Interjero stiliai

Interjero stilių sudaro ne vien spalvos, formos ir faktūros. Jį apibrėžia erdvės planavimas, baldų proporcijos, medžiagos, apšvietimas, dekoras ir tai, kaip visi šie elementai dera tarpusavyje.

Stilių pavadinimai nėra griežtos kategorijos. Tas pats interjeras gali turėti skandinaviško, japoniško ir minimalistinio dizaino bruožų. Itališkas interjeras gali būti klasikinis, kaimiškas arba visiškai šiuolaikinis. Todėl į stilių geriau žiūrėti kaip į nuoseklią projektavimo kryptį, o ne privalomų daiktų sąrašą.

Geografinių regionų įkvėpti interjero stiliai

Klimatas, vietinės statybinės medžiagos ir gyvenimo būdas turėjo didelę įtaką tradiciniam būstų įrengimui. Pietų kraštuose buvo svarbu apsisaugoti nuo kaitros, o Šiaurės Europoje – išnaudoti kuo daugiau natūralios šviesos. Vis dėlto šiuolaikiniai regioniniai stiliai dažniausiai yra laisvos istorinių ir vietinių bruožų interpretacijos.

Itališkas interjeras

Vieno itališko interjero stiliaus nėra. Šiaurės Italijos miestų būstai, Toskanos kaimo namai ir pietinių pakrančių vilos skiriasi medžiagomis, spalvomis bei architektūra. Bendras jų bruožas – dėmesys medžiagų kokybei, proporcijoms ir meistriškai pagamintoms detalėms.

Klasikiniame itališkame interjere naudojamas natūralus akmuo, medis, tinkas, keramika ir subtilūs ornamentai. Toskanos stilistikoje dažnesnės sendintos terakotos grindys, medinės sijos, šilti žemės atspalviai ir grubiau tinkuotos sienos.

Šiuolaikinis itališkas dizainas gerokai santūresnis. Jam būdingi aiškių formų baldai, kokybiška oda, stiklas, metalas ir natūralus akmuo. Istorinėje erdvėje gali atsirasti modernūs baldai bei technologijos, tačiau senos ir naujos detalės turi būti siejamos spalvomis, proporcijomis arba medžiagomis.

Viduržemio jūros regiono stilius

Viduržemio jūros regiono stilistika apima Ispanijos, Pietų Prancūzijos, Italijos, Graikijos ir kitų prie šios jūros esančių kraštų įtaką. Šių šalių interjerai nėra vienodi, tačiau juos sieja vietos klimatui pritaikytos medžiagos ir glaudus vidaus ryšys su terasa, kiemu ar sodu.

Tokiuose interjeruose dažnai naudojamos kalkėmis arba mineraliniais dažais dengtos sienos, natūralus akmuo, terakota, keramika, medis ir linas. Spalvos gali būti šiltos – smėlio, molio, ochros – arba siejamos su jūra: baltos, mėlynos ir žalsvos.

Viduržemio jūros stilistikos nereikėtų kurti vien iš dekoratyvinių paveikslėlių, kriauklių ir mėlynai baltų aksesuarų. Daug svarbesni matiniai paviršiai, natūralios medžiagos, paprastos baldų formos ir šviesi, neperkrauta erdvė.

Marokietiškas interjeras

Marokietiškame interjere susipina berberų, arabų, Andalūzijos ir kitų Šiaurės Afrikos kultūrų įtaka. Jam būdinga sodri spalvų gama, ornamentuotos plytelės, raižytas medis, metaliniai šviestuvai, tinkuotos sienos ir gausiai naudojami tekstilės gaminiai.

Vienas ryškiausių elementų – geometriniais raštais dekoruotos „zellige“ keraminės plytelės. Taip pat naudojamas poliruotas kalkinis tinkas, arkų formos, žemi minkštasuoliai, kilimai ir rankų darbo detalės.

Norint šią stilistiką pritaikyti šiuolaikiniame būste, nebūtina ornamentais užpildyti viso kambario. Pakanka vieno ryškaus plytelių paviršiaus, kilimo, šviestuvo ar nišos. Likusią erdvę galima palikti neutralią, kad dekoras nevirstų skirtingų raštų rinkiniu.

