.png)
Namuose naudojami baldai ilgainiui nusidėvi. Mediniai paviršiai išblunka, lakas sutrūkinėja, atsiklijuoja faneruotė, iškliba jungtys, pažeidžiamos rankenos, spynos, vyriai ir dekoratyviniai elementai. Restauruojant siekiama stabilizuoti baldo konstrukciją, išsaugoti autentiškas medžiagas ir atkurti prarastas detales.
Seną baldą vertėtų atskirti nuo tiesiog nusidėvėjusio šiuolaikinio gaminio. Istorinę, meninę ar šeimos atminimo vertę turinčiam baldui netinka įprastas paviršiaus nušlifavimas ir padengimas nauju laku. Tokia intervencija gali pašalinti originalią apdailą, naudojimo žymes ir informaciją apie baldo gamybą.
Baldo būklės įvertinimas
Restauravimo darbai pradedami baldo apžiūra ir jo būklės dokumentavimu. Baldas nufotografuojamas iš visų pusių, užfiksuojami konstrukcijos pažeidimai, trūkstamos detalės, faneruotės pakitimai, apdailos sluoksnio būklė ir ankstesnio remonto pėdsakai.
Vertinama:
ar baldo konstrukcija stabili;
kurios jungtys išklibusios arba sulūžusios;
ar medienoje nėra aktyvių kenkėjų požymių;
kuriose vietose atsiklijavo faneruotė;
ar išlikusi originali furnitūra;
kokia paviršiaus apdaila buvo naudota;
ar baldas anksčiau perdažytas, perlakuotas arba netinkamai suremontuotas.
Senos šeimos fotografijos, gamintojo ženklai, inventoriniai numeriai ir analogiškų baldų pavyzdžiai padeda nustatyti pirminę išvaizdą. Trūkstamos dalys atkuriamos tik turint pakankamai duomenų apie jų formą, medžiagą ir tvirtinimą. Spėjimu sukurta detalė gali pakeisti baldo charakterį ir sumažinti jo autentiškumą.
Baldų remontas ir restauravimas
Remontuojant baldą svarbiausia atkurti jo tinkamumą naudoti. Restauravimo metu taip pat saugomos istorinės medžiagos, gamybos technologija ir išlikusi apdaila. Dėl šios priežasties restauratorius keičia tik tas dalis, kurių negalima stabilizuoti arba patikimai sujungti.
Nauja detalė gaminama iš savybėmis ir tekstūra panašios medienos. Jos plaušo kryptis derinama prie originalios konstrukcijos, nes skirtingomis kryptimis besiplečiančios medienos dalys gali perskelti sujungimą. Nauja mediena tonuojama taip, kad neišsiskirtų, tačiau profesionaliame restauravime papildymas neturėtų būti pateikiamas kaip originali baldo dalis.
Teiginys, kad restauruojant antikvarinius baldus visiškai nenaudojamos vinys, nėra tikslus. Jeigu vinys, medvaržčiai ar metaliniai kampai priklausė pradinei konstrukcijai, jie išsaugomi arba atkuriami. Vėliau savavališkai įkalti tvirtinimo elementai šalinami tada, kai ardo medieną, deformuoja jungtis ar neatitinka baldo konstrukcijos.
Medinių baldų konstrukcijos remontas
Senų baldų karkasuose dažnai naudojami dyginiai, kregždės uodegos, įlaidiniai ir kaištiniai sujungimai. Išklibusi jungtis išardoma tik tada, kai tai galima padaryti nepažeidžiant medienos. Pašalinami suirę arba su sukibimu nesuderinami ankstesni klijai, patikrinama detalių geometrija ir parenkamas baldo konstrukcijai tinkamas klijavimo būdas.
Sujungimo negalima sutvirtinti vien pripildant tarpą klijų. Per didelis tarpas rodo, kad kaištis, lizdas arba kita jungties dalis yra nusidėvėjusi. Tokiu atveju atkuriamas jos matmuo arba įdedamas tiksliai pritaikytas medienos intarpas.
