.png)
Viktorijos laikų interjeras perteikia XIX amžiaus Didžiosios Britanijos miestų augimą, pramonės pažangą ir stiprėjančios vidurinės klasės norą savo namais parodyti padėtį visuomenėje. Karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis truko nuo 1837 iki 1901 metų, todėl per daugiau kaip šešis dešimtmečius keitėsi ne tik architektūra ir baldų gamyba, bet ir pats gero interjero supratimas.
Kalbėti apie vieną aiškiai apibrėžtą Viktorijos stilių nėra visiškai tikslu. To meto namuose susipynė gotikos atgimimo, neoklasicizmo, rokoko, renesanso ir kitų istorinių krypčių elementai. Vėliau juos papildė estetinio bei „Arts and Crafts“ judėjimų idėjos. Vieni interjerai buvo sunkūs ir gausiai dekoruoti, kiti – griežtesni, paremti kokybišku amatu, natūraliomis medžiagomis ir aiškesnėmis baldų konstrukcijomis.
Bendras jų bruožas buvo dėmesys aplinkai. Kambarys neturėjo atrodyti tuščias ar atsitiktinai apstatytas. Sienos, grindys, langai, baldai, šviestuvai ir smulkūs daiktai buvo jungiami į vientisą, daugiasluoksnį interjerą. Šiuolaikiniame būste šią stilistiką galima atkurti ne kopijuojant muziejaus ekspoziciją, o pasirenkant kelis svarbiausius jos požymius.
Viktorijos laikų interjero stiliaus kilmė
Viktorijos epocha sutapo su sparčia pramonės plėtra. Baldai, tapetai, kilimai, keramika ir metalo dirbiniai tapo prieinami gerokai platesniam visuomenės sluoksniui. Tai, kas anksčiau buvo gaminama tik turtingam užsakovui, galėjo būti atkartojama pramoniniu būdu. Ornamentai, raižiniai ir istorinės baldų formos pasklido po miestų namus, nors jų atlikimo kokybė labai skyrėsi.
Būtent todėl Viktorijos laikų interjeras gali atrodyti prieštaringas. Jame susitiko meistriški rankų darbo baldai ir serijiniu būdu gaminti puošnūs daiktai. Buvo žavimasi praeities stiliais, tačiau kartu naudojamos naujos medžiagos ir gamybos technologijos. Ornamentų gausa vieniems reiškė kultūrą ir gerovę, kitiems – prastą skonį bei pernelyg didelį daiktų kiekį.
Amžiaus pabaigoje atsirado ir reakcija į nekokybišką masinę gamybą. „Arts and Crafts“ krypties kūrėjai skatino vertinti medžiagos natūralumą, matomą konstrukciją ir meistro darbą. Williamo Morriso tapetų bei tekstilės raštai tebebuvo dekoratyvūs, tačiau jų augaliniai motyvai buvo kuriami kaip vientisos, gerai apgalvotos kompozicijos.
Viktorijos interjeruose ryški ir Britų imperijos prekybos bei kolonijinės ekspansijos įtaka. Į Europą pateko įvairių Azijos, Artimųjų Rytų ir kitų regionų dirbinių, raštų bei medžiagų. Šiandien šį palikimą verta vertinti ne kaip romantišką „tolimų kraštų užkariavimo“ temą, o kaip sudėtingų istorinių ryšių dalį. Autentiškus kitų kultūrų kūrinius geriausia rinktis žinant jų kilmę ir gerbiant pirminę paskirtį, o ne naudojant juos vien kaip egzotišką dekoraciją.
Viktorijos laikų interjero spalvos ir sienų apdaila
Viktorijos laikų spalvų paletė nėra vien tamsiai raudona, žalia ir ruda. Spalvos priklausė nuo laikotarpio, kambario paskirties, gaunamos dienos šviesos ir pasirinktų medžiagų. Reprezentacinėse patalpose buvo mėgstami sodrūs bordo, tamsiai žali, mėlyni, garstyčių, slyvų ir rusvi tonai. Greta jų naudotos prislopintos kreminės, pilkšvai žalios, rusvai rausvos ir dramblio kaulo spalvos.