Japoniškas interjeras

Tradiciniam japoniškam interjerui būdingos lanksčiai naudojamos erdvės, stumdomos pertvaros, žemi baldai, natūralios medžiagos ir nedidelis daiktų kiekis. Daug dėmesio skiriama šviesai, šešėliams, tuščiai erdvei ir ryšiui su gamta.

Naudojamas medis, popierius, bambukas, akmuo, linas ir neutralių spalvų tinkas. Dekoratyvūs daiktai atrenkami labai saikingai. Asimetrija ir natūralus medžiagų netobulumas vertinami labiau negu idealiai vienodi paviršiai.

Šiuolaikinėje Europoje japoniškas stilius dažnai derinamas su skandinavišku dizainu. Ši kryptis vadinama „Japandi“. Jai būdingos paprastos formos, šiltas medis, žemi baldai, neutralios spalvos ir praktiškas daiktų laikymas.

Švediškas ir skandinaviškas stilius

Švediškas interjeras dažnai tapatinamas su visu skandinavišku dizainu, tačiau galima išskirti kelias kryptis. Istoriniam švediškam, ypač Gustavo laikotarpio, interjerui būdingos šviesios spalvos, dažyti mediniai baldai, klasikinės proporcijos ir santūrus dekoras.

Šiuolaikinį skandinavišką stilių formavo Šiaurės Europos klimatas, ilgos žiemos ir natūralios šviesos trūkumas. Todėl čia vyrauja šviesios sienos, natūralus medis, paprastų formų baldai ir keli skirtingi šviesos šaltiniai.

Šviesus interjeras nebūtinai turi būti visiškai baltas. Naudojami pilkšvi, smėlio, rusvi, prislopinti žali ir mėlyni atspalviai. Jaukumo suteikia vilna, linas, kilimai, užuolaidos ir matiniai paviršiai. Dekoro nedaug, tačiau kiekvienas daiktas turi aiškią funkciją arba papildo bendrą kompoziciją.

Istorinių laikotarpių įkvėpti stiliai

Istoriniai stiliai susiformavo konkrečiais laikotarpiais, tačiau šiuolaikiniuose namuose jie retai atkuriami pažodžiui. Dažniau pasirenkamos būdingos proporcijos, baldų formos, sienų apdaila ar keli dekoratyviniai elementai.

Svarbu atskirti autentišką istorinį interjerą nuo jo stilizacijos. Viktorijos epochos ar klasicizmo elementai naujame bute savaime nesukuria istorinio interjero, tačiau gali tapti klasikinės kompozicijos pagrindu.

Viktorijos epochos interjeras

Viktorijos epochos stilius susiformavo XIX amžiaus Didžiojoje Britanijoje. Tai ne vienas nekintantis dizainas, nes per ilgą karalienės Viktorijos valdymo laikotarpį keitėsi technologijos, medžiagos ir visuomenės skonis.

Šiam interjerui būdingos sodrios spalvos, raštuoti tapetai, medžio apdaila, sunkesni baldai, tekstilė, kilimai ir gausus dekoras. Pramoninė gamyba leido viduriniajai klasei įsigyti anksčiau sunkiau prieinamų ornamentuotų baldų ir aksesuarų, todėl kambariuose dažnai buvo daug daiktų.

Šiuolaikinėje interpretacijoje nebūtina atkartoti viso XIX amžiaus kambario. Viktorijos stilistiką gali perteikti sienų profiliai, raštuoti tapetai, restauruotas baldas, klasikinis šviestuvas ir sodresnė spalvų paletė. Kad interjeras neatrodytų perkrautas, tokius elementus verta derinti su paprastesniais paviršiais.

Tradicinis interjeras

Tradicinis stilius remiasi Europos klasikinių interjerų principais, tačiau nėra tiksli vieno istorinio laikotarpio kopija. Jam svarbios simetrija, aiški kompozicija, patogūs baldai ir santūrus dekoras.

