.png)
Turinys
Gruodį namai pamažu prisipildo artėjančių švenčių ženklų. Planuojame Kūčių vakarienę, ieškome dovanų, traukiame iš dėžių per daugelį metų sukauptus žaisliukus ir svarstome, kaip šiemet papuošti namus. Daugeliui svarbiausiu šventiniu akcentu išlieka Kalėdų eglutė – gyva, kvepianti mišku arba dirbtinė, saugoma kitoms Kalėdoms.
Puošta eglė šiandien atrodo neatsiejama Kalėdų dalis, tačiau mūsų namuose ji atsirado palyginti neseniai. Jos istorijoje susipynė senosios žiemos žalumynų tradicijos, krikščioniška simbolika, Vidurio Europos miestų papročiai ir XIX amžiaus šeimos šventės samprata.
Kalėdų eglutės tradicijos kilmė
Visžaliai augalai nuo seno simbolizavo gyvybę, atsparumą ir gamtos atsinaujinimą. Žiemą, kai lapuočiai numesdavo lapus, žaliuojančios eglės, kėniai, pušys, gebenės ir bugieniai tapdavo gyvybės tęstinumo ženklu. Jų šakomis įvairiose Europos vietovėse buvo puošiami namai, durys ir šventinių apeigų vietos.
Vėliau šie papročiai susiliejo su krikščioniška Kalėdų simbolika. Visžalis medis pradėtas sieti su amžinuoju gyvenimu, o jo trikampė forma – su Švenčiausiąja Trejybe. Su tuo susijusi ir legenda apie VIII amžiuje germanų žemėse veikusį misionierių šventąjį Bonifacijų. Pasakojama, kad vietoje pagonių garbinto ąžuolo jis iškėlė jauną eglę kaip naujojo tikėjimo ženklą. Tai graži ir plačiai kartojama legenda, tačiau jos nereikėtų laikyti dokumentuota Kalėdų eglutės tradicijos pradžia.
Šiuolaikinės puoštos Kalėdų eglutės ištakų dažniausiai ieškoma vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų vokiškai kalbančiuose Vidurio Europos regionuose. XV ir XVI amžių šaltiniuose jau minimi šventėms puošiami medžiai. Ant jų kabinti obuoliai, riešutai, kepiniai, popierinės gėlės ir kitos valgomos arba rankomis pagamintos puošmenos.
Obuoliai priminė rojaus medį ir Adomo bei Ievos istoriją, o žvaigždė medžio viršūnėje vėliau pradėta sieti su Betliejaus žvaigžde. Ant šakų kabinami saldumynai ir smulkios dovanėlės ypač džiugino vaikus. Pasibaigus šventėms papuošimus buvo galima nuimti ir suvalgyti, todėl ankstyvoji eglutė buvo ne vien dekoracija, bet ir šventinių vaišių dalis.
Ryga mini 1510 metais miesto aikštėje stovėjusį papuoštą medį, tačiau dėl pirmosios Kalėdų eglės titulo varžosi ir Talinas, pateikiantis ankstesnę, su pirklių brolijos švente siejamą datą. Ne visi tyrinėtojai šiuos viešose aikštėse statytus medžius laiko tiesioginiais dabartinės šeimos Kalėdų eglutės pirmtakais. Todėl vienos tikslios vietos ir datos, nuo kurios prasidėjo visa tradicija, nustatyti negalima.
Taip pat nėra patikimų įrodymų, kad Martynas Liuteris pirmasis papuošė eglę žvakėmis. Legenda pasakoja, kad žiemos naktį tarp medžių pamatytas žvaigždėtas dangus jį paskatino namuose ant eglės uždegti žvakeles. Šis pasakojimas prisidėjo prie tradicijos romantizavimo, bet istoriškai patvirtinti jo nepavyko.
Kaip Kalėdų eglutė paplito Europoje ir pasaulyje
Ilgą laiką puoštos eglutės daugiausia buvo žinomos vokiškai kalbančiuose kraštuose. Papročiui plintant, jas pradėjo statyti didikų rūmuose, miestiečių namuose, mokyklose ir bendruomenių šventėse. XIX amžiuje eglutė jau tapo svarbia šeimos Kalėdų dalimi, o nuo šio laikotarpio jos kelionė po Europą gerokai paspartėjo.
