Turbūt svarbiausia 2016-ųjų naujiena projektavimo sektoriui (vėliau atkeliausianti ir iki statybų) - įsigaliojęs reikalavimas, kad naujai statomi pastatai būtų ne žemesnės kaip A energinės klasės.

Pagrindiniai reikalavimai

Bet kuriai namo energinio naudingumo klasei pasiekti yra keliami tam tikri reikalavimai. Žemiau aptariami esminiai iš jų, nurodyti nuo 2017 sausio 1 d. įsigaliojančiame statybos techniniame reglamente STR 2.01.02:2016 „PASTATŲ ENERGINIO NAUDINGUMO PROJEKTAVIMAS IR SERTIFIKAVIMAS".

1. Pastato (jo dalies) energijos vartojimo efektyvumo rodiklių C1 ir C2 vertės turi atitikti Reglamento 15 punkto reikalavimus.

Rodiklis C1 apibūdina energijos vartojimo efektyvumą šildymui, vėdinimui, vėsinimui ir apšvietimui; rodiklis C2 - energijos vartojimo efektyvumą karštam buitiniam vandeniui ruošti.

Trumpai tariant, kuo aukštesnė klasė, tuo efektyviau turi būti vartojama energija, o A klasei jau reiktų įrengti sistemas, dalį sunaudojamos energijos pagaminančias iš atsinaujinančių išteklių (saulės kolektorius ir pan.)

2. Pastato (jo dalies) atitvarų skaičiuojamieji savitieji šilumos nuostoliai turi atitikti Reglamento 2 priedo 86 punkto reikalavimus.

Skirtingo energinio efektyvumo pastatams, skiriasi ir reikalavimai atitvarų varžai: didesnė varža reiškia mažesnius šilumos nuostolius. Žemiau pateikti reikalaujami gyvenamųjų namų šiluminės varžos (R, (m^2*K)/W) parametrai pagrindinėms pastatų atitvaroms:

3. Jei pastate (jo dalyje) įrengta mechaninio vėdinimo su rekuperacija sistema, rekuperatoriaus naudingumo koeficientas turi būti ne mažesnis už 0,65, o rekuperatoriaus ventiliatorių naudojamas elektros energijos kiekis neturi viršyti 0,75 Wh/m³.

Žemesnės nei A klasės pastatams nereikalaujama įrengti rekuperacinės sistemos, o štai sąžiningai pasiekti A klasę be rekuperatoriaus yra problematiška. Todėl dar projektuojant reiktų nusiteikti, kad statybos kaina išaugs dėl griežtesnių reikalavimų šildymo-vėdinimo sistemoms. Dėl šios priežasties ir A klasės pastato projektavimas tampa sudėtingesniu: kokybiškam projekto parengimui nebeužtenka vien architekto su konstruktoriumi (žinių), tačiau į projektavimą turėtų įsitraukti ir šildymo-vėdinimo specialistai. Ir jie tą turėtų daryti ne statybų stadijoje (kai renkamasi konkretų katilą), tačiau dirbti komandoje su architektu, kai namo projektas dar tik gimsta.

4. Pastato (jo dalių) pertvarų ir tarpaukštinių perdenginių šiluminės savybės turi atitikti Reglamento IX skyriaus reikalavimus.

Šis reikalavimas labiau aktualus daugiabučiams, kur kiekvienas butas turi galimybę atskirai reguliuoti suvartojamos šilumos kiekį. Pertvaros ir perdangos tarp butų turi ne tik apsaugoti nuo nepageidaujamo kaimynų triukšmo, bet ir išsaugoti dalį šilumos bute, jei kaimynas nesišildo.

Žemiau pateikti reikalaujami gyvenamųjų namų šiluminės varžos (R, (m^2*K)/W) parametrai pertvaroms ir perdangoms:

Palyginimui, daugiabučio gyvenamojo namo, statyto iki 1992 m., išorės sienų varža gali siekti vos 0,787 (m^2*K)/W, taigi apie 3 kartus mažiau, nei reikalavimas šiuolaikinei pertvarai tarp butų.

5. Pastato (jo dalies) sandarumas turi atitikti Reglamento X skyriaus reikalavimus.

Be aukščiau paminėtų reikalavimų, A klasės pastatams keliami reikalavimai pastato sandarumo užtikrinimui. Jei B klasei reikia skaičiavimais patikrinti, ar deklaruojamas oro pritekėjimas per langus, stoglangius, švieslangius ir duris atitinka teorinius reikalavimus, tai A klasei turi būti atliktas specialus pastatų pralaidumo orui bandymas.

Bandymo metu sudaromas slėgių skirtumas tarp vidaus patalpų ir lauko bei matuojama oro apykaita. A klasės pastatuose per vieną valandą ta apykaita neturi viršyti vieneto - t.y. oras pastate per valandą negali pasikeisti daugiau nei vieną kartą (pavyzdžiui, jei pastato tūris 500 m3, vadinasi ir pritekėjusio/ištekėjusio oro tūris turi neviršyti 500 m3).

6. Šiluminės energijos sąnaudos pastatui (jo daliai) šildyti turi atitikti Reglamento 2 priedo XXIX skyriaus reikalavimus.