Tamsiai medienai – riešutmedžiui, raudonmedžiui ar tamsintam ąžuolui – gilūs sienų tonai suteikia vientisumo, tačiau mažoje arba prastai apšviestoje patalpoje toks derinys gali tapti pernelyg sunkus. Tokiu atveju sienas galima palikti šviesesnes, o Viktorijos stilistiką kurti tapetų fragmentais, tekstile, tamsesniais baldais ir metalo detalėmis.
Tapetai buvo vienas svarbiausių epochos interjero elementų. Naudoti augalų, paukščių, geometriniai, heraldiniai ir stilizuoti istoriniai motyvai. Raštas galėjo dengti visas sienas arba tik jų dalį, apačią atskiriant medinėmis dailylentėmis. Šiuolaikiniame kambaryje nebūtina raštuoti visų paviršių. Dažnai užtenka vienos sienos, nišos ar plokštumos virš sienų apvadų.
Būdingą sienų kompoziciją padeda sukurti aukštesnės grindjuostės, dekoratyviniai apvadai, karnizai ir kesonų ar panelių imitacija. Vis dėlto profilių proporcijas reikia derinti prie patalpos aukščio. Mažame standartinio aukščio kambaryje labai platūs karnizai ir daugybė horizontalių juostų gali optiškai nuleisti lubas.
Lubos taip pat nebuvo paliekamos be dėmesio. Jas puošė tinko rozetės, karnizai, kartais ornamentinis dažymas. Šiandien vienas santūrus lubų apvadas ir rozetė prie centrinio šviestuvo gali perteikti epochą įtikinamiau nei gausybė iš poliuretano pagamintų atsitiktinių lipdinių.
Grindims tinka medis, parketas, raštuotos keraminės plytelės ir kilimai. Kilimas neturėtų uždengti visų grindų vien todėl, kad siekiama „viktorietiško“ vaizdo. Graži mediena ir tinkamai parinktas raštuotas kilimas sukuria turtingą, bet neapsunkintą pagrindą baldams.
Viktorijos stiliaus baldai, tekstilė ir dekoras
Viktorijos laikų baldai pasižymi didele formų įvairove. Vieni turi lenktus porankius, tekintas kojeles, raižytas atkaltės detales ir gilius minkštus apmušalus. Kiti, ypač paveikti gotikos atgimimo ar „Arts and Crafts“ idėjų, yra tiesesni, konstruktyvesni ir mažiau dekoruoti.
Svetainėje gali stovėti minkšta sofa, pora nevienodų krėslų, nedidelis staliukas, komoda arba stiklinė vitrina. Baldai neprivalo priklausyti vienam komplektui. Priešingai – įtikinamesnis rezultatas gaunamas derinant skirtingus, bet tarpusavyje medžiaga, spalva ar proporcijomis susijusius daiktus.
Baldų mediena dažniausiai paliekama matoma, tamsinama, lakuojama arba vaškuojama. Šiuolaikiniame interjere nebūtina ieškoti vien raudonmedžio ar tikmedžio. Tamsintas ąžuolas, riešutmedis ir kokybiška faneruotė gali sukurti panašų įspūdį. Daug svarbiau konstrukcijos kokybė, proporcijos ir tai, ar baldas neatrodo kaip paviršutiniška istorinės formos imitacija.
Tekstilė suteikia interjerui minkštumo ir prabangos. Tinka aksomas, vilna, linas, medvilnė, gobeleniniai bei žakardiniai audiniai. Užuolaidos gali būti sodresnės, tačiau jų nebūtina apkrauti keliomis klostėmis, kutais ir dekoratyvinėmis virvėmis. Jeigu tapetai labai raštuoti, audinius geriau rinktis ramesnius. Jei sienos vienspalvės, raštas gali atsirasti užuolaidose, krėslo apmušale ar kilime.
Knygos, šeimos fotografijos, portretai ir surinktos kolekcijos Viktorijos laikų namuose rodė šeimos istoriją, išsilavinimą bei interesus. Šie elementai tinka ir šiandien. Knygų spinta stiklinėmis durelėmis, keli skirtingų dydžių įrėminti darbai, laikrodis, keramika ar paveldėtas daiktas gali suteikti interjerui daugiau tikrumo nei didelis kiekis specialiai nupirktų „senovinių“ dekoracijų.
