Spėjama, kad įrenginys, primenantis šiuolaikines horizontales žaliuzes, atsirado Rytuose. Vėliau jį dėl nuolatinio glaudaus kontakto su arabais, pirmieji Europoje perėmė ispanai (pats žodis prancūziškas, reiškia pavydą). Vėliau, apie XVIII a., ši naujovė prigijo Prancūzijoje ir Anglijoje.

Pirmosios žaliuzės buvo medinės ir neturėjo įrangos, leidžiančios kontroliuoti šviesos patekimą į patalpą. Beje, jos buvo pigesnės už užuolaidas, nes geri audiniai kainavo brangiai. Jau tuomet žaliuzės turėjo ne tik praktinę paskirtį – jos buvo sudėtinė miesto interjero dalis, nes buvo puošiamos įvairiais audinių raižiniais.

XVIII a. antroje pusėje Filadelfijoje, Amerikoje, tada dar priklausiusioje Britanijai, žinomas dizaineris Džonas Vebsteris pradėjo gaminti gerai vartotojams žinomas žaliuzes.
Oficiali žaliuzių istorija prasidėjo 1841 m. rugpjūčio 21 d., kai jų gamybą patentavo amerikiečių verslininkas Džonomas Hemptonas.

Žaliuzių istorijoje dar yra baltų dėmių, bet galima tvirtinti, kad pirmosios buvo horizontalios medinės žaliuzės, o vertikaliųjų pirmtakės greičiausiai buvo skiautinės durų angų uždangos.
Medinių žaliuzių vienvaldystė baigėsi XX a. viduryje, kai medieną daugelyje pramonės sričių pakeitė metalas, o po Antrojo pasaulinio karo buvo pradėtos naudoti sintetinės medžiagos ir audiniai.

Kaip matuoti žaliuzes

Labai svarbu renkantis žaliuzes – tiksliai išmatuoti jų dydį. Langai, planuojant ant jų kabinti žaliuzes, matuojami taip:



1. Matuojama nuo kiekvienos lango sąvaros
2. Aukštis matuojamas tarp rėmų.
3. Plotis – taip pat, minus 1 cm. 1. Pločio atsarga 5 - 10 cm.
2. Atsarga iš viršaus 8 cm.
3. Tarpas apačioje - 1 cm.
4. Karnizas iki grindų tvirtinamas prie lubų. 1. Plotis matuojamas taip – nuo angos krašto iki angos krašto minus 1 cm.
2. Aukštis matuojamas taip – atstumas nuo viršutinio angos krašto iki palangės minus 1–2 cm.

Pagrindiniai žaliuzių tipai

Žmogus visuomet stengėsi savo būstą įsirengti taip, kad kompensuotų dėl klimatinių sąlygų atsiradusius nepatogumus: šaltį, karštį, vėją, ryškią saulės šviesą. Tobulinant gebėjimus ir įgūdžius pamažu keitėsi visos kasdieninės buities struktūros ir interjeras, baldai ir lubos, grindys ir durys, patogumo suvokimas ir pan.

Interjeras ir visos jo sudėtinės dalys, įskaitant langų apdailą, vystėsi taip, kaip reikalavo vieno ar kito laikotarpio civilizacijos ir kultūrinės tradicijos, dinamiškai kintantis skonis.

Šiuolaikinės žaliuzės ir užuolaidų konstrukcijos, turinčios ilgą istoriją, tapo neatsiejama interjero dalimi ir skirstomos pagal inžinierinio sprendimo principus ir naudojamas medžiagas.

Horizontalios žaliuzės – tai įrenginys, skirtas užtamsinti patalpas ir reguliuoti į patalpas patenkančios natūralios šviesos srautą. Jas sudaro horizontaliai išdėstytos juostelės, sutvirtintos virvelėmis ir kopėtėlėmis, jos yra pritvirtintos prie karnizo, kuriame montuojami įvairaus sudėtingumo valdymo mechanizmai. Tai pats pirmasis žaliuzių tipas.

Žaliuzių juostelės gaminamos iš:

– aliuminio (16, 25 ir 35 mm pločio ir įvairių spalvų);
– medienos ir ją pakeičiančių dirbtinių medžiagų (skirtingų medienos rūšių ir skirtingų spalvų juostelės būna 25 ir 50 mm pločio);
– bambuko (25–50 mm);
– natūralaus ir sintetinio audinio (50 mm pločio, bet pas mus jos mažai išplitusios);
– plastiko (25 ir 50 mm).
Vertikalios žaliuzės naudojamos tuo pačiu tikslu, kaip ir horizontalios, bet juostelės išdėstytos vertikaliai, viršuje prie karnizo pritvirtintos laikikliais, o apačioje sukabintos jungiamąja grandinėle. Juostelės išsitiesia dėl svarelių, įsiūtų į kiekvienos juostelės apatinį kraštą, o judėjimą karnizu užtikrina valdymo mechanizmas.
Medžiagos:
– įvairios plastiko rūšys, daugiausia vinilas, juostelės būna 89, 100, 110 ir 127 mm pločio;
– audiniai: žakardiniai, spausdinti, pagaminti įspaudžiant piešinį ir tiuliniai;
– mediena arba bambuko šiaudai; plonos medienos juostelės, paprastai dažytos ir sutvirtintos tvirtais siūlais.


Asa.lt