Sofos, foteliai, staliukai ir šviestuvai dažnai išdėstomi poromis arba aplink pagrindinę kambario ašį. Naudojamos klasikinės baldų formos, medžio apdaila, profiliuoti sienų elementai, užuolaidos ir ramios spalvos.

Kad toks interjeras neatrodytų senamadiškas, verta vengti vienodų baldų komplektų ir dirbtinai sendintų dekoracijų gausos. Geresnį rezultatą suteikia keli skirtingų laikotarpių, tačiau proporcijomis ir medžiagomis suderinti baldai.

Šiuolaikinis stilius

Šiuolaikinis interjeras atspindi dabartinį laikotarpį ir nuolat keičiasi. Jo nereikėtų painioti su modernizmu – XX amžiaus pirmojoje pusėje susiformavusia architektūros ir dizaino kryptimi.

Šiuolaikiniame interjere vyrauja aiškios linijos, praktiškas planavimas, integruotos technologijos ir saikingas dekoras. Naudojamas medis, akmuo, stiklas, metalas, mikrocementas ir kokybiški tekstilės gaminiai. Neutralus pagrindas gali būti papildytas sodresnėmis spalvomis, skulptūriškais baldais ar ryškesniais meno kūriniais.

Svarbus ne pavienių madingų daiktų kiekis, o jų tarpusavio santykis. Net ir paprastame interjere turi būti apgalvoti baldų masteliai, apšvietimas, judėjimo keliai ir daiktų laikymas.

Minimalizmas

Minimalizmas nėra vien baltos sienos ir beveik tuščias kambarys. Jo esmė – atsisakyti nereikalingų elementų, aiškiai organizuoti erdvę ir palikti tik funkciją arba kompoziciją pagrindžiančias detales.

Tokiam interjerui būtinos geros proporcijos, tiksliai įrengtos sandūros ir kokybiškos medžiagos. Kai dekoro nedaug, labiau matomi nelygūs paviršiai, prastai suderintos spalvos ir netvarkingi konstrukcijų sujungimai.

Daiktai dažniausiai slepiami integruotose spintose, o techniniai elementai įkomponuojami kuo ramiau. Vis dėlto minimalistinis interjeras neturi būti šaltas. Jaukumo suteikia natūralus medis, tekstilė, šilta šviesa ir skirtingos matinių paviršių faktūros.

Kaimiškas stilius

Kaimiškas, arba „rustic“, stilius remiasi tradicine kaimo namų architektūra ir natūraliomis medžiagomis. Jam būdingas medis, akmuo, keramika, linas, vilna ir paprastos baldų formos.

Šio stiliaus nereikėtų tapatinti su susidėvėjusiais ar atsitiktinai surinktais daiktais. Gerame kaimiškame interjere natūralus medžiagų netobulumas derinamas su tvirta konstrukcija ir aiškia kompozicija. Seni stalai, skrynios, veidrodžiai ar žvakidės gali suteikti autentiškumo, jeigu jų būklė tinkama ir jie turi konkrečią paskirtį.

Šiuolaikinė kaimiško stiliaus interpretacija dažnai vadinama moderniu „rustic“. Joje grubios medinės sijos, akmuo ar sendintas baldas derinami su paprastomis sienomis, moderniu apšvietimu ir šiuolaikine virtuvės ar vonios įranga.

Kaip pasirinkti interjero stilių

Stilių verta rinktis ne pagal vieną patikusią nuotrauką, o pagal būsto architektūrą, natūralios šviesos kiekį, gyventojų poreikius ir turimus daiktus. Istoriniame name natūraliai atrodo klasikiniai elementai, o naujos statybos būste juos reikia integruoti atsargiau.

Nebūtina visų kambarių įrengti vienodai, tačiau juos turėtų sieti pasikartojančios medžiagos, spalvos arba baldų proporcijos. Viename būste galima derinti kelias kryptis, jei viena jų išlieka pagrindinė, o kitos naudojamos kaip papildomi akcentai.

Nuoseklus interjeras sukuriamas ne surinkus kuo daugiau konkretaus stiliaus atributų, bet atrinkus kelis jo principus ir pritaikius juos realiai erdvei.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.