Dekoratyviniai indai interjere

Interjero aksesuarai padeda sukurti savitą namų charakterį, tačiau jų poveikį lemia ne daiktų gausa, o medžiaga, forma, spalva ir vieta. Keraminė vaza, spalvoto stiklo indas ar senas grafinas gali tapti pagrindiniu kambario akcentu, jeigu aplink jį paliekama pakankamai erdvės.

Indai yra vieni seniausių žmogaus sukurtų buities daiktų. Archeologiniuose kasinėjimuose randamos keramikos šukės suteikia žinių apie senųjų gyvenviečių amžių, prekybą ir kasdienį gyvenimą. Antikinėje Graikijoje indo forma buvo glaudžiai susijusi su paskirtimi: amforose laikytas ir gabentas vynas bei aliejus, kilikai naudoti vynui gerti, o vazų paviršiai dekoruoti juodafigūre ir raudonfigūre tapyba.

Kinijoje buvo ištobulinta porceliano gamyba. Baltas, plonas ir aukštoje temperatūroje išdegtas porcelianas ilgą laiką buvo itin vertinga eksporto prekė, o jo sudėtį ir gamybos technologiją Europos meistrams pavyko atkartoti tik XVIII amžiaus pradžioje.

Stiklas interjere naudotas jau senovės Egipte ir Romoje. Vėliau vienu svarbiausių stiklo gamybos centrų tapo Venecija. XIII amžiaus pabaigoje stiklo dirbtuvės buvo telkiamos Murano saloje, kur meistrai tobulino skaidraus, spalvoto, filigraninio ir dekoratyvinio stiklo technologijas. XIX–XX amžių sandūroje meninio stiklo raidai didelę įtaką padarė Louisas Comfortas Tiffany, Émile’is Gallé ir René Lalique’as.

Keraminiai indai ir dekoratyvinė keramika

Keramika nėra viena vienodų savybių medžiaga. Molio sudėtis, degimo temperatūra ir glazūra lemia gaminio porėtumą, stiprumą, atsparumą vandeniui bei temperatūros pokyčiams.

Žemoje temperatūroje išdegta keramika lieka poringesnė, todėl skysčiams laikyti jos paviršius paprastai glazūruojamas. Akmens masės keramika degama aukštesnėje temperatūroje, yra tankesnė ir atsparesnė. Porceliano masė degimo metu stipriai sukepa, todėl gaminiai gali būti ploni, tvirti ir beveik neįgeriantys vandens.

Neglazūruotos terakotos paviršius matinis ir porėtas. Ji gerai tinka vazoms, vazonams, skulptūrėlėms bei sienų dekorui, tačiau neglazūruotas indas gali sugerti vandenį, riebalus ir dažančius skysčius. Jeigu terakotinė vaza nėra hermetiška, į ją geriau įstatyti atskirą stiklinį indą su vandeniu.

Glazūra sudaro sukepusį, į stiklą panašų keramikos paviršių. Ji gali būti skaidri, matinė, blizgi, vienspalvė arba marginta. Glazūruotas gaminys nebūtinai automatiškai tinkamas maistui – tam naudojama konkrečiai sąlyčiui su maistu skirta glazūra, o indas turi būti tinkamai išdegtas.

Poglazūrinis ir antglazūrinis dekoras

Poglazūrinis piešinys ant keramikos perkeliamas prieš dengiant skaidria glazūra. Degimo metu dekoras lieka po jos sluoksniu, todėl yra gerai apsaugotas nuo trynimo ir plovimo.

Antglazūrinis dekoras dengiamas ant jau išdegtos glazūros, o vėliau gaminys dar kartą išdegamas žemesnėje temperatūroje. Ši technologija leidžia naudoti platesnę spalvų gamą, metalo blizgesį ir smulkesnius ornamentus. Tokie indai gali būti tinkami kasdieniam naudojimui, tačiau dekoras dažnai jautresnis braižymui, indaplovės plovikliams ir ilgalaikiam dilimui.

Autorinę, antikvarinę ar neaiškios kilmės keramiką maistui naudoti reikėtų atsargiai. Senose ir netinkamai išdegtose glazūrose bei ryškiuose dekoruose gali būti švino ar kadmio junginių. Dekoratyvinio indo be patvirtintos paskirties nereikėtų naudoti rūgščiam maistui, gėrimams ar ilgalaikiam produktų laikymui.

Šamotinė keramika interjere

Šamotu vadinamas išdegtas ir susmulkintas molis, įmaišomas į naują molio masę. Jo dalelės sumažina gaminio susitraukimą degimo metu, leidžia formuoti stambesnius dirbinius ir suteikia paviršiui grūdėtą faktūrą.

Šamotinė keramika gali būti paliekama neglazūruota arba iš dalies glazūruojama. Iš jos gaminamos vazos, skulptūros, sienų reljefai, vazonai, židinių apdailos elementai ir kiti didesnio formato dirbiniai. Šamoto grūdėtumas ir nelygus paviršius ypač gerai dera su medžiu, tinku, akmeniu, metalu bei lygiu stiklu.

