Židiniai

Židinys namuose gali būti interjero akcentas, papildomas šilumos šaltinis arba reguliariai naudojama šildymo įranga. Šios paskirtys reikalauja skirtingų sprendimų. Atviras ugniakuras labiausiai skirtas liepsnai stebėti, uždara židinio pakura leidžia geriau panaudoti malkų šilumą, o krosnelė tinka tuomet, kai svarbus paprastesnis montavimas ir greitas patalpos pašildymas.

Židinį verta rinktis kartu su dūmtraukiu, degimo oro tiekimu ir patalpos šilumos poreikiu. Vien pagal pakuros plotį, reklamuojamą galią ar apdailos vaizdą pasirinktas įrenginys gali būti per galingas, prastai degti arba nederėti su sandaraus namo vėdinimo sistema. Projektuojant visą mazgą iš karto lengviau numatyti saugius atstumus, nedegias konstrukcijas, valymo angas ir šilto oro išleidimą.

Židinys gali tapti vientisa interjero ir architektūros dalimi.

Kas sudaro šiuolaikinį židinį

Malkomis kūrenamą židinį sudaro pakura, jos prijungimas prie dūmtraukio, karščiui atsparios izoliacinės ir apdailos konstrukcijos, konvekcinės angos bei degimo oro tiekimas. Matoma apdaila yra tik išorinė sistemos dalis. Nuo pakuros ir dūmtraukio suderinimo priklauso trauka, degimo stabilumas, stiklo švarumas ir realus šilumos atidavimas.

Uždaroje pakuroje degimo intensyvumas valdomas oro sklendėmis. Šiluma į patalpą patenka per stiklą ir įkaitusias pakuros sieneles, taip pat su oru, cirkuliuojančiu aplink pakurą. Apdailos viduje turi būti palikta gamintojo nurodyta erdvė orui judėti, o šilto oro grotelės parenkamos pagal pakuros galią ir montavimo schemą.

Dūmtraukis nėra universali detalė. Jo skersmuo, aukštis, medžiaga, izoliacija ir prijungimo būdas derinami su konkrečiu įrenginiu. Gamintojo instrukcijoje nurodytų parametrų negalima savavališkai mažinti, o esamo dūmtraukio tinkamumas patikrinamas prieš prijungiant naują pakurą ar krosnelę.

Atviras ar uždaras ugniakuras

Atviras židinys

Atvirame židinyje liepsnos nuo patalpos neatskiria durelės. Didžiausi jo privalumai – tiesioginis ugnies vaizdas ir stipri spindulinė šiluma šalia pakuros. Kartu per angą į dūmtraukį patenka daug patalpos oro, todėl dalis jau sušildyto oro ištraukiama į lauką. Sandariame name toks židinys reikalauja kruopščiai suprojektuoto oro tiekimo.

Atvira pakura netinka vertinti kaip įprastas efektyvus šildymo įrenginys. Ji jautresnė dūmtraukio traukai, vėjo poveikiui, gartraukių bei mechaninio vėdinimo sukuriamam slėgių skirtumui. Priešais pakurą reikalinga nedegi zona, o degančio židinio negalima palikti be priežiūros.

Uždara židinio pakura

Uždara plieninė arba ketaus pakura turi karščiui atsparaus stiklo dureles ir reguliuojamą degimo oro padavimą. Ji sunaudoja mažiau patalpos oro, leidžia valdyti degimo intensyvumą ir didesnę kuro energijos dalį perduoda patalpai. Naują įrenginį verta rinktis pagal deklaruotą naudingumą, išmetamųjų teršalų rodiklius, nominalią galią ir leidžiamo kuro rūšį.

Nuo 2022 metų Europos Sąjungoje rinkai tiekiamiems kietojo kuro vietiniams patalpų šildytuvams taikomi ekologinio projektavimo reikalavimai. Todėl šiuolaikinį židinį tikslinga lyginti pagal gamintojo techninę dokumentaciją, o ne pagal senus bendrus teiginius, kad visų uždarų pakurų naudingumas ar degimo trukmė yra vienoda.

Židinys ar krosnelė

Židinio pakura dažniausiai paslepiama individualiai suformuotoje apdailoje. Tai leidžia ją įkomponuoti į sieną, kampą, patalpos pertvarą ar architektūrinį tūrį. Apdaila gali būti tinkuojama, dengiama akmeniu, keramika ar kitomis tam tinkamomis medžiagomis, tačiau jos konstrukcija turi atitikti pakuros gamintojo montavimo schemą.

