.png)
Viryklė perkama ilgam laikui, todėl ją renkantis svarbu įvertinti virtuvės išplanavimą, maisto gaminimo įpročius, turimą elektros įvadą ir naudojamus indus. Šiuolaikinė viryklė gali būti pastatoma arba sudaryta iš atskirai į baldus montuojamos kaitlentės ir orkaitės. Antrasis sprendimas suteikia daugiau laisvės planuojant virtuvę, o pastatoma viryklė paprasčiau montuojama ir dažniausiai kainuoja mažiau.
Viryklės skirstomos į dujines, elektrines ir kombinuotas. Elektrinė kaitlentė gali turėti ketaus kaitvietes, spindulinius kaitinimo elementus po stiklo keramika arba indukcinę sistemą. Klasikinės ketaus kaitvietės tebėra naudojamos pigesnėse pastatomose viryklėse, tačiau jos lėtai įkaista, ilgai vėsta ir sunaudoja daugiau energijos negu indukcinės.
Pastatoma ar įmontuojama viryklė
Pastatoma viryklė viename korpuse turi kaitlentę ir orkaitę. Dažniausias plotis – 50 arba 60 cm. Ji statoma tarp virtuvės spintelių, todėl prireikus lengviau pakeičiama. Toks variantas praktiškas nuomojamame būste, nedidelėje virtuvėje arba tada, kai nenorima gaminti baldų pagal konkrečius prietaisus.
Įmontuojama kaitlentė ir orkaitė yra du atskiri prietaisai. Orkaitę galima įrengti aukščiau, kad kepant nereikėtų lankstytis. Kaitlentės plotis gali būti 30, 60, 70, 80 arba 90 cm. Platesni modeliai patogesni naudojant kelis didelius puodus, tačiau jiems reikia daugiau stalviršio ir galingesnio gartraukio.
Atskiri prietaisai kainuoja daugiau, bet sugedus vienam nereikia keisti kito. Taip pat galima pasirinkti skirtingų gamintojų kaitlentę ir orkaitę.
Indukcinė viryklė
Indukcinėje kaitlentėje elektromagnetinis laukas šildo indo dugną, o ne po stiklu esantį kaitinimo elementą. Dėl to kaitvietė greitai reaguoja į galios pakeitimus, o išjungus šildymas beveik iš karto sustoja. Stiklo paviršius įkaista nuo karšto indo, todėl po gaminimo vis tiek gali būti karštas.
Indukcinei viryklei nereikia specialiai jai pagamintų puodų, tačiau indo dugnas turi būti feromagnetinis. Tinkamumą galima patikrinti paprastu magnetu: jei jis tvirtai limpa prie dugno, indas paprastai tiks. Ketaus ir dauguma emaliuoto plieno puodų veikia gerai. Aliuminio, vario, stiklo ir dalis nerūdijančiojo plieno indų neveiks, jei jų dugne nėra magnetinio sluoksnio.
Reikia įvertinti ir puodo dugno skersmenį. Labai mažo indo kaitlentė gali neatpažinti, o deformuotas dugnas blogiau priglunda prie stiklo. Indukcijai tinkamo indo ženklas paprastai vaizduojamas kaip horizontali spiralė.
Naudingos indukcinių viryklių funkcijos yra galios padidinimas „PowerBoost“, automatinis indo atpažinimas, laikmatis kiekvienai kaitvietei, valdymo užraktas ir lanksčios kaitinimo zonos. Pastarosios leidžia sujungti dvi zonas ir naudoti didelį kepimo indą. Temperatūros jutikliai gali padėti palaikyti nustatytą kepimo temperatūrą arba sumažinti išbėgimo riziką.
Indukcinės kaitlentės elektronika ir aušinimo ventiliatorius skleidžia garsą. Naudojant didelę galią gali būti girdimas ūžesys, spragsėjimas arba aukštesnio tono garsas, kurio stiprumas priklauso ir nuo indo konstrukcijos.
