Alergenai namuose

Alergija žiedadulkėms dažniausiai sustiprėja tam tikru metų laiku, o namuose esantys alergenai simptomus gali sukelti ištisus metus. Dažniausi jų šaltiniai yra dulkių erkutės, gyvūnų pleiskanos ir kiti odos dariniai, pelėsio sporos bei tarakonų dalelės. Žiedadulkės taip pat patenka į patalpas pro langus, su lauko drabužiais ir avalyne.

Namų dulkės nėra viena medžiaga. Jose gali būti tekstilės pluošto, odos dalelių, žiedadulkių, gyvūnų alergenų, dulkių erkučių išskyrų ir kūno fragmentų, pelėsio sporų bei kitų smulkių dalelių. Todėl žmogus paprastai būna alergiškas ne pačioms dulkėms, o vienam ar keliems jų komponentams.

Dažniausi simptomai yra užgulta arba tekanti nosis, čiaudulys, nosies ir akių niežėjimas, ašarojimas. Alergenai taip pat gali paaštrinti astmą – sukelti kosulį, švokštimą, spaudimą krūtinėje ar dusulį – ir pabloginti atopinio dermatito būklę. Tačiau alergija namų dulkėms nėra automatiškai „pirmas žingsnis į astmą“. Šios ligos gali būti susijusios, bet astmos atsiradimą lemia daug veiksnių.

Jeigu simptomai kartojasi, vien intensyvaus valymo nepakanka. Jų priežastį turėtų įvertinti šeimos gydytojas arba gydytojas alergologas ir klinikinis imunologas. Diagnozei gali būti atliekami odos dūrio mėginiai ar specifinių IgE antikūnų kraujyje tyrimas. Tyrimų rezultatai vertinami kartu su simptomais ir ligos istorija – vien teigiamas testas dar neparodo, kad būtent tas alergenas sukelia negalavimus.

Alergija namų dulkėms ir pagrindiniai alergenai

Dulkių erkutės – mikroskopiniai voragyviai, dažniausiai gyvenantys čiužiniuose, pagalvėse, minkštuose balduose, kilimuose ir kitose tekstilės medžiagose. Žmogus įkvepia ne pačias erkes, o ore pasklidusias jų išskyrų ir suirusių kūnų daleles. Erkutės nekanda ir ligų neplatina, tačiau jų alergenai jautriems žmonėms gali sukelti alerginio rinito bei astmos simptomus.

Erkutėms palanki šilta ir drėgna aplinka. Jų kiekį padeda mažinti ne trumpalaikis kambario atšaldymas, o nuosekli kelių priemonių sistema: kontroliuojama oro drėgmė, reguliariai skalbiama patalynė, apsauginiai čiužinio bei pagalvių užvalkalai ir kruopštus valymas. Namuose rekomenduojama palaikyti maždaug 30–50 proc. santykinę oro drėgmę, tačiau žiemą pernelyg sausas oras gali dirginti gleivinę, todėl drėgmę geriau matuoti higrometru, o ne spręsti vien iš langų rasojimo.

Gyvūnų alergiją dažniausiai sukelia ne kailio ilgis ir ne patys plaukai. Alergenų yra gyvūno odos dalelėse, seilėse ir šlapime. Jie prikimba prie kailio, drabužių, baldų ir dulkių, todėl gali būti aptinkami net patalpose, kuriose gyvūnas negyvena. Trumpaplaukis ar beplaukis gyvūnas nebūtinai sukels mažesnę reakciją, o visiškai „hipoalerginių“ kačių ar šunų veislių nėra.

Pelėsio sporos taip pat gali sukelti alerginį rinitą ir paaštrinti astmą. Pelėsiui augti reikia drėgmės, todėl svarbiausia ne nuolat purkšti paviršių cheminėmis priemonėmis, o rasti vandens šaltinį: nesandarų vamzdį, stogo ar pamatų pratekėjimą, kondensaciją, nepakankamą vėdinimą. Nemalonus pelėsio kvapas gali dirginti kvėpavimo takus ir žmonėms, kuriems alergija pelėsiui nenustatyta.

Tarakonų seilių, išskyrų ir kūno dalelės gali sukelti alergiją bei paaštrinti astmą. Šių alergenų randama ne tik virtuvėje. Smulkios dalelės su dulkėmis gali pasklisti po kitas patalpas, todėl vien sunaikinti gyvus vabzdžius nepakanka – reikia pašalinti jų liekanas, maisto bei vandens šaltinius ir užsandarinti patekimo vietas.

Kaip sumažinti dulkių erkučių ir gyvūnų alergenus

Daugiausia dėmesio verta skirti miegamajam, nes lovoje praleidžiama didelė paros dalis. Čiužinį ir pagalves rekomenduojama apvilkti specialiais, dulkių erkučių alergenams nepralaidžiais užvalkalais. Jie turi visiškai uždengti gaminį ir būti užsegami užtrauktuku. Užtrauktuko papildomai klijuoti lipnia juosta nereikia, jeigu pasirinktas tam skirtas kokybiškas užvalkalas.

