Palangos Gintaro muziejaus fasadams ir stogui atnaujinti naudotos medžiagos, kurios itin atsparios aplinkos taršai.

Garbinga muziejaus praeitis

Palangos Gintaro muziejus yra vienas lankomiausių kultūrinio pažintinio turizmo objektų Lietuvoje. Rūmai pastatyti grafo Felikso Tiškevičiaus užsakymu 1897 metais pagal vokiečių architekto Franco Schwechteno projektą šventu laikytame Palangos Birutės miške, šalia Baltijos jūros. Juos supa Palangos botanikos parkas, kuris pradėtas formuoti statant rūmus, XIX a. pabaigoje. Parko projekto autorius - garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andre. Beje, jis projektavo ir Trakų rajone esančio Užutrakio dvaro parką. Kas jame buvo, nesunkiai gali rasti panašumų su Palangos parku.

1963 metais nacionalizuotuose grafų Tiškevičių rūmuose buvo atidarytas Gintaro muziejus. Muziejaus įkūrimo iniciatorius, pirmosios ekspozicijos rengėjas, jos teminio plano autorius buvo tuo metu Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi dirbęs Pranas Gudynas, ekspozicijos dailininkas - dabartinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, architektas - Julius Masalskis. Jie surado tuo metu gana įdomų ir iki tol Lietuvos muziejų praktikoje nenaudotą interjero sprendimo būdą.

Pirmoji muziejaus ekspozicija užėmė 96 kv. m plotą, joje buvo 478 eksponatai.

Laikui bėgant eksponatų vis daugėjo, lankytojų taip pat, muziejus nebeatitiko šioulaikinių poreikių. Dabar muziejuje yra apie 30 tūkst. eksponatų, kasmet jį aplanko apie 60 tūkst. žmonių. O kapitalinis remontas rūmuose nebuvo darytas nuo pat atidarymo, atsirado aibė problemų, jos buvo bandomos spręsti kosmetiniais remontais.

Pernai prieš Gintaro muziejaus penkiasdešimtmetį Lietuvos dailės muziejus su ES struktūrinių fondų pagalba ėmėsi Gintaro muziejaus atnaujinimo.

 

Rasti originalūs brėžiniai ir piešiniai

Muziejaus atnaujinimo darbų konkursą laimėjo UAB „Irdaiva", daugelį  subrangos darbų atliko  UAB „Pamario restauratorius" - kultūros paveldo objektų tvarkyboje besispecializuojanti bendrovė.

Jau prieš šiemetinį vasaros sezoną buvo įrengtas naujas muziejaus įėjimas su lankytojų aptarnavimo erdve pastato cokoliniame aukšte, kur įsikūrė rūbinė, kasa, laukimo patalpos bei tualetai ir modernus neįgaliesiems pritaikytas liftas.

Lauke pastatytas dar architekto F. H. Schwechteno suprojektuotas žibintas, kurio grafai Tiškevičiai taip ir nespėjo pastatyti.

 

Atnaujinta elektros instaliacija, apšvietimo, šildymo sistemos, suklotas originalus, dar pastato architekto suprojektuotas meninis parketas. Atnaujinti istoriniai rūmų interjerai. Pasak ekspozicijos autoriaus R. Budrio, „po daugiau nei 100 metų rūmai vis dar stebina grakštumu, įspūdinga europinės vertės architektūros ir gamtinės aplinkos derme. Siekiant atkurti rūmų autentiką, teko ieškoti patikimų šaltinių. Palangos rūmų projektų techninių brėžinių ir piešinių archyvą pavyko surasti Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve. Išsamų Palangos vasaros rezidencijos apibūdinimą yra pateikusi lenkų architektūros istorikė Małgorzata Omiłanowska, kurį patvirtino ir vienas rūmuose ilgus metus dirbęs grafų Tiškevičių tarnautojas Konstantinas Kraucovas. Jis ypač sielojosi, kad didžiajame salone (Židinio menėje) nebėra puošnių baldų, žaliųjų užuolaidų, raudonajame salone, kur paprastai valgyti rinkdavosi visa grafų šeima, nebėra puošniųjų raudonmedžio baldų, o gretimoje didžiulėje pokylių salėje - indaujų, kuriose buvo sudėti herbais papuošti servizai, skirti „šešiasdešimčiai asabų".