Indukcinės viryklės elektros galia
Standartinės keturių zonų indukcinės kaitlentės didžiausia prijungimo galia dažnai siekia apie 7–7,5 kW, o platesnių modelių gali būti dar didesnė. Tai nereiškia, kad visa galia nuolat naudojama, tačiau elektros instaliacija turi būti pritaikyta gamintojo nurodytai apkrovai.
Prieš perkant būtina išsiaiškinti, ar kaitlentė jungiama prie vienfazės, dvifazės ar trifazės grandinės, koks kabelis ir automatinis jungiklis reikalingi. Kai kuriuose modeliuose galima nustatyti didžiausios galios ribą. Tai leidžia kaitlentę prijungti prie silpnesnio įvado, tačiau vienu metu naudojant kelias zonas jų galia bus automatiškai ribojama.
Galingos kaitlentės negalima jungti į paprastą buitinį elektros lizdą, jei tokio prijungimo nenumato gamintojas. Naują grandinę turi įrengti kvalifikuotas elektrikas.
Elektrinė stiklo keramikos viryklė
Stiklo keramikos kaitlentėje po stiklu įrengti spinduliniai kaitinimo elementai. Jie įkaitina stiklą, o šis perduoda šilumą puodo dugnui. Tokia kaitlentė kainuoja mažiau už indukcinę ir veikia su beveik visais karščiui atspariais indais.
Spindulinė kaitvietė įkaista ir atvėsta lėčiau negu indukcinė. Sumažinus galią, stikle ir kaitinimo elemente sukaupta šiluma dar kurį laiką perduodama puodui, todėl temperatūrą reguliuoti sunkiau. Likutinės šilumos indikatorius parodo, kurios zonos dar karštos.
Kelių kontūrų kaitvietė leidžia pasirinkti skirtingą kaitinimo skersmenį. Ovalioji zona pritaikyta pailgam kepimo indui, tačiau prieš perkant verta įvertinti, ar tokie indai iš tiesų bus naudojami. Kasdieniam gaminimui dažniausiai svarbesnis tinkamas keturių kaitviečių išdėstymas.
Stiklo keramikos paviršiui reikalingi lygaus dugno indai. Ketaus puodus naudoti galima, tačiau jų šiurkštus dugnas neturi būti stumdomas per paviršių. Puodą reikia pakelti, nes tempiant galima subraižyti stiklą.
Išbėgusį cukraus sirupą, išsilydžiusį plastiką ar aliuminio foliją nuo karšto paviršiaus reikia pašalinti specialiu grandikliu, kol medžiaga dar nesukietėjo. Cukrus gali chemiškai pažeisti įkaitusią stiklo keramiką.
Dujinė viryklė
Dujinė viryklė greitai reaguoja į liepsnos reguliavimą ir veikia su įvairių medžiagų indais. Ji patogi mėgstantiems gaminti ant atviros liepsnos, naudoti ketaus keptuves, apvaliadugnes keptuves ar kitus nestandartinius indus.
Svarbiausia saugos sistema – automatinis dujų tiekimo nutraukimas užgesus liepsnai. Nereikėtų rinktis viryklės ar kaitlentės, kurioje šios apsaugos nėra. Elektrinis uždegimas, integruotas į reguliavimo rankenėlę, leidžia uždegti degiklį viena ranka.
Ketaus grotelės yra sunkesnės, stabiliau laiko puodus ir mažiau slankioja negu lengvos emaliuoto plieno grotelės. Patogiau valyti kaitlentę, kurios groteles galima padalyti į kelias mažesnes dalis.
Degiklio dydis turi atitikti indo dugną. Per didelė liepsna, kylanti už puodo kraštų, nepagreitina virimo – daugiau šilumos patenka į patalpą, kaista puodo rankenos ir didėja dujų sąnaudos.
Dujinei viryklei reikalinga reikalavimus atitinkanti dujų jungtis ir patalpos vėdinimas. Jos prijungimą, keitimą ar purkštukų pritaikymą kitai dujų rūšiai turi atlikti teisę tokius darbus vykdyti turintis specialistas.