Paklodes, pagalvių ir antklodžių užvalkalus reikėtų skalbti kas savaitę. Dulkių erkutėms ir jų alergenams mažinti dažniausiai rekomenduojamas skalbimas karštu, apie 60 °C temperatūros vandeniu, jeigu tai leidžia audinio priežiūros ženklinimas. Išskalbtą patalynę svarbu visiškai išdžiovinti. Pagalves ir antklodes reikia rinktis tokias, kurias galima reguliariai skalbti arba kitaip prižiūrėti pagal gamintojo nurodymus.

Nėra bendros taisyklės, kad alergiškam žmogui tinka tik sintetinės arba tik lateksinės pagalvės ir čiužiniai. Svarbiau, ar gaminys gali būti tinkamai uždengtas apsauginiu užvalkalu, valomas ir išlaikomas sausas. Čiužinio ar pagalvės keitimo laikas priklauso nuo jų būklės, higienos ir gamintojo rekomendacijų, o ne nuo visiems privalomo penkerių ar dešimties metų termino.

Tekstilė kaupia daugiau dulkių nei lygūs paviršiai, tačiau alergiškų žmonių namai neprivalo būti visiškai be kilimų, užuolaidų, knygų ar minkštų baldų. Pirmiausia verta sumažinti sunkiai valomų daiktų kiekį miegamajame. Geriau rinktis skalbiamus kilimėlius, nuimamus baldų užvalkalus, paprastesnes užuolaidas ir uždaras spintas. Jeigu kiliminė danga aiškiai siejama su simptomų paūmėjimu ir jos nepavyksta tinkamai prižiūrėti, galima svarstyti kietą grindų dangą.

Dulkes geriausia valyti drėgna mikropluošto šluoste arba kita priemone, kuri jų nepaskleidžia ore. Siurbliui naudinga sandari konstrukcija ir HEPA arba kitas didelio efektyvumo išmetamo oro filtras. Ne visi filtrais pažymėti siurbliai vienodai sandarūs, todėl svarbi visa filtravimo sistema. Plaunamą filtrą galima plauti tik tada, kai tai aiškiai leidžia gamintojas; HEPA filtro ar dulkių maišelio negalima savavališkai dėti į indaplovę.

Jeigu siurbimas sukelia simptomus, šį darbą geriau patikėti kitam žmogui. Alergiškam asmeniui prireikus valyti pačiam gali padėti gerai priglundantis respiratorius, o po valymo verta kuriam laikui išeiti iš patalpos. Kasdienis visų namų siurbimas paprastai nėra būtinas – valymo dažnis priklauso nuo paviršių, gyventojų ir simptomų.

Nustačius alergiją gyvūnui, veiksmingiausias būdas sumažinti poveikį yra gyvūno nelaikyti namuose. Tačiau toks sprendimas šeimai gali būti labai sunkus. Jei gyvūnas lieka, jo nereikėtų leisti į alergiško žmogaus miegamąjį ir ant lovos, o duris į miegamąjį verta laikyti uždarytas. Gyvūno guolį reikia reguliariai skalbti, dažniau valyti grindis bei baldus. Dažnas katės maudymas nėra patikimas ilgalaikis sprendimas ir gali kelti stresą gyvūnui, todėl priežiūrą geriau aptarti su veterinarijos gydytoju.

Pelėsio ir tarakonų naikinimas namuose

Pelėsio kontrolės pagrindas – drėgmės kontrolė. Aptikus pelėsį reikia išsiaiškinti, kodėl paviršius drėksta, pašalinti nuotėkį ar kondensacijos priežastį ir sušlapusias medžiagas kuo greičiau išdžiovinti. Po užliejimo ar nuotėkio pažeistas vietas geriausia išdžiovinti per 24–48 valandas, nes vėliau pelėsio augimo tikimybė gerokai padidėja.

Nedidelį pelėsio plotą ant kieto paviršiaus galima nuvalyti vandeniu ir plovikliu, o paviršių visiškai išdžiovinti. Akytoje medžiagoje – gipso kartone, lubų plokštėje, kilime ar šilumos izoliacijoje – pelėsis gali įaugti giliai, todėl pažeistą dalį dažnai tenka pašalinti. Vien uždažyti pelėsį arba įmaišyti fungicidinio priedo į dažus nepakanka, jeigu nepašalinta drėgmės priežastis.

Valant pelėsį reikia saugoti akis, odą ir kvėpavimo takus. Didesnius, pasikartojančius arba po užliejimo atsiradusius pažeidimus geriau patikėti specialistams. Alergiškiems žmonėms, sergantiesiems astma, imunosupresiją turintiems asmenims ir vaikams pelėsio valymo metu patalpoje būti nereikėtų.

