Lietuvos architektų sąjungos pirmininką Gintautą Blažiūną labiausiai liūdina visuomenės požiūris į aplinką. Nuotr. iš asmeninio arch.

Architektų sąjungos pirmininkas minint taptautinę šios profesijos dieną sako, kad visuomenė miestų plėtros procese dalyvauja per mažai.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininką Gintautą Blažiūną šiandien džiugina, kad lietuvių architektai yra ne prasčiau, o dažnai geriau parengiami už kitų šalių studentus.

Jis tik apgailestauja, kad jauni architektai vangiai įsitraukia į visuomeninę veiklą, ir priduria, kad labiausiai jį liūdina visuomenės požiūris į aplinką.

Antradienį minima Tarptautinė architektų diena. Ta proga norisi paklausti, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuvos architektų sąjunga (LAS)?

Šiandien LAS yra kūrybinė organizacija, t. y. skirta daugiau su kūryba susijusiems darbams vykdyti: kūrybai reguliuoti ir kelti architektų meistriškumą. O Lietuvos architektų rūmai - įsteigti prieš maždaug pusantrų metų - perėmė kai kurias funkcijas iš LAS: jie architektus atestuoja, prižiūri, pratęsia licenzijas, inicijuoja įstatymus, dalyvauja įstatymų leidyboje ir pan.

Tad mums iššūkių sumažėjo. LAS dabar reikia stengtis, kad architektai būtų kvalifikuoti, kad meistriškai atliktų darbus. O meistriškumo pamokos prasideda aukštosiose mokyklose: mes ruošiame studentų darbų peržiūras, parodas, kuruojame magistrantus ir bakalaurus.

Kai jauni architektai baigia studijas, bendradarbiavimas nenutrūksta, stengiame juos įtraukti į kūrybinę veiklą: į parodas, kvalifikacijos kėlimą, konkursų organizavimą. Be abejo, nepamirštame ir senjorų.

O kokie šiandien jaunieji architektai - ar aktyvūs?

Šiandien jaunimas nenoriai įsitraukia į visuomeninę veiklą. Galbūt jie nemato prasmės: jaunimas baigia studijas ir iš pradžių realizuoja save kūryboje, o tik po to pamato, kad vien kūryba gyvas nebūsi: kad būtų gera kurti, reikia visur save rodyti, visur dalyvauti. Juk ne tik pinigais žmogus yra gyvas.

Po studijų jauni architektai arba atidaro savo įmonę, arba bando jėgas jau esamose įmonėse. Treti išvažiuoja į užsienį ir yra laisvai samdomi architektai. Nors, tiesa, ir Lietuvoje yra laisvai samdomų architektų.

O juk kažkas turi organizuoti konkursus, parodas, kažkas turi dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, seminaruose, kažkas turi skaityti pranešimus, kažkas turi dirbti mokslo tiriamąjį darbą...

Ir visuomeninė veikla yra žymiai mažiau apmokama arba visai nemokama negu dalyvavimas projektuose ar jų kūrimas, bet be jos tas veikla - nieko neverta.

Kuo Jūs, kaip Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, šiandien galėtumėte pasidžiaugti? Kas Jus liūdina?

Pradėsiu nuo liūdnų dalykų, nes labiausia liūdina visuomenės požiūris į savo aplinką.

Pradėkime apskritai nuo bendros kultūros, nereikia toli eiti - išeini į gatvę ir matai: žmonės šiukšlina viešosiose erdvėse.

Visuomenės požiūris į supančią aplinką ir jos elgesys viešosiose erdvėse liūdina. Ir tai pernešama ir į gyvenamąjį būstą.

Pažiūrėkite, ką šiandien siūlo baldininkai, kurie neina į pasaulines rinkas ir parduoda savo produkciją vietinėse parduotuvėse. Jų kokybė yra šiaip sau - kalbu apie kokybę estetiniu požiūriu, ne gamybos. Lygiai tas pats su interjero sritimi. Tai yra pagrindinės problemos, kurios, deja, nedžiugina.

O prasideda viskas mokykloje, kurioje muzikos mokoma, piešti mokoma, o suvokti aplinkos grožį, kaip aplinką tvarkyti, kokie yra pagrindiniai erdvės komponavimo principai, apskritai kas yra kompozicija - niekas juk neugdo. Ir požiūris į supantį pasaulį pasidaro atsainus: jeigu negavai išsilavinimo toje srityje, tai, atrodo, kaip yra, taip ir gerai.

Nėra šiems dalykams poreikio.

Tad kas džiugina?

Džiugina, kad pamažu judama į priekį. Pastatai kyla, mūsų architektai laimi įvairiuose konkursuose užsienyje. Tiesa, kol kas tik aplinkiniuose kraštuose: Estijoje, Latvijoje, Suomijoje, Švedijoje.

Taip pat priklausome įvairioms tarptautinėms organizacijoms: įeiname į Europos architektų tarybos sudėtį, esame sukūrę Baltijos šalių architektų sąjungą (jai priklauso Lietuva, Latvija ir Estija).