Krosnelė yra gamykloje užbaigtas šildymo prietaisas, kuriam nereikia statyti didelės apdailos konstrukcijos. Ji greitai įkaista, užima mažiau vietos ir dažnai yra paprasčiau pakeičiama. Ketaus ar plieno krosnelė šilumą pradeda skleisti greitai, o modeliai su akmens ar keramikos mase dalį šilumos sukaupia ir atiduoda ilgiau.

Pasirinkimą lemia patalpos planas, norimas vaizdas, šildymo režimas ir turimas dūmtraukis. Jeigu įrenginys bus kūrenamas tik retkarčiais, svarbus greitas įšilimas. Nuolat gyvenamame energiškai efektyviame name svarbiau ne per didelė minimali galia ir galimybė švariai deginti nedidelę malkų įkrovą.

Kaip parinkti židinio galią

Paplitusi taisyklė „1 kW dešimčiai kvadratinių metrų“ tinka tik labai apytiksliam palyginimui. Vienodo ploto senas neapšiltintas namas ir naujas sandarus namas praranda visiškai skirtingą šilumos kiekį.

Židinio nominalią galią galima preliminariai skaičiuoti pagal šildomą plotą ir pastato energinę klasę. Esant maždaug 2,5–2,8 m aukščio patalpoms, D klasės pastatui skaičiuojama apie 70–90 W/m², C klasės – 55–70 W/m², B klasės – 40–55 W/m², A klasės – 30–40 W/m², A+ klasės – 20–30 W/m², A++ klasės – 10–20 W/m². Pavyzdžiui, 60 m² A klasės patalpai pakanka maždaug 1,8–2,4 kW šiluminės galios, o tokio pat ploto C klasės patalpai reikėtų apie 3,3–4,2 kW. Jeigu židinys šildo vieną bendrą erdvę, galia skaičiuojama pagal tos erdvės, o ne viso namo plotą. Per didelė pakura sandariame A+ ar A++ klasės name greitai perkaitina patalpą, todėl svarbi ir mažiausia galia, kuria įrenginys gali švariai deginti malkas.

Tai orientacinės projektinės galios ribos, o ne energinės klasės teisiniuose reikalavimuose tiesiogiai nustatyti skaičiai. Energinė klasė apibrėžiama metinėmis energijos sąnaudomis, todėl tokio paties ploto ir klasės namų momentiniai šilumos nuostoliai gali šiek tiek skirtis.

Per galinga pakura dažnai kūrenama smarkiai apribojus oro tiekimą. Malkos tuomet ne dega projektiniu režimu, o smilksta, greičiau juoduoja stiklas, dūmtraukyje kaupiasi nuosėdos ir didėja teršalų kiekis. Mažesnė pakura, dirbanti jai numatytu režimu, gali būti praktiškesnė už didelę, nuolat slopinamą.

Vertinant techninius duomenis svarbu atskirti nominalią galią nuo gamintojo nurodomo galios intervalo. Jeigu židinys turi šildyti kelias patalpas, reikia skaičiuoti, kaip šiluma jas pasieks. Atviros durys ar laiptinė nėra tiksliai valdoma šildymo sistema.

Degimo oras ir vėdinimas

Kiekvienam malkomis kūrenamam įrenginiui reikia degimo oro. Senesniuose nesandariuose pastatuose jis patekdavo pro konstrukcijų plyšius, o šiuolaikiniame name toks atsitiktinis oro tiekimas nepriimtinas. Patikimiausias sprendimas – atskiras lauko oro kanalas, prijungtas pagal pakuros ar krosnelės gamintojo schemą.

Virtuvės gartraukis, vonios ventiliatorius ir mechaninė vėdinimo sistema gali sumažinti slėgį patalpoje ir pakeisti dūmtraukio trauką. Dėl to dūmai gali patekti į patalpą atidarant dureles arba užkuriant židinį. Oro tiekimas, dūmtraukis ir vėdinimas turi būti vertinami kaip viena sistema. Rekuperatorius savaime nepakeičia degimo oro kanalo, jeigu židinio gamintojas reikalauja tiesioginio oro tiekimo.