Klijuojamos detalės suspaudžiamos tolygiai, naudojant apsaugines tarpines. Per stiprus spaudimas išstumia klijus ir gali deformuoti baldo dalis. Veržtuvai nuimami tik klijams pakankamai sukietėjus pagal jų gamintojo nurodytą laiką.
Baldų furnitūros restauravimas
Rankenos, spynos, vyriai, raktų angų apvadai ir dekoratyviniai apkaustai sudaro svarbią baldo išvaizdos dalį. Išlikusi originali furnitūra saugoma net tada, kai jos paviršius patamsėjęs arba nusidėvėjęs.
Metalinės detalės nepoliruojamos iki ryškaus naujo metalo blizgesio, jeigu taip būtų pašalinta istorinė paviršiaus danga ar patina. Agresyvios šlifavimo pastos ir metaliniai šepečiai gali nutrinti graviravimą, sidabravimą, žalvario sluoksnį bei kitus dekoratyvinius elementus.
Nuimama furnitūra sužymima, kad kiekviena detalė grįžtų į ankstesnę vietą. Senų vyrių ir spynų tvirtinimo skylės gali būti nevienodos, todėl sukeitus detales atsiranda durelių padėties arba spynos veikimo problemų.
Trūkstama furnitūra parenkama pagal laikotarpį, tvirtinimo vietas ir išlikusius pėdsakus. Nauja rankena vien todėl, kad vizualiai primena senovinę, dar nėra tinkamas pakaitalas. Svarbūs jos matmenys, metalo sudėtis, paviršiaus apdorojimas ir tvirtinimo būdas.
Faneruoti baldų paviršiai
Daugelio senų baldų karkasas pagamintas iš pušies, eglės, tuopos ar kitos konstrukcijai tinkamos medienos, o matomas paviršius padengtas plonu vertingesnės medienos sluoksniu. Šis sluoksnis vadinamas faneruote. Ji gali būti vos kelių dešimtųjų milimetro arba kelių milimetrų storio, priklausomai nuo gamybos laikotarpio ir pjovimo technologijos.
Faneruotės nereikėtų painioti su fanera. Fanera yra iš kelių tarpusavyje statmenai suklijuotų lukšto sluoksnių pagaminta plokštė, o faneruotė – dekoratyvinis medienos lukštas, klijuojamas ant baldo pagrindo.
Faneruotas paviršius gali atsiklijuoti dėl drėgmės svyravimų, vandens, šilumos, pagrindo deformacijos arba susilpnėjusių klijų. Pažeidimas pasireiškia pūsle, banga, plyšiu ar pakilusiu kraštu.
Atsiklijavusios faneruotės remontas
Prieš klijuojant faneruotę nustatoma, kodėl ji atsiskyrė. Jeigu pagrindas drėgnas, deformuotas arba pažeistas kenkėjų, vien klijavimas problemos neišspręs. Faneruotė valoma ir keliama labai atsargiai, nes sena mediena gali būti plona bei trapi.
Kaitinimas buitiniu lygintuvu nėra universalus faneruotės taisymo būdas. Nežinoma temperatūra gali suminkštinti apdailą, pakeisti medienos spalvą, išlydyti ankstesnio remonto klijus arba dar labiau deformuoti lukštą. Drėgna kempinė taip pat gali sukelti pluošto brinkimą ir palikti dėmių.
Klijai į atsiskyrusią vietą įvedami kontroliuojamai. Klijavimo zona prispaudžiama per lygią, prie paviršiaus neprikimbančią tarpinę. Spaudimas paskirstomas per visą remontuojamą plotą, kad faneruotėje neliktų įdubimų ir veržtuvo žymių.
Istoriniuose balduose dažnai naudoti gyvūninės kilmės klijai. Jie vertinami dėl suderinamumo su senąja konstrukcija ir galimybės ateityje sujungimą pakartotinai išardyti. Šiuolaikiniai sintetiniai klijai parenkami įvertinus ankstesnius klijus, medžiagų būklę ir numatomą baldo naudojimą.