Šamotinė vaza nėra savaime atspari vandeniui. Jei indas skirtas gyvoms gėlėms, jo vidus turi būti tinkamai glazūruotas arba jame naudojamas atskiras vandeniui nelaidus įdėklas.

Keramikos dirbtuvėse galima užsisakyti konkrečiam interjerui pritaikytą dirbinį. Prieš gaminant numatomi jo matmenys, spalva, paviršiaus faktūra ir paskirtis. Maistui, vandeniui ar lauko sąlygoms skirtų gaminių techniniai reikalavimai skiriasi nuo dekoratyvinių objektų.

Stiklo aksesuarai interjere

Stiklas interjere vertinamas dėl šviesos pralaidumo, atspindžių ir spalvos. Skaidri vaza beveik neišsiskiria iš aplinkos, o masyvus spalvoto stiklo indas gali tapti pagrindiniu lentynos, stalo ar palangės akcentu.

Rankomis pūstas stiklas dažnai turi nedidelių formos, spalvos ir sienelių storio skirtumų. Smulkūs burbuliukai ar meistro įrankių palikti ženklai gali būti gamybos proceso dalis, tačiau įtrūkimas, aštri briauna ar nestabilus dugnas jau laikomi gaminio trūkumu.

Vieta stikliniam aksesuarui parenkama įvertinus saulės šviesą ir pagrindo stabilumą. Ant siauros lentynos pastatyta sunki vaza gali būti lengvai nuversta, o stipriai saulės apšviečiamas spalvotas stiklas ant jautraus baldo gali sukurti koncentruotus šviesos atspindžius.

Tiffany stiklo technika

Tiffany technikoje pagal brėžinį išpjautų stiklo detalių kraštai apvyniojami lipnia vario folija. Detalės sujungiamos lydmetaliu, o siūlės gali būti padengiamos patina. Siaura vario folija leidžia sujungti smulkius, netaisyklingos formos stiklo gabalėlius ir formuoti lenktus šviestuvų gaubtus, dėžutes bei kitus erdvinius objektus.

Ši technologija siejama su Louiso Comforto Tiffany dirbtuvėmis, tačiau ne visi Tiffany stiliaus vitražai pagaminti vien vario folijos būdu. Dideliuose languose buvo derinama vario folija, tradiciniai švininiai profiliai ir papildomas konstrukcijos armavimas.

Tiffany šviestuvo gaubtas nėra vien dekoratyvinis stiklo objektas. Jo konstrukcija turi išlaikyti savo svorį, o elektros dalys ir lemputė – neperkaitinti lydmetalio bei stiklo. Senuose šviestuvuose prieš naudojimą verta patikrinti laidus, lizdą ir gaubto tvirtinimą.

Tradicinis vitražas

Tradiciniame vitraže stiklo gabalėliai jungiami H formos švino profiliais. Profiliai sulituojami sankirtose, tarpai užsandarinami specialia mastika, o didesnė konstrukcija papildomai armuojama.

Žalvario, cinko ar kito standesnio metalo profiliai gali būti naudojami atskiroms konstrukcijoms bei jų kraštams sutvirtinti, tačiau kiekvienas metalinis profilis sudaro savitą vitražo sistemą. Vien stiklo gabalėlių sujungimas dekoratyviniu profiliu dar negarantuoja, kad pertvara bus pakankamai standi ir saugi.

Durims, pertvaroms ir dideliems baldų intarpams naudojamas tam pritaikytas saugus stiklas. Priklausomai nuo konstrukcijos, tai gali būti grūdintas, laminuotas arba į atskirą apsauginį stiklo paketą įmontuotas vitražas. Dekoratyvinė Tiffany panelė savaime nepakeičia saugaus pertvaros stiklo.

Stiklo sukepinimas ir formavimas

Fjuzingas – stiklo sukepinimas krosnyje. Ant pagrindo sudėlioti suderinamo stiklo gabalėliai, granulės, juostelės ar stiklo milteliai kaitinami tol, kol jų paviršiai susijungia. Priklausomai nuo temperatūros ir kaitinimo programos galima išlaikyti reljefą arba išgauti beveik lygų paviršių.

Vienodos išvaizdos stiklai nebūtinai tarpusavyje suderinami. Skirtingo šiluminio plėtimosi stiklas vėsdamas sukuria vidinę įtampą, todėl gaminys gali įtrūkti iš karto arba praėjus ilgesniam laikui. Dėl to naudojami vienai sistemai priskiriami suderinami stiklai.

Fjuzingo temperatūra nėra visiems gaminiams vienoda. Ji priklauso nuo stiklo rūšies, storio ir norimo rezultato, tačiau dažniausiai siekia maždaug 700–820 °C. Po sukepinimo stiklas kontroliuojamai atkaitinamas ir lėtai aušinamas, kad jame neliktų pavojingų vidinių įtempimų.

Norint pagaminti dubenį, lėkštę ar lenktą dekoro elementą, plokščias sukepintas ruošinys dažnai dar kartą kaitinamas ant formos arba joje. Maždaug nuo 600 °C minkštėjantis stiklas palengva įgauna formos kontūrą. Šis atskiras procesas vadinamas slampingu arba stiklo formavimu krosnyje.