Vonioje drėgmę padeda valdyti į lauką ištraukiantis ventiliatorius. Jį reikia įjungti prausiantis ir palikti veikti dar kurį laiką po dušo. Taip pat būtina taisyti varvančius maišytuvus ir vamzdžius, išdžiovinti rankšluosčius, valyti dušo zoną. Virtuvėje drėgmę ir teršalus mažina tinkamai veikiantis, į lauką orą šalinantis gartraukis. Rūsyje svarbu ne tik sausintuvas, bet ir lietaus vandens nuvedimas, sandarūs vamzdynai, tinkama pamatų hidroizoliacija bei vėdinimas.

Tarakonams naikinti veiksmingiausia integruota kontrolė. Maistą reikia laikyti sandariuose induose, trupinius ir išsiliejusius skysčius pašalinti, šiukšliadėžę uždengti, sutaisyti vandens nuotėkius. Plyšiai prie vamzdžių, grindjuosčių ir spintelių turi būti užsandarinti. Masinio užkrėtimo atveju verta kreiptis į kenkėjų kontrolės specialistus. Po naikinimo būtina kruopščiai išvalyti likusias daleles; vien purškiamas insekticidas alergenų nepašalina.

Priemonės nuo alergijos skirtingose namų patalpose

Miegamajame svarbiausia reguliariai skalbti patalynę, naudoti apsauginius čiužinio ir pagalvių užvalkalus, kontroliuoti drėgmę ir neleisti gyvūnų ant lovos. Po lova geriau nekaupti tekstilės, dėžių bei sunkiai išvalomų daiktų. Jeigu naudojamas oro valytuvas, jis turi būti pritaikytas patalpos dydžiui, laikomas neuždengtas ir statomas pagal gamintojo nurodymus – ne po lova ar kūdikio lopšiu.

Vaikų kambaryje verta rinktis lengvai skalbiamą patalynę ir žaislus laikyti uždarose dėžėse. Pliušinius žaislus, kuriuos vaikas dažnai liečia ar nešasi į lovą, reikia reguliariai skalbti pagal etiketę ir visiškai išdžiovinti. Nebūtina jų visų atsisakyti. Lauko drabužius geriau laikyti ne miegamojo zonoje, ypač žiedadulkių sezono metu. Kūdikio lovoje apskritai neturi būti minkštų žaislų ir kitų nereikalingų daiktų, tačiau tai pirmiausia saugaus miego, o ne vien alergijos klausimas.

Svetainėje padeda reguliarus grindų, minkštų baldų ir lengvai nuimamų užvalkalų valymas. Valgyti ant sofos nėra alergijos priežastis, tačiau trupiniai gali pritraukti kenkėjus. Odiniai ar sintetiniai apmušalai valomi lengviau, bet tai nereiškia, kad medžiaginiai baldai visada netinkami. Svarbu jų būklė, priežiūros galimybės ir tai, ar konkretus baldas siejamas su simptomais.

Virtuvėje reikia nedelsiant pašalinti maisto likučius, laikyti produktus uždaruose induose, prižiūrėti šiukšliadėžę ir taisyti vandens nuotėkius. Gartraukis turi būti naudojamas pagal paskirtį – jo nereikia dengti. Šaldytuvo kondensato surinkimo vieta, tarpinės ir sunkiau pasiekiami paviršiai turi būti tikrinami bei valomi pagal gamintojo instrukciją.

Vonioje ir rūsyje pagrindinis tikslas – neleisti kauptis drėgmei. Skalbiamus kilimėlius reikia reguliariai skalbti ir gerai išdžiovinti, o nuolat drėkstančių kilimų geriau atsisakyti. Rūsyje medžiagų negalima laikyti tiesiai ant drėgnų grindų ar prie šlapių sienų. Malkas praktiškiau laikyti lauke, nes į namus su jomis patenka ne tik pelėsio sporų, bet ir vabzdžių bei šiukšlių.

Žiedadulkių sezono metu langų laikymas uždarytų gali padėti, kai ore alergenų koncentracija didelė, tačiau patalpas vis tiek būtina tinkamai vėdinti. Mechaninio vėdinimo ar kondicionavimo filtrus reikia prižiūrėti pagal sistemos gamintojo reikalavimus. Ventiliacijos angų užkimšti negalima – tai gali pabloginti oro kaitą, drėgmės kontrolę ir šildymo sistemos darbą.

Alergenų vengimas yra tik viena alergijos gydymo dalis. Priklausomai nuo diagnozės, gydytojas gali rekomenduoti vaistus, o daliai pacientų – alergenų imunoterapiją. Ji nėra universali ir ne visada atliekama injekcijomis. Gydymo planas sudaromas individualiai, todėl vaistų ar imunoterapijos negalima keisti vien pagal bendrus internete pateiktus patarimus.

Namuose neįmanoma pašalinti visų alergenų, o perdėtas valymas taip pat gali varginti ir sukelti papildomą kontaktą su dulkėmis ar valymo priemonėmis. Geriausiai veikia ne viena „stebuklinga“ priemonė, o keli tiksliniai veiksmai, parinkti pagal nustatytą alergeną: sausa ir gerai vėdinama aplinka, tinkamai prižiūrima patalynė, dulkes sulaikantis valymas, drėgmės šaltinių pašalinimas ir gydytojo paskirtas gydymas.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.