklas – ekologiškai švari ir chemiškai neutrali medžiaga. Stikliniai indai nekelia pavojaus sveikatai, yra atsparūs karščiui, higieniški ir lengvai valomi. Jie vis dažniau naudojami ir kepimui orkaitėje.

Mediniai indai ir pjaustymo lentelės

Mediena natūrali ir saugi, tačiau įbrėžimuose kaupiasi bakterijos. Ant tos pačios lentelės pjaustant žalią mėsą ir kitus produktus kyla kryžminės taršos pavojus. Rekomenduojama turėti atskiras, aiškiai pažymėtas lenteles. Higieniškiausios – stiklinės.

Keraminiai ir porcelianiniai indai

Keramika gaminama iš molio, porcelianas – iš kaolino. Indai gali būti balti arba dekoruoti. Piešiniams naudojami metalo oksidai, kurie per įbrėžimus gali patekti į maistą. Todėl reikėtų vengti gausiai dekoruotų ir pažeistų indų.

Silikoniniai indai

Silikoniniai indai atsparūs iki 280 °C, tinkami orkaitėms, mikrobangėms, šaldikliams. Jie elastingi, nelūžta, nesąveikauja su maistu, lengvai valomi, neužima daug vietos.

• Rinkitės nerūdijančio plieno 18/10 indus su daugiasluoksniu dugnu.

• Kokybiški – indai su grūdinto stiklo metalo keramikos danga.

• Vienkartiniams atvejams – popieriniai indai.

• Nekaitinkite plastiko, ypač mikrobangėje (bisfenolis A).

• Naudokite indus tik pagal paskirtį.

• Pažeistus indus nedelsiant išmeskite.

• Venkite ryškių piešinių ir melamininių indų.