Kombinuota viryklė
Dažniausiai kombinuota viryklė turi dujinę kaitlentę ir elektrinę orkaitę. Toks derinys pasirenkamas, kai norima gaminti ant liepsnos, tačiau reikalinga tiksliau temperatūrą palaikanti, daugiau kepimo režimų turinti orkaitė.
Modeliai su keliomis dujinėmis ir viena ar dviem elektrinėmis kaitvietėmis dabar sutinkami rečiau. Jie gali būti naudingi ten, kur naudojamos balioninės dujos arba pasitaiko energijos tiekimo sutrikimų. Vis dėlto daugumai namų patogesnė vienos rūšies kaitlentė, nes jos paviršių lengviau valyti ir paprasčiau išdėstyti indus.
Kaip pasirinkti orkaitę
Orkaitę reikia vertinti atskirai nuo kaitlentės. Svarbiausi parametrai yra talpa, kepimo režimai, temperatūros stabilumas, valymas, durelių konstrukcija ir skardų bėgeliai.
Standartinės 60 cm įmontuojamos orkaitės talpa dažniausiai siekia apie 65–80 litrų. Mažesnei šeimai gali pakakti kompaktiško 45 cm aukščio modelio, tačiau jo kepimo kamera ir skardos mažesnės.
Paprastoje elektrinėje orkaitėje naudojamas viršutinis ir apatinis kaitinimo elementai. Ventiliatorius paskirsto karštą orą, todėl temperatūra kepimo kameroje būna tolygesnė. Reikia atskirti paprastą ventiliatorių nuo tikrosios karšto oro funkcijos, kai aplink ventiliatorių įrengtas atskiras žiedinis kaitinimo elementas. Pastaroji sistema geriau tinka kepimui keliais lygiais.
Grilis intensyviai kaitina maisto paviršių. Kombinuojant jį su ventiliatoriumi galima kepti didesnius mėsos gabalus. Garų funkcija padeda kepant duoną, o orkaitė su garų generatoriumi gali būti naudojama ir produktams ruošti garuose.
„Air Fry“ dažniausiai yra stiprios karšto oro cirkuliacijos režimas, naudojamas kartu su perforuota skarda. Tai nėra atskiras kepimo principas, todėl panašų rezultatą galima pasiekti ir geroje karšto oro orkaitėje.
Orkaitės valymo sistemos
Pirolizės metu orkaitė įkaitinama iki labai aukštos temperatūros, o maisto ir riebalų likučiai paverčiami pelenais. Tai veiksmingiausia automatinio valymo sistema, tačiau ciklas trunka ilgai ir sunaudoja papildomos elektros.
Katalizinės sienelių plokštės sugeria riebalus ir juos skaido kepant aukštesnėje temperatūroje. Jų negalima šveisti agresyviomis priemonėmis, o po tam tikro laiko gali tekti pakeisti.
Valymas garais arba hidrolizė suminkština nešvarumus vandens garais. Po ciklo orkaitę vis tiek reikia išvalyti rankomis. Ši funkcija patogi reguliariai prižiūrimai, nestipriai užterštai orkaitei.
Orkaitės durelės ir teleskopiniai bėgeliai
Kelių stiklų orkaitės durelės geriau izoliuoja karštį. Jei namuose yra mažų vaikų, verta patikrinti ne vien stiklų skaičių, bet ir gamintojo nurodytą išorinio paviršiaus temperatūrą, durelių užraktą bei valdymo skydelio blokavimą.
Teleskopiniai bėgeliai leidžia skardą ištraukti nesilaikant jos rankomis. Patogesni visiškai ištraukiami bėgeliai, tinkami keliems kepimo lygiams. Reikia patikrinti, ar juos galima palikti orkaitėje pirolizės metu – dalį bėgelių prieš valymo ciklą būtina išimti.
Švelniai užsidarančios durelės yra patogios, tačiau svarbesnis geras vyrių mechanizmas ir galimybė išimti stiklus valymui.