 

Kas pasikeitė muziejaus viduje ir išorėje?

Atnaujinant interjerą, kiek įmanoma stengtasi laikytis istorinės tiesos. Po atnaujinimo lankytojams bus pristatytos penkios salės: Didysis salonas (dar vadintas Raudonuoju), Grafienės buduaras, Mėlynoji svetainė, Grafo kabinetas, Mažoji svetainė (grafo priimamasis). Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII a. pab. - XIX a. didikų rūmų interjerų kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus išsaugotų grafų Tiškevičių ir kitų Lietuvos didikų rūmų kolekcijų. Pagal istorinę medžiagą atkurtas ir vienas iš rūmų akcentų - akmeninis židinys.

Buvo atnaujinti rūmų fasadai, lipdiniai, restauruotas ir apšiltintas rūmų stogas - pakeistos medinės konstrukcijos, pastatas pasipuošė prabangiu varinės skardos stogu, nauju parketu, durimis, sumontuota nauja elektroninė bei santechninė ir kita įranga. Į rūmų ekspozicines sales lengvai pateks ir neįgalieji - jiems bus skirti specialūs įėjimai, liftas bei kiti patogumai.

 

Fasadų dažuose - nano technologijos

Rūmų langai jau buvo pakeisti ne taip seniai, o tinkuoti fasadai buvo nudažyti dar tarybiniais laikais, tuomet populiariais sintetiniais dažais, kurie visiškai nelaidūs garams. Sienos buvo suskilinėjusios, apsinešusios purvu ir dumbliais. Tad jos pirmiausia buvo nuvalytos, parinkti dažai.

„Dažų parinkimo procesas vyko gana ilgai, nes jie turėjo atitikti kelis svarbius reikalavimus: turėjo būti pritaikyti senam kalkinio cemento tinko pagrindui, turėjo būti atsparūs aplikos taršai, turėti gerą garų pralaidumą, būti ilgaamžiais", - sakė darbus atlikusios UAB „Pamario restauratorius" direktoriaus pavaduotojas Algimantas Zokaitis.

Buvo apsistota ties silikoniniais Caparol dažais ThermoSan. Šie dažai gaminami pagal kvarco gardelių nano technologiją: trijų dimensijų kvarco nano dalelės ant paviršiaus sudaro tankų, kietą kaip mineralas trijų matmenų kvarco tinklą.

Ištisinė, kvarcu sustiprinta polimerų matrica kaip „karkasas" suteikia paviršiui kietumo ir veiksmingai stabilizuoja dažus. Užkertamas kelias brinkimui, nano kvarco dalelės labai tvirtai sukimba su pagrindu. Vaizdas pro mikroskopą.

Kai fasadų dažai nuo atmosferos poveikio minkštėja ir brinksta, tuomet ant  klampaus pagrindo labai gerai limpa purvas. Kadangi įprastinių dažų rišikliai tiek termoplastiškumo, tiek higroskopiškumo požiūriu yra ne tokie stabilūs, šios savybės laikomos esminiu užteršimo veiksniu.

Muziejaus fasadai iki rekonstrukcijos.

 

Trijų dimensijų kvarco nano gardeliai suteikia dažams tokį kietumą, dėl kurio, esant net ir didžiausiems karščiams, ThermoSan rišiklis išlieka beveik netermoplastiškas. T. y. sumažėja teplumas, prilimpa mažiau purvo dalelių, dulkių ir sporų. Jei jų kažkiek ir nusėda ant fasadų, tai vėjas ar lietus nuosėdas kaip mat pašalina. Išvengiama rišiklio brinkimo, bet išlieka apsauginė funkcija ir žėrinti spalva.

 

ThermoSan dažais dažytas fasado paviršius tampa itin kietas. Sluoksnio kietumas labai svarbus, nes kuo paviršius yra kietesnis, tuo mažiau purvo prie jo prilimpa.