Patalpoje, kurioje kūrenamas židinys ar krosnelė, pravartu įrengti anglies monoksido detektorių. Jis nepakeičia teisingo montavimo ir dūmtraukio priežiūros, tačiau laiku perspėja apie pavojingą degimo produktų patekimą į patalpą.

Židinio dumtraukis

Stabili trauka priklauso nuo dūmtraukio aukščio, skerspjūvio, šiluminės izoliacijos, trasos ir išvedimo virš stogo vietos. Kiekvienas posūkis bei ilga horizontali jungties dalis didina pasipriešinimą. Konkrečius leistinus sprendinius nurodo įrenginio ir dūmtraukio gamintojai, o montavimo projektas derinamas su pastato konstrukcijomis.

Naujuose namuose dažnai naudojami moduliniai keraminiai arba izoliuoti nerūdijančio plieno dūmtraukiai. Senas mūrinis kanalas gali būti pritaikomas tik įvertinus jo sandarumą, skerspjūvį, atsparumą temperatūrai ir kondensatui. Prireikus į kanalą montuojamas tinkamas įdėklas, tačiau jo skersmens negalima pasirinkti vien pagal tai, kas fiziškai telpa.

Dūmtraukio praėjimai per perdangas ir stogą, atstumai iki degių konstrukcijų bei izoliacinės medžiagos įrengiami pagal konkrečios sertifikuotos sistemos reikalavimus. Vienas visiems židiniams tinkantis atstumas neegzistuoja. Dūmtraukio viršūnės aukštis taip pat nustatomas įvertinus stogo formą, kraigą, aplinkines kliūtis ir gamintojo reikalaujamą trauką.

Židinio apdaila

Uždaros pakuros apdaila neturi būti glaudžiama tiesiai prie įkaitusio korpuso. Aplink pakurą formuojama gamintojo numatyta konvekcinė erdvė, naudojamos karščiui atsparios plokštės ir izoliacinės medžiagos. Konstrukcijos viduje neturi likti degių medžiagų ar neapsaugotų elektros laidų.

Apačioje paliekamos angos vėsesniam patalpos orui patekti, o viršuje – sušilusiam orui išeiti. Grotelių plotas ir vieta parenkami pagal pakuros bei apdailos sistemos dokumentaciją. Per mažos angos gali sukelti pakuros ir apdailos perkaitimą. Jeigu virš židinio įrengiamas televizorius, medinės lentynos ar kitos temperatūrai jautrios detalės, būtina numatyti šilumos atskyrimą ir patikrinti jų zonoje susidarančią temperatūrą.

Nuotraukoje židinio apdaila sujungta su aukšta akmens masės siena ir laiptų konstrukcija. Tokiuose mazguose projektavimo metu svarbu suderinti ne vien vaizdą: turi likti galimybė pasiekti jungtis, išvalyti konvekcinę erdvę ir aptarnauti pakurą.

Namo šildymas židiniu

Šiluma iš židinio pirmiausia patenka į patalpą, kurioje jis įrengtas. Dalį jos galima nuvesti į gretimus kambarius ortakiais, tačiau tokia sistema turi būti suprojektuota taip, kad neperkaistų apdaila, nesikauptų dulkės ir būtų įmanoma ją valyti. Savavališkai pertvarose įmontuoti buitiniai ventiliatoriai ar virtuvės gartraukiai šiam tikslui netinka.

Ortakiais paskirstomas karštas oras sunkiau tiksliai reguliuojamas nei vandens šildymo sistema. Tolimesnės patalpos gauna mažiau šilumos, o patalpa prie židinio gali perkaisti.

Židinys su vandens kontūru gali perduoti didžiąją dalį šilumos į bendrą namo šildymo sistemą. Jis jungiamas prie akumuliacinės talpos, todėl pakurą galima kūrenti pilna įkrova ir efektyviu režimu, o tuo metu nesunaudota šiluma sukaupiama vandens rezervuare. Iš talpos ji vėliau tiekiama grindiniam šildymui arba radiatoriams.

1 000 litrų akumuliacinėje talpoje, vandens temperatūrą pakėlus nuo 30 iki 80 °C, sukaupiama apie 58 kWh šilumos. Jeigu A++ klasės namui tuo metu reikia vidutiniškai 1–2 kW, tokio šilumos kiekio gali pakakti maždaug 29–58 valandoms. A ar A+ klasės name sukaupta šiluma bus sunaudota greičiau, tačiau ir jame vienas intensyvus židinio kūrenimas gali šildyti patalpas dar daug valandų po to, kai pakuroje ugnis užgeso.