Trūkstamos faneruotės atkūrimas
Prarasta faneruotės dalis papildoma tos pačios arba vizualiai artimos medienos lukštu. Derinama medienos rūšis, rievėtumas, plaušo kryptis, pjovimo būdas, spalva ir paviršiaus senėjimas.
Pažeistos vietos kraštai taisomi kuo mažiau pašalinant originalios medžiagos. Papildymo forma parenkama taip, kad siūlė sutaptų su natūraliomis medienos linijomis. Taisyklingas geometrinis lopas gali būti lengvai pagaminamas, tačiau ant ryškaus medienos piešinio jis neretai labiau pastebimas.
Naujas lukštas šiek tiek storesnis paliekamas tik tada, kai numatytas saugus jo sulyginimas. Ploną seną faneruotę lengva peršlifuoti, todėl visas paviršius neturėtų būti šlifuojamas siekiant sulyginti nedidelį papildymą.
Marketri restauravimas
Marketri – iš skirtingų medienos lukštų sudarytas dekoratyvinis piešinys. Kompozicijoje gali būti naudojama įvairių rūšių, spalvų ir pjovimo krypčių mediena. Kai kuriuose balduose ji papildoma metalu, perlamutru, kaulu ar kitomis medžiagomis.
Prieš atkuriant prarastą fragmentą išlikęs piešinys tiksliai dokumentuojamas. Pagal jo kontūrą parengiamas šablonas, parenkamas tinkamas lukštas ir nustatoma plaušo kryptis. Net nedidelis krypties neatitikimas keičia šviesos atspindį, todėl įklija gali išryškėti žiūrint iš šono.
Naujai pagamintas fragmentas įstatomas neplečiant originalios išėmos. Klijų perteklius negali patekti į atviras medienos poras ar pažeisti aplinkinės apdailos. Prispaudžiama per popierių arba kitą apsauginę tarpinę, parinktą pagal naudojamų klijų savybes.
Sukietėjus klijams paviršius sulyginamas minimaliai. Spalvos koregavimas ir apdailos atkūrimas atliekami tik papildytoje vietoje, kiek įmanoma išsaugant seną marketri paviršių.
Baldų inkrustacijos atkūrimas
Inkrustacijos elementai įleidžiami į medienos paviršių, todėl jų atkūrimas skiriasi nuo marketri. Trūkstamos detalės forma perkeliama ant ruošinio, fragmentas tiksliai išpjaunamas ir pritaikomas prie išlikusios ertmės.
Atkuriant naudojama medžiaga turi atitikti originalą. Žalvario negalima pakeisti panašios spalvos plastiku, o perlamutro – dažyta mediena, jeigu siekiama restauravimo rezultato. Pakaitinė medžiaga gali būti naudojama tik aiškiai pagrindus tokį sprendimą ir nepažeidžiant likusio paviršiaus.
Metalinės inkrustacijos šlifuojamos labai atsargiai. Intensyviai apdorojant galima nušlifuoti aplinkinę medieną, pakeisti detalės storį ir sunaikinti seną paviršiaus apdailą.
Medienos defektų taisymas
Medienos šakos ir natūralūs spalvos skirtumai savaime nėra defektai. Jie šalinami tik tada, kai mediena ištrupėjusi, trukdo konstrukcijos darbui arba kelia tolesnio skilimo pavojų.
Iškritusios šakos vietos nereikėtų automatiškai išgręžti žiediniu grąžtu. Toks remontas sunaikina dalį originalios medienos ir palieka aiškiai matomą apskritą papildymą. Pažeista vieta stabilizuojama arba papildoma pagal jos tikrą kontūrą ir medienos plaušo kryptį.
Stambūs konstrukciniai pažeidimai taisomi įklijomis. Įklijos forma parenkama taip, kad apkrova būtų perduodama per sveiką medieną, o klijavimo siūlė neatsivertų jai sezonais plečiantis ir traukiantis.
Medienos kenkėjų pažeidimai
Smulkios skylutės balde gali būti ankstesnio mediengraužių pažeidimo pėdsakai. Aktyvumą rodo šviežios šviesios išgraužos, birios dulkės po baldu arba naujai atsiradusios skylutės. Vien senos tamsios angos nepatvirtina, kad kenkėjai tebėra gyvi.