Sukepintas dekoratyvinis stiklas nėra automatiškai tinkamas maistui, karštiems indams ar statybinėms pertvaroms. Paskirtį lemia naudoto stiklo sudėtis, paviršiaus apdorojimas, kraštų kokybė ir konstrukciniai bandymai.

Piešimas ir spauda ant stiklo

Stiklas gali būti dekoruojamas keraminiais dažais, emaliu, šilkografija, skaitmenine spauda, graviravimu, smėliavimu arba plėvele. Keraminiai dažai ir emaliai įdeginami krosnyje, todėl tinkamai pagamintas dekoras tampa atsparus drėgmei bei ultravioletiniams spinduliams.

Šilkografija ir skaitmeninė keraminė spauda naudojamos stiklinėms virtuvės sienelėms, durims, pertvaroms bei baldų fasadams. Jeigu stiklas bus grūdinamas, angos, išpjovos, kraštų šlifavimas ir dekoras turi būti suplanuoti prieš grūdinimą – vėliau tokio stiklo pjauti ar gręžti negalima.

Dekoratyvinės plėvelės leidžia greitai pakeisti stiklo išvaizdą, tačiau jų atsparumas karščiui, braižymui ir ultravioletiniams spinduliams mažesnis negu įdegto keraminio dekoro.

Keramikos ir stiklo aksesuarų išdėstymas

Aksesuarai geriausiai atrodo sujungti pagal aiškų požymį: medžiagą, spalvą, laikotarpį arba paskirtį. Skirtingo aukščio keraminės vazos gali sudaryti vieną grupę, o spalvoto stiklo kolekcija – atskirą vitrinos ekspoziciją.

Vertingiems grafiniams, porcelianui ir meniniam stiklui tinka uždara vitrina. Ji sumažina dulkių kaupimąsi ir apsaugo daiktus nuo atsitiktinio prisilietimo. Vitrinos lentynos turi būti apskaičiuotos pagal eksponatų svorį, ypač jeigu naudojamas storas stiklas, akmens masės keramika ar masyvios šamotinės vazos.

Keraminėmis lėkštėmis galima dekoruoti sieną, tačiau kiekviena jų tvirtinama patikimu, konkrečiam svoriui pritaikytu laikikliu. Virš lovos, sofos ar dažnai naudojamo praėjimo geriau nekabinti sunkių ir lengvai dūžtančių dirbinių.

Sudužusių indų fragmentais dekoruojami veidrodžių rėmai, stalviršiai, vazonai ir sienų plokštumos. Mozaikos šukės turi būti įleistos į klijus, o aštrūs kraštai visiškai uždengti glaistu. Intensyviai naudojamam stalviršiui toks paviršius nėra patogus, jeigu siūlės nelygios ir sunkiai valomos.

Keramikos bei stiklo aksesuarai gali būti naudojami kasdien arba likti vien dekoratyvūs. Šias paskirtis svarbu atskirti: maistui ir vandeniui skirti indai turi būti saugūs, o pertvarų bei durų stiklas – atitikti konstrukcijos apkrovas. Tuomet meninis dirbinys išlaiko savo estetinę vertę ir nekelia problemų naudojant.

Virtuvės indai

Kasdieniai keraminiai indai tampa matoma virtuvės interjero dalimi, kai laikomi atvirose lentynose, indaujose su stikliniais fasadais arba ant stalviršio. Jų spalva gali pratęsti virtuvės fasadų ir sienų paletę arba sukurti aiškų kontrastą. Balti, smėliniai ir pilki indai tinka medžio, akmens bei neutralių spalvų virtuvėms, o tamsiai mėlyna, žalia ar terakotinė keramika suteikia ryškesnį akcentą šviesiame interjere.

Modernioje virtuvėje geriausiai atrodo paprastų formų, vienos arba kelių artimų spalvų indai. Kaimiškam ir Viduržemio jūros stiliui tinka storesnė, nevienodo atspalvio, rankų darbo įspūdį išlaikanti keramika. Klasikiniame interjere galima naudoti plonesnius porceliano indus su santūriu kraštelio dekoru, tačiau gausiai ornamentuotus servizus geriau laikyti indaujoje, o ne išdėlioti visoje virtuvėje.

Atviroje lentynoje keramika komponuojama stambiomis grupėmis: vienoje vietoje lėkštės, kitoje dubenėliai, ąsočiai ar puodeliai. Skirtingų rinkinių indus galima jungti bendra spalva, glazūros faktūra arba pasikartojančia forma. Daugybė pavienių, tarpusavyje nesusijusių puodelių ir lėkščių sukuria vizualinį triukšmą.

Kasdieniam stalui nebūtinas vienodas servizas. Neutralios pagrindinės lėkštės gali būti derinamos su spalvotais dubenėliais, serviravimo indais ir puodeliais. Pakeitus kelis ryškesnius elementus, stalo vaizdą galima pritaikyti sezonui nekeičiant viso indų rinkinio. Tokia pati spalva gali pasikartoti virtuvės tekstilėje, šviestuve ar nedideliame sienos dekoro elemente.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.