2004 m. rugsėjo 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1213 patvirtinta Daugiabučių namų modernizavimo programa, kurios tikslas - didinant energijos naudojimo efektyvumą būste ir mažinant patalpų šildymo išlaidas, padėti daugiabučių namų savininkams ir ypač mažas pajamas gaunančioms šeimoms modernizuoti daugiabučius namus. Viena iš priemonių, leidžiančių taupyti energiją, - individualus šilumos reguliavimas, o geriausiu atveju - ir individuali jos apskaita. Kaip parodė praktika, tokiu atveju gali būti sutaupoma net iki 30 proc. energijos.

Dabartinė situacija

Daugumoje masinės statybos daugiabučių namų įrengtos vienvamzdės šildymo sistemos. Anuomet diegiant tokias sistemas pirmiausia buvo siekiama sutaupyti medžiagų, kadangi, palyginti su dvivamzde, tokiai sistemai įrengti reikia mažiau vamzdžių ir fasoninių detalių, ją daug paprasčiau sumontuoti. Ir nors tokios sistemos turi trieigius reguliavimo čiaupus, praktiškai reguliuoti jais beveik neįmanoma (nuimtos rankenos, nėra ribotuvų, apvadiniai vamzdžiai pilni purvo, užstrigęs čiaupo įdėklas), o dažnai netgi nepageidaujama (galima sutrikdyti šilumnešio tiekimą stovu ar jį visai nutraukti, išbalansuoti namo šildymo sistemą).

Kadangi daugiabučiai namai su tokiomis sistemomis buvo jungiami prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklų, tai ir temperatūra butuose buvo reguliuojama centralizuotai keičiant šilumnešio temperatūrą, atsižvelgiant į lauko temperatūrą. Nors tokios sistemos buvo įrengiamos pagal tipinius projektus, ne visuomet jos veikia idealiai. Be to, gyventojų poreikiai ir patogumo reikalavimai skirtingi. Vienintelės priemonės, leidusios individualiai reguliuoti temperatūrą, buvo atviras langas (jei per karšta) arba savavališkai padidintas šildymo paviršių plotas. Tai savo ruožtu blogino bendrą sistemos būklę.

Trumpai apžvelgiant vienvamzdes sistemas reikia paminėti, kad gyvenamuosiuose namuose naudojami vertikalūs stovai su apvadiniais ruožais. Tai padaryta tam, kad būtų bent teorinė galimybė reguliuoti šildymo prietaisus. Pratekamosios vienvamzdės sistemos (be apvadinio ruožo) įrengtos ten, kur nereikia reguliuoti atskirų šildymo prietaisų skleidžiamo šilumos srauto intensyvumo. Tokių sistemų fragmentai naudojami, pvz., laiptinių stovuose.

Sprendimai šilumos reguliavimui

Idealu, kai pastatas atnaujinamas kompleksiškai, t. y. keičiami langai, šiltinamos sienos, renovuojamas stogas, modernizuojama inžinerinė infrastruktūra.

Deja, tokių atvejų kol kas labai mažai. Praktiškai, jei pastatas ir modernizuojamas, tai įgyvendinama tam tikrais etapais. Kalbant apie šildymo sistemas, daugelyje namų jau įgyvendintos tam tikros priemonės. Visų pirma priklausomos sistemos perdaromos į nepriklausomas, t. y. namuose įrengiami šilumos mazgai. Kai kur papildomai subalansuojama šildymo sistema, įrengiant ant šildymo stovų balansinius ventilius. Kitas etapas galėtų būti individualus šilumos reguliavimas bute. Tai ne tik leistų susikurti individualų mikroklimatą bute, bet ir sudarytų prielaidas žengti kitą žingsnį - įrengti individualią šilumos apskaitą, kuri neatsiejama nuo individualaus reguliavimo.

Įvertinus namo vamzdyno būklę ir jo susidėvėjimą, galimi keli sprendimo būdai. Pirmas (pats radikaliausias) - viso vamzdyno atnaujinimas. Jei vamzdžiai ir šildymo prietaisai visiškai susidėvėję (surūdiję arba užakę iš vidaus), tuomet vamzdžiai ir radiatoriai keičiami naujais ir sistema iš vienvamzdės perdaroma į dvivamzdę. Be abejo, pastaroji pranašesnė už vienvamzdę, nes vienvamzdžių šildymo sistemų reguliavimo galimybės, palyginti su dvivamzdėmis, ribotos, mat šildymo prietaisai stove jungiami nuosekliai. Tokiu atveju, ką nors sistemoje keičiant, vyksta savotiška grandininė reakcija, kai tiesiogiai ir netiesiogiai veikiami tokie svarbūs techniniai reguliavimo duomenys kaip tiekiamo srauto temperatūra, šildymo prietaiso skleidžiamas šilumos srautas, patalpos temperatūra.