Įtariamas baldas atskiriamas nuo kitų medinių daiktų ir stebimas. Cheminės priemonės nenaudojamos neidentifikavus kenkėjo ir neįvertinus baldo apdailos, nes tirpikliai gali pažeisti laką, dažus, klijus arba tekstilę. Vertingiems baldams apdorojimo metodą turi parinkti restauratorius arba medienos kenkėjų kontrolės specialistas.
Senos paviršiaus apdailos nustatymas
Prieš valant, tirpinant arba dengiant paviršių svarbu nustatyti esamą apdailą. Ant senų baldų galima rasti vaško, aliejaus, šelako politūros, natūralių dervų lakų, nitroceliuliozinio lako, dažų arba kelių skirtingais laikotarpiais užteptų sluoksnių.
Vien pagal blizgesį patikimai nustatyti dangos negalima. Nedidelėje nepastebimoje vietoje atliekami tirpumo ir paviršiaus reakcijos bandymai. Juos turi atlikti žmogus, suprantantis naudojamų tirpiklių poveikį ir galintis sustabdyti procesą dar nepažeidus originalios apdailos.
Viso paviršiaus nušlifavimas nėra įprastas restauravimo etapas. Šlifuojant pašalinama patina, medienos paviršius, senas tonavimas ir autentiškos įrankių žymės. Faneruotę galima peršlifuoti kiaurai.
Šelako politūra
Šelako politūra sudaroma iš daugelio labai plonų šelako sluoksnių, tepamų specialiu tamponu. Ji dažnai sutinkama XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžios balduose, tačiau naudota ir vėliau.
Politūros atkūrimas reikalauja gerai paruošto paviršiaus, tinkamos koncentracijos šelako tirpalo ir kontroliuojamo darbo. Kiekvienas tampono judesys palieka ploną sluoksnį, todėl netolygi technika suformuoja dryžius, sustojimo žymes ar ištirpina ankstesnę dangą.
Išlikusi politūra atnaujinama tik nustačius jos būklę. Smulkūs įbrėžimai, paviršiaus matiškumas ar vietiniai nusidėvėjimai nebūtinai reiškia, kad visą dangą reikia pašalinti. Dažnai pakanka paviršių išvalyti, stabilizuoti ir lokaliai retušuoti.
Lakuoto paviršiaus atnaujinimas
Lako rūšis parenkama pagal originalią apdailą ir baldo paskirtį. Šiuolaikinis poliuretaninis lakas gali būti atsparus naudojimui, tačiau ant istorinio baldo jis dažnai pakeičia paviršiaus spalvą, blizgesį ir ateityje apsunkina restauravimą.
Prieš dengiant naują sluoksnį patikrinamas jo sukibimas ir suderinamumas su sena danga. Skirtingų cheminių sistemų lakai gali susiraukšlėti, suminkštinti seną sluoksnį arba likti lipnūs.
Kai originali apdaila nebeišsaugoma, naujas sluoksnis dengiamas keliais plonais etapais. Tarp sluoksnių atliekamas tik toks paviršiaus paruošimas, kokio reikalauja pasirinkta medžiaga. Bendras nurodymas kiekvieną dangą šlifuoti 240 numerio švitriniu popieriumi netinka visoms lakų sistemoms ir visiems paviršiams.
Įbrėžimų ir išdaužų taisymas
Įbrėžimo taisymo būdas priklauso nuo jo gylio. Jeigu pažeistas tik viršutinis apdailos sluoksnis, gali pakakti lokalaus retušavimo. Jeigu įbrėžimas pasiekė medieną, reikia atkurti jos spalvą ir apsauginę dangą.
Gilesnės išdaužos gali būti užpildomos spalviškai pritaikytu vašku, derva arba kita su esama apdaila suderinama medžiaga. Vaško užpildas tinka tam tikriems kosmetiniams pažeidimams, tačiau nėra tinkamas konstrukcinėms vietoms ar intensyviai naudojamo stalviršio briaunai.