Tokia sistema išsprendžia ir per didelės židinio galios problemą. Sandariame A+ ar A++ klasės name 8–12 kW židinys, visą šilumą atiduodantis svetainei, greitai ją perkaitintų. Vandens kontūras dalį šilumos nukreipia į akumuliacinę talpą, o sukaupta energija paskirstoma visam namui. Židinys tuomet tampa realiu šilumos šaltiniu, galinčiu dirbti kartu su šilumos siurbliu, elektriniu katilu ar kitu pagrindiniu šildymo įrenginiu.

Malkos židiniui

Židiniui tinkamiausios sausos, gamintojo leidžiamos rūšies malkos. Praktinis tikslas – maždaug 15–20 procentų drėgnis, matuojamas perskėlus malką ir drėgmės matuoklio elektrodus įspaudus į šviežią vidinį paviršių. Lauke apdžiūvęs galas dar nerodo, kad visa malka sausa.

Drėgnos malkos sunkiau įsidega, daugiau šilumos sunaudoja vandeniui išgarinti, greičiau užteršia stiklą ir dūmtraukį. Dažyta, impregnuota ar klijuota mediena, statybinės atliekos, plastikas ir buitinės atliekos židinyje nedeginamos. Medienos briketus galima naudoti tik tuomet, kai juos leidžia konkretaus įrenginio gamintojas, neviršijant nurodytos įkrovos.

Oro tiekimo negalima uždaryti taip, kad malkos ilgai smilktų. Švariausiai degama tuomet, kai pakura pasiekia darbinę temperatūrą, liepsna yra stabili, o malkų kiekis ir oro padėtis atitinka naudojimo instrukciją.

Saugus židinio kūrenimas

Prieš pirmą kūrenimą montuotojas turi patikrinti pakuros prijungimą, dūmtraukio sandarumą, trauką, degimo oro kanalą ir apdailos ventiliaciją. Pirmieji kūrenimai atliekami pagal gamintojo instrukciją: naujos pakuros dažai ir montavimo medžiagos gali skleisti kvapą, todėl patalpa vėdinama.

Eksploatuojant svarbiausios taisyklės:

degančio židinio ar krosnelės nepalikti be priežiūros ir neišvykti iš pastato, kol lieka pavojingai aktyvi ugnis;

prieš pakurą ir iki degių daiktų išlaikyti projekte bei įrenginio instrukcijoje nustatytus saugius atstumus;

pelenus pilti tik į nedegų uždarą indą, nes žarijos juose gali išlikti ilgai;

reguliariai valyti dūmtraukį, jungiamąjį vamzdį, dūmų kamerą ir pakuros vidų;

pastebėjus dūmų patekimą į patalpą, traukos pasikeitimą, įtrūkusį stiklą ar pažeistą sandarinimo virvę, įrenginio nekūrenti iki gedimo pašalinimo;

suodžių gaisro atveju uždaryti pakuros oro tiekimą, kviesti skubiąją pagalbą ir po įvykio dūmtraukio nenaudoti, kol jo nepatikrins specialistas.

Valymo dažnis priklauso nuo kuro, kūrenimo intensyvumo ir dūmtraukio konstrukcijos. Periodinė priežiūra turi būti atliekama pagal galiojančius priešgaisrinius reikalavimus ir įrenginio gamintojo nurodymus. Dūmtraukį verta apžiūrėti dažniau, jeigu buvo kūrenama drėgnomis malkomis arba ilgai palaikytas silpnas, smilkstantis degimas.

Kaip geriausia kūrenti židinį

Židinį geriausia kūrenti gamintojo leidžiama pilna malkų įkrova. Kelios smulkios malkos greitai sudega, pakura nepasiekia tinkamos temperatūros, o šiluma išsilaiko trumpai. Į pakurą dedamos stambesnės sausos kietmedžio – ąžuolo, uosio, klevo ar beržo – malkos. Jos dega lėčiau ir tolygiau negu smulkios arba mažo tankio medienos malkos.