Tačiau sistemos pertvarkymas iš vienvamzdės į dvivamzdę kainuoja brangiausiai. Jei vamzdynas nelabai susidėvėjęs, paliekama vienvamzdė šildymo sistema, tik prie šildymo prietaisų įrengiami reguliatoriai (termostatiniai vožtuvai). Atliekant tokį pertvarkymą gyventojams galima būtų rekomenduoti kartu pasikeisti senus šildymo prietaisus į naujus šiuolaikinius, kurie visų pirma yra veiksmingesni ir dėl to kompaktiškesni, patikimesni, estetiškesni, jų valdymas ne toks inertiškas.

Šilumos reguliatorių įrengimas butuose

Pertvarkant vienvamzdę šildymo sistemą, šiuo metu naudojami dviejų tipų termostatiniai vožtuvai: padidinto laidumo tiesūs arba trijų kanalų (trieigiai) vožtuvai. Termostatiniai vožtuvai paprastai parenkami pagal stovo vamzdį, t. y. DN 15 arba DN 20 santykinio skersmens.

Padidinto laidumo tiesūs termostatiniai vožtuvai įrengiami prieš kiekvieną radiatorių ir jais reguliuojamas į šildymo prietaisus patenkančio vandens kiekis.

Kadangi vanduo teka ten, kur mažesnis pasipriešinimas, apvadinis ruožas turi turėti tam tikrą pasipriešinimą, kad stovu cirkuliuojantis šilumnešis neaplenktų radiatoriaus. Paprastai apvadiniai ruožai įrengiami iš vamzdžių, kurių matmenys vienu skersmeniu mažesni už stovo skersmenį, arba naudojamos įvairios diafragmos. Jei stovo apvadiniai ruožai neperstumti, rekomenduojama tai padaryti, nes tuomet pagerėja vandens tiekimas į šildymo prietaisus, be to, perstumtas apvadinis ruožas kompensuoja stovų pailgėjimą jiems šylant.

Padidinto laidumo termostatinis vožtuvas

Pažymėtina, kad speciali vožtuvo balno ir lėkštelės forma neleidžia purvui ir apnašoms kauptis vožtuvo viduje, o sustiprinta spyruoklė iš nerūdijančio plieno neleidžia vožtuvo lėkštelei prilipti prie balno, jei vožtuvas ilgai būna uždarytas.

Įrengiant sistemą su tiesiais termostatiniais vožtuvais, susiduriama su dviem problemomis:

1. gana sudėtinga parinkti optimalų apvadinio ruožo pasipriešinimą,
2. eksploatacijos metu atsidarinėjant ir užsidarinėjant termostatiniams vožtuvams šiek tiek kinta stovo pasipriešinimas ir šilumnešio srautas jame. O to neturėtų būti, nes viena iš vienvamzdės sistemos ypatybių - vadinamasis kokybinis reguliavimas, kai kinta ne šilumnešio srautas, o jo temperatūros duomenys.

Renovuojant šildymo sistemas, beveik visada įrengiami balansiniai ventiliai.

Jų paskirtis ne tik paskirstyti šildymo sistemos stovuose cirkuliuojančius srautus, atsižvelgiant į stovų nominalią galią, bet ir užtikrinti sistemos balansą kintant apkrovoms stovuose. Tuo tikslu, be įprastų balansinių ventilių, gali būti naudojami srauto reguliatoriai („srauto ribotuvai"). Tokie reguliatoriai veikia dinamiškai ir neleidžia stove padidėti srautui daugiau nei nustatyta, be to, stovus su juose įrengtais srauto reguliatoriais labai paprasta subalansuoti - pakanka reguliatoriaus rankenėlę nustatyti į reikiamą padėtį, atitinkančią norimą masės srautą, kg/h, ir užblokuoti. Šiuo atveju matavimo kompiuteris nereikalingas. Tokių reguliatorių konstrukcija, palyginti su įprastais balansiniais ventiliais, yra sudėtingesnė ir dėl to jie brangesni.