A ir B klasės pastatams reikalaujama, kad metinės šiluminės energijos sąnaudos pastatui šildyti neviršytų norminių sąnaudų. Tai yra, 1 m² turi tekti ne daugiau kilovatvalandžių, negu nurodyta techniniame reglamente. Šis skaičius nevienodas ir turi būti apskaičiuojamas atskirai kiekvienam pastatui priklausomai nuo jo paskirties ir ploto. Šiame punkte slepiasi žymus skirtumas tarp energinio efektyvumo reikalavimų skirtingoms klasėms. Žemiau pateiktos metinės šiluminės norminės energijos sąnaudos skirtingo ploto ir skirtingo energinio naudingumo vienbučiams bei dvibučiams gyvenamiesiems pastatams. Verčių matavimo vienetas - kWh/(m2·metai):

7. Ilginių šiluminių tiltelių skaičiuojamosios šilumos perdavimo koeficientų vertės turi būti pagrįstos skaičiavimais (žr. 30 punktą).

Šiluminis tiltelis - vieta, per kurią atiduodama daugiau šilumos, negu per likusią atitvaros dalį. Ties šiluminiais tilteliais taip pat gali kondensuotis drėgmė. Aktualiausios šiluminių tiltelių susidarymo požiūriu pastatų vietos: balkonų susijungimo su siena vieta, aplink langus ir duris, išoriniai ir vidiniai pastato kampai, išorinių atitvarų tarpusavio susijungimo vietose (pamatai - siena; siena - stogas).

Projektuojant privalu atsižvelgti ne tik į sienų ar stogų šilumos izoliacijos storį, tačiau ir į tai, ar elementų susijungimo vietose ta šiluminė izoliacija sudėta tinkamai, ar neatsiranda vietų, per kurias šiluma smagiai išleidžiama vėjais. Jei tokių vietų vis tik atsiranda, skaičiavimuose tampa privalu įvertinti, ar ne per daug šilumos per tas vietas prarandama.

Laukiama nauda

Išaugusius statybos kaštus turėtų kompensuoti sumažėjusios eksploatavimo išlaidos ir padidėjęs komforto jausmas (nors pastarasis parametras subjektyvus ir kiekvieno jaučiamas skirtingai). Jei įprastume žiūrėti ne tik į paskutinę eilutę statybos darbų sąmatoje, bet kartu vertinti gaunamą naudą jau eksploatuojant pastatą (o tai bent 10 - 15 metų į priekį), galbūt didesnių investicijų poreikis nebeatrodytų beprasmis.

Atsiradęs reikalavimas atlikti pastato sandarumo matavimus gali tapti papildomu instrumentu, leisiančiu vertinti statybos darbų kokybę. Ir ne  vizualinę (kad sienos būtų tiesios), o „paslėptą" - ar tinkamai sumontuota šilumos izoliacija, ar gerai įstatyti langai bei durys. Surastas problemines vietas bus lengviau taisyti, negu apie jas sužinojus tik pabaigus apdailos darbus ir pilnai įsikūrus.

Galimos grėsmės

Privalomai taikomi aukštesni energinio naudingumo reikalavimai kartu įneša ir niuansų, į kuriuos derėtų atsižvelgti projektavimo/statybos metu:

Klaidos projektavimo metu. Projektuojant konstruktoriui nebeužtenka apskaičiuoti sienų, stogo, grindų varžas - konstruktorius turėtų atsižvelgti ir į galimus šiluminius tiltelius. Šilumos tiltelių vengimas taip pat turėtų būti ir architekto rūpestis - neįprastų formų ir sprendimų architektūros (kalbant supaprastintai,  tai tokia architektūra, kai yra daugiau nei 4 kampai ir stogas) derinimas su energiniu efektyvumu tampa didesniu ar mažesniu iššūkiu. Keli iš svarbesniųjų aspektų: pastato orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu, langų dydis, rūsių ir balkonų (ne)įrengimas, šiluminiai tilteliai. Ir šis sąrašas tikrai negalutinis.

Klaidos statybų metu. Augant energinio naudingumo reikalavimams, kartu kyla ir reikalavimai statybininkų kvalifikacijai, jų atliekamo darbo kruopštumui, kuris lemia kokybę - kiekvienas paliktas tarpelis tarp šilumos izoliacijos plokščių, numatyta, bet neįrengta guminė tarpinė prie metalinių kronšteinų, netinkamai užtaisytas lango angokraštis didina energijos nuostolius. Viso to galima išvengti tik kruopščiai prižiūrint statybininkus.

Savo namo kokybe visada labiausiai suinteresuotas bus pats Užsakovas. Todėl jam pačiam dažnai tenka tapti statybų srities specialistu - semtis žinių tiek skaitant įvairius portalus ar forumus, tiek metodinę literatūrą, reglamentus, standartus bei taisykles. Tačiau ir čia slypi savos problemos: literatūra ar taisyklės gali būti pasenusios ar nepakankamai išsamios - tada iškilusių statybos klausimų nagrinėjimui tenka sugaišti begales laiko.

Anksčiau pastatytų žemesnio energinio naudingumo pastatų savininkai neturėtų užsidėti rožinių akinių bei aklai siekti renovuoti savųjų namų iki A klasės. Kiekvienu atskiru atveju reiktų vertinti planuojamą gauti naudą ir galimus nepatogumus tiek remonto metu, tiek eksploatuojant jau sutvarkytą pastatą.

Paulius Kriaunevičius, inžinierius-konsultantas