Didžiojoje Britanijoje vokiška eglutės tradicija buvo žinoma ir anksčiau, tačiau visoje visuomenėje ją ypač išpopuliarino karalienės Viktorijos šeima. 1848 metais spaudoje paskelbta iliustracija, vaizduojanti karalienę Viktoriją, princą Albertą ir jų vaikus prie papuoštos eglės, tapo plačiai mėgdžiojamu šeimos šventės pavyzdžiu. Viktorijos ir Alberto šeimos atvaizdas padėjo eglutei iš aukštuomenės namų persikelti į vis daugiau britų šeimų.
Ant Viktorijos laikų eglučių kabintos žvakės, saldumynai, spalvoto popieriaus girliandos, vaisiai, riešutai ir blizgūs pirktiniai papuošimai. Pramoninei gamybai tobulėjant, stikliniai burbulai ir kitos dekoracijos tapo prieinamos ne tik turtingiesiems. Šeimos kartu gamindavo popierines žvaigždes, mažus maišelius saldainiams, pintas girliandas ir figūrėles.
Į Šiaurės Ameriką paprotį atvežė Europos, ypač vokiškų kraštų, imigrantai. Iš pradžių eglutės puoštos tuo, ką buvo galima pasigaminti namuose: džiovintais vaisiais, spragintų kukurūzų girliandomis, meduoliais, riešutais, siūtais ir iš popieriaus iškirptais žaislais. XIX amžiaus pabaigoje paplito pramoniniu būdu gaminamos stiklinės dekoracijos, o XX amžiuje išpopuliarėjo ir didelės viešosios miestų eglės.
Žvakės ant eglučių atrodė įspūdingai, tačiau kėlė didelį gaisro pavojų. Pirmoji žinoma elektrinių Kalėdų eglutės lempučių girlianda buvo sukurta 1882 metais. Vis dėlto elektrinis apšvietimas ilgai išliko brangus ir plačiau paplito tik XX amžiuje.
Lietuvoje Kalėdų eglutė nėra labai senas kaimo paprotys. Tradiciniame lietuvių būste svarbesni buvo šiaudų sodai, žaliuojančios šakos, šienas po Kūčių staltiese ir kiti su žemdirbiška kultūra bei krikščioniška simbolika susiję ženklai. Puošta eglutė miestuose ir dvaruose pasirodė anksčiau, o kaimo šeimose plačiau paplito XX amžiuje. Etnologiniuose šaltiniuose nurodoma, kad dalyje lietuviškų vietovių Kalėdų eglutė įprasta namų puošmena tapo tik apie XX amžiaus vidurį.
Sovietmečiu religinė Kalėdų prasmė buvo slopinama, todėl eglutė oficialiai sieta su Naujųjų metų švente. Religiniai simboliai buvo keičiami pasaulietiniais, o eglės viršūnėje dažnai atsirasdavo penkiakampė žvaigždė. Šeimose Kalėdų ir Kūčių tradicijos vis tiek išliko, todėl atkūrus nepriklausomybę eglutė lengvai susigrąžino savo vietą kalėdiniuose namuose.
Kalėdų eglutės puošimas šiandien
Šiuolaikinė eglutė gali būti puošiama tradiciškai, moderniai arba derinant abiejų krypčių elementus. Vienuose namuose išlaikoma raudonos, žalios ir aukso spalvų gama, kituose pasirenkami balti, sidabriniai, rusvi ar pasteliniai papuošimai. Vis dažniau į eglutę sugrįžta natūralios medžiagos – šiaudai, medis, popierius, vilna, linas, kankorėžiai ir džiovinti vaisiai.
Eglutės puošyba atrodo vientisa, kai iš anksto pasirenkamos kelios pagrindinės spalvos ir medžiagos. Visų žaisliukų nebūtina pirkti iš vienos kolekcijos. Šeimos per daugelį metų sukaupti papuošimai, vaikų darbeliai ir iš kelionių parsivežtos dekoracijos gali sukurti daug asmeniškesnį vaizdą negu idealiai suderintas parduotuvinis komplektas.