Srauto reguliatorius

Renkantis balansinius ventilius būtina, kad jie turėtų bent šias funkcijas: uždarymo, išankstinio nustatymo fiksavimo, būtų galima išmatuoti jų slėgio nuostolius ir sautą, nustatytas srautas turi atitikti faktinį ± 10 proc.

Pagrindiniai jų pranašumai: pasviręs reguliavimo suklys ir dėl to mažas hidraulinis pasipriešinimas, preciziškas reguliavimas (turi nuo 70 iki 100 nustatymo padėčių), reguliavimo tikslumas - ± 5 proc., aukšta slėgio klasė PN 16-PN 25, jie gaminami iš ypač atsparios medžiagos bronzos, yra antgaliai vandeniui išleisti ir matavimo kompiuteriui prijungti.

Balansinis ventilis  ir srauto blokavimo ventilis

Dėl to, jau turint šildymo sistemoje įrengtą balansinį ventilį, jį nesunkiai galima perdaryti į srauto reguliatorių ir atvirkščiai.

Vienvamzdžių sistemų pertvarkymas naudojant trieigius termostatinius vožtuvus

Šiam tikslui naudojami Vokietijoje gaminami trieigiai termostatiniai vožtuvai. Taip yra neatsitiktinai. Maždaug nuo 1970 m. buvusioje VDR pradėtos įrenginėti vienvamzdės šildymo sistemos su trieigiais rankinio reguliavimo ventiliais ir plokščiais plieniniais radiatoriais.

Net 65 proc. buvusios VDR daugiaaukščių pastatų turėjo tokias sistemas. Joms reguliuoti buvo naudojami buvusios VDR standartą TGL 43191 atitinkantys rankinio reguliavimo ventiliai. Susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijai, nuo 1991 m. buvusioje VDR įsigaliojo šildymo sistemas reglamentuojantis potvarkis, kuris numatė, kad iki 1995 m. gruodžio 31 d. visos centrinio šildymo sistemos turi turėti automatinius įtaisus atskirų patalpų temperatūrai individuliai reguliuoti. Kitaip tariant, šildymo sistemoms turėjo būti pritaikytas termostatas.

Kad su minimaliomis sąnaudomis būtų galima pertvarkyti senas vienvamzdes sistemas, šildymo armatūros gamintojai sukūrė ir pradėjo gaminti rankinio reguliavimo ventilių matmenis ir jungimo būdą atitinkančius trieigius termostatinius vožtuvus.

Renovacijai skirtas trieigis termostatinis vožtuvas, kairinis

Radiatoriaus mazgas

Jei trieigiai termostatiniai vožtuvai turi išankstinio nustatymo galimybę, galima apriboti per radiatorių tekančio srauto dalį, palyginti su visu stove cirkuliuojančiu srautu, nuo 15 iki 55 proc. Taip galima sumažinti srautą ne tik per stovo pradžioje esančius šildymo prietaisus, bet ir per savavališkai įrengtus šildymo prietaisus. Žinoma, taip hidrauliškai balansuoti stovo šildymo prietaisus galima tik prieš tai atlikus atitinkamus skaičiavimus.

Termostatai ir šilumos reguliavimas

Trieigiai termostatiniai vožtuvai turi sriegį termostatui prijungti. Su juo galima ne tik palaikyti norimą patalpos temperatūrą (dėl to kartais jie dar vadinami komforto reguliatoriais), išnaudoti papildomą šilumą (įvairūs elektros prietaisai, viryklė, pro langą šviečianti saulė ir pan.), bet ir riboti temperatūrą. Pastaroji aplinkybė ypač aktuali tapo įrengus individualią apskaitą, nes kai kurie gyventojai perdėtai ima taupyti šilumą ir užsuka šilumnešio tiekimą į radiatorių. Dėl to kambariai ne tik drėksta, atsiranda pelėsis, bet ir savotiškai apvagiami kaimynai, nes šiluma perduodama per prastai izoliuotas pastato vidaus atitvaras.

Kad taip neatsitiktų, patariama termostatus blokuoti. Kai termostatas turi paslėptą temperatūros ribojimo funkciją, jis gali būti naudojamas temperatūrai riboti ne tik gyvenamuosiuose, bet ir visuomeniniuose pastatuose, biuruose. Blokavimo įtaisai paslepiami, kad būtų sunkiau pasiekiami.