Pažeidimas išvalomas neplečiant jo kraštų. Užpildas dedamas mažais kiekiais ir sulyginamas su aplinkiniu paviršiumi. Spalva tikrinama skirtingame apšvietime, nes atspalvis ir medienos piešinys dieną bei vakare gali atrodyti nevienodai.
Baltos dėmės ant baldų
Balkšvos dėmės dažniausiai atsiranda, kai drėgmė arba šiluma paveikia skaidrią apdailą. Dėmės pobūdis priklauso nuo lako rūšies, poveikio temperatūros ir pažeidimo gylio.
Universalūs terpentino, aliejaus, spirito ar kitų buitinių medžiagų mišiniai tokioms dėmėms netinka. Jie gali pakeisti blizgesį, ištirpinti dangą, palikti riebią dėmę arba apsunkinti vėlesnį remontą. Taip pat nereikėtų paviršiaus kaitinti lygintuvu ar karšto oro srove.
Nedidelėje nepastebimoje vietoje nustatoma dangos reakcija, o pažeidimas šalinamas konkrečiai apdailai tinkamu metodu. Vertingame balde balta dėmė yra mažesnė problema už netinkamu tirpikliu sugadintą visą stalviršį.
Baldų valymas ir poliravimas
Dulkės nuo stabilaus medinio paviršiaus valomos minkšta sausa šluoste arba mažu dulkių siurblio antgaliu, sumažinus siurbimo galią. Atsiklijavusios faneruotės, byrančių dažų ir trapių dekoracijų savarankiškai siurbti ar šlapiai valyti nereikėtų.
Valymo priemonė parenkama pagal paviršiaus dangą. Vanduo gali pakelti medienos plaušą, patekti po faneruote ir susilpninti gyvūninės kilmės klijus. Silikono turintys baldų purškikliai sudaro sunkiai pašalinamą sluoksnį ir apsunkina tolesnį lakavimą bei retušavimą.
Vaškas naudojamas tik ant tam tinkamos ir stabilios apdailos. Jis tepamas labai plonai ir išpoliruojamas, kad paviršius neliktų lipnus. Dažnas vaškavimas suformuoja nešvarumus kaupiantį sluoksnį, todėl jo nereikia kartoti vien siekiant trumpalaikio blizgesio.
Restauruotų baldų priežiūra
Restauruotą baldą reikia saugoti nuo staigių drėgmės ir temperatūros pokyčių. Jo nereikėtų statyti prie radiatoriaus, židinio, oro kondicionieriaus srauto ar ilgai tiesioginės saulės apšviečiamoje vietoje.
Ant stalviršių naudojami padėkliukai, o išsiliejęs skystis nuvalomas nedelsiant, netrinant paviršiaus. Baldas perkeliamas keliant už tvirtų konstrukcijos dalių. Kėdė nešama už sėdynės rėmo, stalas – už rėmo arba kojų jungties zonos, o spinta prieš pernešimą ištuštinama ir užfiksuojamos jos durys.
Kartą per metus verta apžiūrėti jungtis, faneruotės kraštus, furnitūrą ir baldo apačią. Anksti pastebėtas pakilęs lukšto kraštas ar pradėjusi klibėti jungtis dažniausiai sutvarkoma išsaugant daugiau originalios medžiagos.
Kada kreiptis į baldų restauratorių
Specialisto pagalba reikalinga, kai baldas turi istorinę arba didelę asmeninę vertę, yra faneruotas, dekoruotas marketri ar inkrustacija, padengtas sena politūra, stipriai deformuotas arba pažeistas ankstesnio remonto.
Restauratoriui taip pat paliekamas aktyvių medienos kenkėjų naikinimas, dideli konstrukcijos lūžiai, trūkstamų raižinių atkūrimas ir seno paviršiaus valymas tirpikliais. Netinkamai atliktą remontą dažnai tenka šalinti kartu su dalimi originalios medžiagos, todėl mažesnė ir gerai apgalvota intervencija paprastai yra saugesnė už viso baldo „atnaujinimą“.
Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.
Corbis nuotr.