Malkas patogu užkurti iš viršaus. Apačioje sudedamos stambiausios malkos, virš jų – kiek smulkesnės, o pačiame viršuje – prakurai skirtos skiedros ir uždegimo priemonė. Ugnis leidžiasi žemyn palaipsniui, todėl visos malkos neužsidega vienu metu. Pakura greičiau įšyla, degimas trunka ilgiau, susidaro mažiau dūmų, rečiau juoduoja stiklas.

Židiniams puikiai tinka medienos briketai, jeigu juos leidžia pakuros gamintojas. Jie yra sausi, vienodo tankio, dega stabiliai ir ilgai. Briketų nereikia prikrauti iki pat pakuros viršaus, nes degdami dalis jų plečiasi, o dėl didelio tankio viena įkrova gali išskirti daugiau šilumos negu toks pats tūris paprastų malkų.

Įsidegus viršutiniam malkų sluoksniui, oro tiekimas sumažinamas iki gamintojo rekomenduojamos padėties, tačiau neuždaromas taip, kad liepsna užgestų ir malkos pradėtų smilkti. Nauja malkų įkrova dedama tuomet, kai ankstesnė jau sudegusi iki kaitrių žarijų.

Dujiniai ir elektriniai židiniai

Dujinis židinys sukuria tikrą liepsną ir gali šildyti patalpą, tačiau jam reikalingas dujų įvadas, degimo produktų šalinimo sistema ir kvalifikuotas montavimas. Jo pasirinkimas priklauso nuo pastato dujų sistemos, leidžiamos įrengimo vietos ir konkretaus modelio techninių reikalavimų.

Elektrinis židinys dūmtraukio nereikalauja. Jis gali turėti elektrinio šildytuvo funkciją, tačiau pagrindinė jo paskirtis dažniausiai yra dekoratyvinė. Bioetanolio židiniai taip pat nėra lygiaverčiai malkinei pakurai: degimo metu patalpoje naudojamas deguonis ir išsiskiria degimo produktai, todėl būtinas vėdinimas bei gamintojo saugos reikalavimų laikymasis.

Ką patikrinti prieš perkant židinį

kokia yra reali patalpos ar pastato šilumos apkrova ir ar įrenginys nebus per galingas;

ar yra tinkamas dūmtraukis ir kas patvirtins jo suderinamumą su pasirinktu modeliu;

kaip į pakurą bus tiekiamas degimo oras ir kaip židinys veiks kartu su rekuperatoriumi bei gartraukiu;

kokiam kurui įrenginys sertifikuotas ir kokie deklaruoti naudingumo bei emisijų rodikliai;

kokie gamintojo nustatyti atstumai iki degių konstrukcijų ir kokių medžiagų reikia apdailai;

kaip bus valomas dūmtraukis, pasiekiamos jungtys ir aptarnaujama apdailos vidinė erdvė;

kas atliks montavimo darbus ir pateiks įrengimo bei paleidimo dokumentus.

Židinio projektavimas

Geras židinys prasideda ne nuo portalo akmens ar stiklo formos. Pirmiausia parenkama galia, pakura, degimo oro tiekimas ir dūmtraukis. Tada sprendžiama, kaip bus perduodama šiluma, įrengiama nedegi apdaila ir užtikrinama priežiūra. Tokia seka leidžia išvengti dažniausių problemų – per didelės galios, dūmų patalpoje, juoduojančio stiklo, kaistančios apdailos ir nepatogaus valymo.

Atviras židinys išlieka pasirinkimu dėl tiesioginio ugnies vaizdo. Uždara pakura ar krosnelė geriau tinka šilumai panaudoti ir degimui valdyti. Galutinį sprendimą verta priimti pagal pastatą ir realų naudojimo režimą, o montavimo mazgus palikti specialistams, galintiems suderinti konkretaus gaminio instrukciją, dūmtraukio sistemą ir priešgaisrinius reikalavimus.

Aktualumo Pastaba

Straipsnis atnaujintas atsižvelgiant į šiuolaikinių sandarių pastatų vėdinimą, tiesioginį degimo oro tiekimą ir nuo 2022 m. taikomus ES ekologinio projektavimo reikalavimus kietojo kuro vietiniams patalpų šildytuvams. Konkretūs montavimo matmenys visada tikrinami pasirinkto įrenginio ir sertifikuotos dūmtraukio sistemos dokumentacijoje.

Pagrindinis aktualumo šaltinis: Komisijos reglamentas (ES) 2015/1185.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.