Puošti patogu pradėti nuo elektrinės girliandos. Ji paskirstoma ne tik šakų paviršiuje, bet ir šiek tiek giliau, kad medis šviestų iš vidaus. Toliau kabinami didesni žaislai, jais užpildant pagrindinius matomus plotus, o mažesniais papuošimais užbaigiama kompozicija. Sunkesnius žaislus geriau tvirtinti prie tvirtesnių šakų arčiau kamieno.
Girlianda turi būti skirta tai aplinkai, kurioje bus naudojama. Vidaus patalpoms skirtų lempučių negalima kabinti lauke. Reikia patikrinti laidų ir jungčių būklę, neperkrauti ilgintuvų ir vadovautis gamintojo nustatytu jungiamų girliandų skaičiumi. LED lemputės sunaudoja mažiau elektros energijos ir išskiria mažiau šilumos negu senesnės kaitrinės lemputės.
Gyva eglutė statoma į stabilų stovą ir reguliariai laistoma. Jai parenkama vieta atokiau nuo židinio, krosnelės, radiatoriaus ir kitų šilumos šaltinių. Išdžiūvusį, gausiai spyglius metantį medį reikia išnešti nelaukiant oficialios švenčių pabaigos. Namuose, kuriuose yra mažų vaikų ar gyvūnų, dūžtančius ir smulkius papuošimus geriau kabinti aukščiau, o pačią eglę prireikus papildomai pritvirtinti.
Dirbtinė eglutė patogi tuo, kad nebyra ir gali būti naudojama daug metų. Jos pasirinkimas aplinkos požiūriu labiausiai pasiteisina tuomet, kai tas pats medis naudojamas ilgai. Gyva vietoje užauginta eglutė po švenčių gali būti surenkama ir perdirbama į biokurą ar mulčią. Vazonėlyje parduodamas medis išgyvens tik tada, jeigu jo šaknys nepažeistos, jis nėra per ilgai laikomas šiltoje patalpoje ir vėliau tinkamai aklimatizuojamas.
Kada puošti ir nupuošti Kalėdų eglutę
Senesnėje lietuviškoje tradicijoje eglutė dažniausiai būdavo puošiama Kūčių dieną arba prieš pat Kūčias. Taip prasidėdavo tikrasis Kalėdų laikas, o pasirengimo laikotarpis išlaikydavo Adventui būdingą ramybę. Šiais laikais daugelis šeimų eglutę stato anksčiau – Advento pradžioje, gruodžio viduryje arba tada, kai visi namiškiai gali susirinkti ir ją papuošti kartu.
Krikščioniškoje tradicijoje dvylika Kalėdų dienų skaičiuojamos nuo gruodžio 25-osios iki Trijų Karalių, švenčiamų sausio 6-ąją. Todėl ši diena dažnai laikoma įprastu Kalėdų eglutės ir kitų papuošimų nuėmimo laiku. Lietuvoje taip pat ilgai gyvavo paprotys šventinį laikotarpį užbaigti per Tris Karalius. Kai kuriose krikščioniškose tradicijose dekoracijos paliekamos ir ilgiau, todėl vienos visiems privalomos datos nėra.
Pasakojimai, kad anksčiau papuošta ar ne laiku nupuošta eglutė būtinai atneš nelaimę, priklauso prietarų sričiai. Gyvos eglutės laikymo trukmę turėtų lemti jos būklė ir saugumas, o dirbtinės – šeimos įpročiai.
Kalėdų eglutė per kelis šimtmečius labai pasikeitė. Valgomus papuošimus papildė stikliniai žaislai, pavojingas žvakes pakeitė elektrinės girliandos, o greta gyvų medžių atsirado įvairių formų dirbtinės eglės. Tačiau pagrindinė jos paskirtis liko ta pati – sutelkti šeimą, pažymėti šventinio laiko pradžią ir namuose sukurti ypatingą Kalėdų nuotaiką. Vertingiausi eglutės papuošimai nebūtinai yra brangiausi. Dažniausiai svarbiausi tampa tie, kuriuos iš dėžės išimame kasmet ir su kuriais susijusi šeimos istorija.