Termostatas su nuotoliniu jutikliu

Jei dėl esamos situacijos radiatoriaus mazgas ir termostatas uždengtas užuolaida nišoje po palange ir negali tiksliai fiksuoti kambario temperatūros ir jos reguliuoti, siūloma naudoti termostatus su nuotoliniais jutikliais ar nuotolinio valdymo reguliatorius.

Šilumos reguliavimo įrengimas

Labai svarbu atkreipti dėmesį į srauto tekėjimo kryptį ir į tai, kokio vožtuvo reikia - kairinio ar dešininio. Kaip minėta, naudojami tokio pat santykinio skersmens vožtuvai kaip ir stovo vamzdis, t. y. DN 15 arba DN 20.

Kad palengvintų montavimą, reikalingi įvairius priedus: virinamus, srieginius antgalius, S formos jungtis.

Įvairūs priedai

Tarpašinio atstumo išlyginimas naudojant S formos jungtis

Pertvarkymui skirto rinkinio sudedamosios dalys

Tačiau ypač patogu naudoti vienvamzdėms šildymo sistemoms pertvarkyti skirtą rinkinį. Prieš tai reikia sutrumpinti apvado vamzdelį iki reikiamo radiatoriaus tarpašinio atstumo, pvz., 500 mm. Visos dalys ir armatūra jungiami srieginėmis jungtimis naudojant gaubiamąsias veržles ir plokščias sandarinimo tarpines.

Savaiminis šilimas

Su vožtuvu viršutinėje šildymo prietaiso dalyje galima reguliuoti ir uždaryti šildomo vandens srautą į šildymo prietaisą. Taip reguliuojama šiluma. Apatinė dalis tarp trišakio ir šildymo prietaiso visą laiką lieka atvira. Esant viršutiniam šilumnešio paskirstymui, net kai vožtuvas ir uždarytas, šildymo vanduo cirkuliuoja šalia radiatoriaus (žr. pav.). Dėl temperatūrų skirtumo vamzdyne ir radiatoriuje atsiranda savaiminė cirkuliacija. Dėl to net esant uždarytam ventiliui vyksta nežymus šilumos perdavimas į šildymo prietaisą. Pastebėta, kad jo intensyvumas priklauso nuo naudojamų vamzdžių skersmens, t. y., kuo vamzdžiai storesni, tuo jis intensyvesnis. Taip pat svarbi montavimo kokybė, nes, jei paliekamas nuolydis tarp apatinio trišakio ir radiatoriaus, atsiranda palankios sąlygos savaiminei cirkuliacijai. Šis „savaiminis šilimas" egzistuoja ir esant rankinio reguliavimo ventiliams. Rankinio reguliavimo ventilių pakeitimas termostatiniais vožtuvais su savaiminiu šildymo prietaisų šilimu nesusijęs.

Paprastai termostatiniai vožtuvai veikia nepriekaištingai ir įtarimai, kad vožtuvai nepakankamai užsidaro, patikrinus juos nepasitvirtina. Radiatoriaus „savaiminį šilimą" galima sumažinti papildomai naudojant atskiriančias sriegines jungtis. Be to, šiluma gali patekti per kitus šaltinius, pvz., patalpoje esančius neizoliuotus stovų vamzdžius.

Atskiriančios (izoliuojančios) jungtys

Šildymo sistemos priežiūra

Renovuojant šildymo sistemas, jas būtina hidrauliškai subalansuoti. Tam naudojamas matavimo kompiuteris.

Matavimo kompiuteris

Eksploatuojant šildymo sistemas, į vožtuvo vidų tarp darbo paviršių gali patekti purvo, todėl jis sandariai neužsidarys.

Taip pat po vamzdyno remonto darbų, jei jis tinkamai neišplaunamas, gali likti metalo atplaišų, drožlių ir suvirinimo šlako likučių. Patekę tarp darbo paviršių jie ne tik trukdo vožtuvui visiškai užsidaryti, bet gali juos ir pažeisti.

Taip pat pažymėtina, kad, pradedant bet kokius renovavimo darbus, juos būtina suderinti su šilumos tiekėju ir gerai pasiruošti. Reikia įvertinti esamos sistemos būklę ir atlikti būtinus skaičiavimus, kad būtų galima įvertinti pertvarkymo mastą ir pobūdį.

Parengė Vygantas Milaknis,
„F. W. Oventrop GmbH & Co. KG"
atstovas Lietuvoje