Paveikslų ir veidrodžių rėmai gali būti drožinėti, tamsaus medžio, žalvario spalvos ar saikingai paauksuoti. Jų nebūtina kabinti vienoje taisyklingoje eilėje, tačiau kompozicija turi turėti aiškias ribas. Keli tarpusavyje susiję kūriniai atrodys geriau nei visa siena atsitiktinių reprodukcijų.
Augalai taip pat yra svarbi tokio interjero dalis. Paparčiai, palmės ir kiti vešlūs kambariniai augalai XIX amžiaus namuose rodė domėjimąsi botanika ir egzotiškomis rūšimis. Šiuolaikiniame būste vienas ar du didesni augalai padeda sušvelninti tamsią medieną bei ornamentuotus paviršius.
Kaip sukurti Viktorijos laikų interjerą šiandien
Kuriant Viktorijos laikų interjerą nebūtina pripildyti kiekvienos tuščios vietos. Istoriniame kontekste gausus dekoras buvo reikšmingas, tačiau šiuolaikiniame būste toks požiūris greitai apsunkina kasdienę priežiūrą ir nustelbia vertingesnius daiktus. Geriau pasirinkti kelis stiprius elementus: raštuotus tapetus, vieną išraiškingą šviestuvą, tamsaus medžio baldą, sodraus audinio sofą arba didelį veidrodį.
Valgomajame stiliaus pagrindu gali tapti tvirtas medinis stalas ir apmuštos kėdės. Greta jų tiks indauja, pakabinamas šviestuvas, raštuotas kilimas ir santūrus sienų dekoras. Stalo nebūtina apkrauti sidabriniais įrankiais bei gausybe puošmenų – naudojami daiktai įtikina labiau nei nuolatinei ekspozicijai sudėlioti imitaciniai aksesuarai.
Svetainėje svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp tamsių ir šviesių paviršių. Jei sienos sodrios spalvos arba raštuotos, lubas ir dalį tekstilės verta palikti šviesesnes. Prie masyvesnės sofos galima derinti vizualiai lengvesnį staliuką, o greta raižyto baldo – paprastesnį šviestuvą. Viktorijos epochos eklektika nereiškia, kad kiekvienas daiktas turi būti puošnus.
Miegamajame stilių gali sukurti lova su aukštesniu minkštu arba mediniu galvūgaliu, raštuoti tapetai, simetriški naktiniai staliukai ir keli tekstilės sluoksniai. Sunkios užuolaidos nėra privalomos. Šiuolaikinis šviesą sulaikantis audinys gali atrodyti istoriškai tinkamas, bet būti lengviau prižiūrimas ir geriau valdomas.
Apšvietimui tinka žalvario, bronzos, matinio stiklo ir tekstilinių gaubtų šviestuvai. Vien centrinio sietyno nepakanka – jaukumą kuria stalinės lempos, sieniniai šviestuvai ir kryptinga šviesa prie skaitymo vietos. Šiuolaikinė LED technologija gali būti paslėpta istoriškai tinkamos išvaizdos šviestuve, todėl nereikia aukoti nei patogumo, nei energinio efektyvumo.
Originalių senovinių baldų verta ieškoti antikvariatuose, aukcionuose ir sendaikčių prekybos vietose, tačiau prieš perkant reikia patikrinti konstrukciją, medienos būklę ir ankstesnius taisymus. Ne kiekvieną seną paviršių būtina nušlifuoti ir nulakuoti iš naujo. Išlikusi patina gali būti vertingesnė už nepriekaištingai blizgantį, bet autentiškumą praradusį paviršių.
Viktorijos laikų interjeras šiandien geriausiai atsiskleidžia ne kaip tiksli XIX amžiaus kambario kopija, o kaip turtingas, daugiasluoksnis ir asmeniškas namų stilius. Kokybiškos medžiagos, augaliniai raštai, tamsesnė mediena, minkšta tekstilė, knygos ir keli prasmingi seni daiktai leidžia sukurti istorinę nuotaiką nepaverčiant būsto dekoracijų sandėliu.
Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.