 

ThermoSan dažų sluoksnio laidumas vandens garams - vienas didžiausių, Sd vertė -  0,06 m.

Kaip pasakojo UAB „Caparol" vyr. technologas Gintautas Barzdaitis, dėl šių savybių  dažai brangesni nei panašūs, tačiau jei užsakovui svarbu, kad pastato fasadas būtų švarus ir ilgaamžis, medžiaga to verta.

„Dažai dėl kvarco gardelių tinklo labai atsparūs aplinkos taršai. Kai kuriose vietose - mieste, prie vandens, parke tai labai svarbu. Gintaro muziejus yra netoli jūros, sode, aplinkoje daug drėgmės ir augalų, o tai reiškia, kad ant fasado nusėda daugybė žiedadulkių, žemės ir smėlio dulkių. Jei tokį fasadą nudažysime paprastais dispersiniais dažais, netrukus jis apsineš purvu, žiedadulkės pradės žaliuoti, įsiveis dumblių kolonijos. Ypač greitai fasadai užsiteršia ten, kur yra pušų. ThermoSan dažai ilgaamžiškiausi iš rinkoje esančių silikoninių dažų. Galima dažyti pigesniais, bet norint turėti estetiškai atrodančius fasadus, juos teks perdažyti kas 5-7 metus. O nudažius ThermoSan - maždaug po 15-20 metų, priklausomai nuo aplinkos agresyvumo. Tad skaičiuokite, kas geriau", - pasakoja technologas.

ThermoSan pagal Vokietijos standartą DIN EN 1062-1 turi aukščiausią atmosferos veiksniams atsparumo klasę.

Jis pabrėžia ir tai, jog labai svarbu, kad „Caparol" gamintojas turi visą ilgaamžei fasadų renovacijai pritaikytą sistemą: silikoninį gruntą, modifikuotą cementinį glaistą ir kt.

 

Varinis stogas

Skardinis Gintaro muziejaus stogas buvo pakeistas varine danga. Tam buvo nemažai priežasčių. Visų pirma dėl cheminio atsparumo - vario neveikia dauguma natūralių oksidantų, o jo paviršiuje laipsniškai susiformuojantis oksido (patinos) sluoksnis yra itin patvarus ir apsaugo metalą nuo korozijos kur kas geriau nei kitos dangos.

Antra - estetinės savybės. Daugeliui žmonių patinuotas vario paviršius greta medžio ir akmens faktūrų asocijuojasi su natūralios medžiagos grožiu.

Trečia - nedidelės šiluminės deformacijos, dėl kurių saulės atokaitoje vario lakštai bei juostos išlaiko savo formą.

Ketvirta - metalo plastiškumas: varį galima plonai valcuoti ir lengvai lenkti, išgaunant sudėtingus paviršius. Tiek centrinių rūmų, tiek koplyčios stogas netaisyklingos formos. Dengiant stogus jie buvo ir apšiltinti.

 

Pajūrio zonoje labai svarbu tai, kad lygūs vario lakštų paviršiai visiškai neįgeria purvo, visas nuosėdas nuo jų lengvai nuplauna krituliai. Be to, vario nemėgsta dauguma mikrobų bei bakterijų.

 

Ir, pagaliau, šešta - ekologiškumas: kokybišką vario skardą galima pagaminti iš antrinių žaliavų, o laikui bėgant nesunkiai perdirbti į kitus gaminius.

Palangos Gintaro muziejus vienu iš siekiamų tikslų, vadinamų stebėsenos rodikliais, įvardijo 32000 turistų skaičių. Tiek lankytojų muziejus įsipareigojo pritraukti per trejus metus po projekto įgyvendinimo pabaigos. Vienu metu muziejus galės aptarnauti du tūkstančius lankytojų.  Be to, pastatas ir prieigos bus pritaikytos moderniam šiuolaikiniam turistų, aukšto valstybinio lygio konferencijų bei įvairių kultūrinių renginių aptarnavimui.

 

Danutė Ramoškevičiūtė

Palangos Gintaro muziejaus ir Ievos Mecienės nuotraukos

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.