Orkaitės laikmatis ir automatinės programos
Šiuolaikinis elektroninis laikmatis gali pranešti apie kepimo pabaigą, išjungti orkaitę arba nustatytu laiku pradėti pasirinktą programą. Atidėtas įjungimas netinka greitai gendantiems produktams, kurių negalima ilgai laikyti kambario temperatūroje.
Automatinės kepimo programos parenka temperatūrą ir laiką pagal maisto rūšį bei svorį. Kai kurios orkaitės naudoja temperatūros zondą, įsmeigiamą į mėsą. Pasiekus nustatytą vidaus temperatūrą, kepimas sustabdomas. Praktikoje zondas dažnai naudingesnis už didelį retai naudojamų automatinių programų skaičių.
Kaitlentės paviršius ir priežiūra
Dujinių viryklių paviršius dažniausiai gaminamas iš emaliuoto ar nerūdijančiojo plieno, grūdinto stiklo arba stiklo keramikos. Emaliuotas plienas lengvai prižiūrimas, tačiau nuo smūgio emalis gali nuskilti. Ant nerūdijančiojo plieno greitai matomos pirštų ir vandens žymės. Juodas stiklas atrodo vientisai, bet ant jo išryškėja dulkės, riebalai ir kalkių dėmės.
Stiklo keramikos ir indukcinė kaitlentė valoma tik atvėsus tiek, kiek nurodyta gamintojo instrukcijoje. Pridegusiems likučiams naudojamas specialus grandiklis ir stiklo keramikai skirta priemonė. Abrazyvinės kempinės gali subraižyti paviršių.
Viryklės metalinis arba stiklinis dangtis dažniausiai montuojamas tik pastatomuose dujiniuose ir kombinuotuose modeliuose. Dangčio negalima nuleisti, kol degikliai ir grotelės neatvėso.
Viryklės energijos sąnaudos
Kaitlentėms ES energijos efektyvumo etiketė netaikoma, todėl skirtingus modelius reikia lyginti pagal gamintojo pateiktą galią, valdymo galimybes ir konstrukciją. Indukcinė kaitlentė šilumą perduoda tiesiai indo dugnui, todėl maistą įkaitina greičiau ir patalpoje išskiria mažiau perteklinės šilumos negu spindulinė ar dujinė kaitlentė.
Orkaitės turi energijos efektyvumo etiketes. Jose nurodoma klasė, orkaitės talpa litrais ir energijos sąnaudos vienam kepimo ciklui įprastu bei karšto oro režimu. Lyginant orkaites prasmingiau žiūrėti į kWh vienam ciklui, o ne vien į energijos klasės raidę.
Ką patikrinti prieš perkant viryklę
Prieš galutinį pasirinkimą reikia žinoti prietaiso matmenis, prijungimo galią, elektros įvado galimybes ir dujų rūšį. Taip pat verta patikrinti:
ar didžiausi puodai vienu metu telpa ant pasirinktų kaitviečių;
ar orkaitės talpa ir skardų matmenys atitinka gaminimo įpročius;
ar komplekte yra teleskopiniai bėgeliai, skardos ir temperatūros zondas;
ar valdymo simboliai aiškiai matomi, o jutikliai reaguoja į drėgnus pirštus;
ar kaitlentė turi vaikų užraktą, likutinės šilumos indikatorių ir automatinį išsijungimą;
ar prietaisui užtenka turimos elektros galios ir tinkamai įrengta atskira grandinė;
ar gamintojas užtikrina atsarginių dalių ir remonto paslaugas.
Viryklės pasirinkimą turėtų lemti ne didžiausias funkcijų skaičius, o kasdien naudojamos galimybės. Dažnai vertingesni tiksliai reguliuojamos kaitvietės, patogus valymas, geri teleskopiniai bėgeliai ir mėsos temperatūros zondas negu daugybė automatinių programų, kurios po kelių bandymų nebenaudojamos.
asa.lt