Visą laiką keičiamės parodomis, pasiekimais, kviečiame užsieniečius vertinti mūsų konkursų, jie kviečia mus. Tarptautinis bendradarbiavimas yra neblogai įsibėgėjęs.

Daug mūsų studentų važiuoja į užsienį tobulintis. Ir labai džiugu, kad jie ten nėra tarp blogiausių. Pas mus irgi atvyksta daug studentų ir matome, kad mūsų studentai yra tikrai ne prasčiau, o dažniau ir geriau paruošti už, sakykime, italus, ispanus, t. y. pripažintų architektūros kraštų studentus.

O ar išvažiavę lietuvių studentai grįžta?

Grįžta. Bet, aišku, kurie ten įsitvirtina, retai grįžta, nes užsienyje atlyginimai, deja, ne Lietuvos naudai.

Grįžkime prie visuomenės, apie kurią prabilote. Ar galėtumėte pasakyti, kad ji aktyvi, kai priimami visiems svarbūs sprendimai, susiję su gyvenamąja aplinka (architektūros projektais)?

Neaktyvi. Žinote, čia gal lietuviškas mentalitetas toks: mano trioba iš krašto, ir man visa kita nerūpi.

Turiu pastebėti, kad jeigu dalykas yra aktualus ir įdomus konkrečiam žmogui ar grupei žmonių, jie būna aktyvūs. Tačiau tuomet žmonės daugelį dalykų yra likę neigti - ką bedarai, viskas būna blogai.

Pavyzdžiui, Lukiškių aikštės atnaujinimo projektas. Kaip žinote, šiuo projektu domėjosi daug žmonių. Bet jeigu pažvelgtume giliau, pamatytume, kad tik tam tikra visuomenės grupė iš tiesų turi suformuluotą, tam tikrą aiškiai išreikštą viziją, o didžioji dauguma, nežinia, ar viziją turi.

Štai įvairios aktyvios mikrorajonų bendruomenės Lukiškėmis jau nebesidomi, kadangi tai - ne jų zona ir jiems neįdomu.

Pavieniai žmonės, kurie lankė parodą, paliko įrašę savo nuomonę atsiliepimų knygoje. Bet tų žmonių nebuvo daug. Į visuomeninį aptarimą žmonės atėjo paklausyti, kas ką pasakys, kaip pasibars.

Ir galime pastebėti, kad žmonės, kurie pokario metais buvo ištremti, mato šį aikštės atnaujinimo projektą vienaip, o jaunieji menininkai, kūrę Lukiškių aikštės vizijos projektus, mąsto kitaip. Vieni teigia vienus dalykus ir reikalauja, kad būtų į juos atsižvelgta, bet visiškai nenori klausyti, ko nori kiti.

Gaunasi kiek iškreiptas vaizdas: jaunesni kūrėjai išreiškia savo poziciją, bet jie iš karto tampa kitos pusės priešais.

Taigi visuomenė lyg ir aktyvi, kita vertus, ji nėra aktyvi monolitiškai, veikia tam tikros interesų grupės.

Kokias tendencijas įžvelgiate miestų plėtroje? Kokie dabar yra Lietuvos miestai, kaip jie keičiasi?

Miestai vystosi tiek, kiek mes patys vystomės. Daugiausia šiandien auga Vilnius ir Klaipėda. Kaunas - kiek mažiau. O kituose miestuose statoma labai nedaug: pastatomas vos vienas kitas objektas, nes mažieji miestai gauna nedaug pinigų, jiems sunku pritraukti investicijų.

Atsiranda vienas kitas naujas pastatas Alytuje, Druskininkuose. O štai Palanga labai sparčiai vystosi: ir šiandien baigiama nupjauti šaka, ant kurios ji pati sėdi, nes veikiai niekam Palanga nebebus įdomi.

Kaip Lietuva šiandien atrodo kitų Europos valstybių kontekste?

Sunku palyginti. Architektūra ir statyba yra labai brangus malonumas: kaip žinoma, kokybiškos ir geros šiuolaikinės technologijos ir naujos medžiagos kainuoja gerokai daugiau negu tradicinės. Statybų projektai kainuoja po keletą šimtų milijonų. Ir Lietuvai, kurioje gyvena vos daugiau nei 3 mln. gyventojų, tuos milijonus sukrapštyti nėra paprasta, ir tai atsispindi visoje mūsų architektūroje.

Jei kalbėtume apie tokias turtingas šalis kaip Didžioji Britanija, Ispanija, Prancūzija, be abejo, sunku mums lygintis, nes jie valdo visai kitą pinigų kiekį, turi kitokias galimybes.

Jeigu kalbėtume apie aplinkos kūrimą, šioje srityje tikrai nenusileidžiame.

Taigi kokybės ir technologijų atžvilgiu mes nusileidžiame kitoms užsienio šalims, bet mąstymu (o tai patvirtina ir tarptautinių konkursų dalyviai), - ne.

Monika Kutkaitytė

lrt.lt