P. Jonai, savo „kailiu" patyrėte, ar lengva Lietuvoje pradėti verslą. Ar realybė labai skyrėsi nuo vizijų, tegu ir labai gerai apskaičiuotų? Su kokiais neplanuotais sunkumais susidūrėte?

Lietuvoje pradėti verslą yra labai sunku. Nesistebiu, kad tiek mažai žmonių jį pradeda. Būtų geriau, jei sąlygos būtų lengvesnės - tada visi būtume turtingesni.

Mano Meistro verslo modelį keičiau jį įgyvendindamas. Pagrindinė vizija - efektyviai teikti įmonėms ir asmenims mažos apimties remonto ir aptarnavimo paslaugas išlieka branduoliu, aplink kurį kuriama visa kita. Pasiūlome naujas paslaugas: ūkvedžio, „meistras dovanų". Kita vizijos dalis - verslo organizavimo modelis kinta, tobulėja reaguojant į rinkoje vykstančius pokyčius.

Pagrindiniai netikėti sunkumai pradedant verslą buvo atrasti gerų darbuotojų, kurie patikėtų nauja įmone ir kažkiek investuotų save, o su klientais - jų netikėjimas, kad pagal laiką apmokamas darbas gali būti efektyvus. Bet dabar tai jau praeityje. Mes turime daug sugrįžtančių klientų.

Labai rimtas ir esminis sunkumas yra mokesčių sistema. Pažinus ją, atrodo, kad mes vis dar socializme, kad viskas statiška, jau „duota". Na, pavyzdžiui, PVM mokėjimas. Kas yra 100 000 litų metinės pajamos, kurias pasiekus jau mokamas PVM - įmonei ši apyvarta yra labai maža. Jokios masto ekonomijos su tokia apyvarta neįmanoma išvystyti, o paslaugų įmonėje 60-80 proc. pajamų yra pridėtinė vertė. Tad pirmas smūgis ateina po kelių mėnesių veiklos. Kita dalis - asmens pajamų ir socialinio draudimo mokesčiai. Rinkos segmente, kuriame mokesčiai apskritai nemokami, kartais jaučiuosi arba kaip Don Kichotas, arba kaip idiotas. Kaip jaustis, kai tūlas klientas pasako: man kažkokia įmonė gali padaryti darbą už 500 litų, jei be popierių - tai už 300? Net sutrinku, kai pasakome realią kainą - 700 litų ir klientas sutinka.

Apskitai, mokesčių slėpimas - ne išeitis. Negalime prašyti ar versti darbuotojų meluoti ir būti pusiau apsimelavę patys. Žmonės turėtų pagaliau suprasti, kad jei įmonės slepia mokesčius, tai jų dienos suskaitytos, nes tokios schemos palaikymas yra per brangus.

Ar idėja pasitvirtino?

Kai iš kliento ar klientės išgirstu: „Kaip gerai, kad yra tokia Mano Meistro įmonė" arba „Anksčiau gaišdavom laiką ieškodami meistro, jis nepasirodydavo, o dabar - darbo dienos pabaigoje internetu užsakėm, o ryte 9.00 šaunus vaikinukas stovi prie durų" - suprantu, kad idėja pasiteisino. Kartais mus bando tapatinti su statybos įmone, bet tai nėra teisinga - Mano Meistras yra aptarnavimo įmonė.

Kaip kilo ši idėja? Kiek laiko ją vystėte ir kaip supratote, kad rinkoje jai yra vietos?

Idėja atsirado iš mus supančios realybės, prieš kokius šešerius metus. Buvo akivaizdu, niša yra, tačiau idėjos pavertimui verslu reikėjo labai gero darbo organizavimo, kuris pasiekiamas tik pačiam jį įgyvendinant ir užsiimant vien tik tuo.

Kiek sėkmę lemia verslo idėjos originalumas?

Originali idėja yra esminė dalis, tačiau ji lemia tik 1/10 verslo sėkmės. Toliau yra žmonės, žmonės, žmonės, darbas, darbas, darbas, analizė, kova su nesėkmėm ir siekis išgyventi.

Buvote garantuotas dėl savo idėjos sėkmės, ar turėjote abejonių? Jei taip, kas jas išsklaidė?

Verslo idėja susidėjo iš daugelio idėjų. Pačia paslaugos idėja neabejojau ir toliau neabejoju. Verslo modelio idėja - kol kas dar sunku pasakyti, siurprizus palaikysiu ateičiai.

Sėkmei idėja yra būtina, bet ne vienintelė sąlyga. Dar reikia neįtikėtinai daug pasiryžimo, atkaklumo, darbo, troškimo išgyventi ir artimųjų palaikymo.

Kiek verslo pradžiai padėjo išreklamavimas TV projekte? Ar dar jaučiate jo „dividendus"?

Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Pagrindinis išliekantis efektas yra tas, kad ir nauji klientai turi teigiamą požiūrį į mus. Apskritai, yra savų pliusų, savų minusų, bet tai atskiro pokalbio tema.

Ar be TV postūmio būtumėte ryžęsis pradėti verslą?

Taip. Gal viskas būtų įvykę ne taip staiga, bet būtų.

Ar verslą pradėjote vienas, ar su partneriais? Kaip išsirinkti patikimus verslo žmones - išvis įmanoma, kad partneriai būtų lygiareikšmiai?

Keista, net negaliu atsakyti į šį klausimą. Pati TV projekto specifika buvo tokia, kad turėjau formalius partnerius, tačiau tik keli iš jų aktyviau dalyvavo įmonės veikloje, o tie, kurie būtų sudalyvavę „iš idėjos", neturėjo tam galimybių.

Apskritai apie projekto Valdybą galiu pasakyti tiek - tai labai patikimi verslo žmonės ir aš džiaugiuosi, kad turėjau progą su jais susitikti. O kalbant filosofiškai - visi mes turime savo norų ir interesų; gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Lietuvoje mes dar daug turime mokytis bendrabūvio ir bendradarbiavimo, pasitikėjimo kitu ir supratimo, kad už darbą turi būti atlyginta.

Kiek Jūsų versle dabar dalyvauja TV projekto patrneriai?

Visiems dabar nelengva. Visi turime savus darbus, savų problemų.

Kadangi plečiate veiklą, tikriausiai atitinkamai padidėjo ir kolektyvas? Kokio profilio meistrai dirba Jūsų įmonėje?

Mano Meistre dirba elektrikai, santechnikai, apdailininkai, staliai, baldininkai. Stengiamės, kad šalia savo pirmosios specialybės, jie mokėtų daryti ir kitus darbus. Svarbiausia, kad jie dirba galva - yra sugalvoję neįtikėtinų racionalių, klientui palankių sprendimų.

Ar lengvai pavyko rasti kvalifikuotų darbuotojų?

Kvalifikacija yra tik vienas kriterijus. Dar svarbu pareigingumas, darbštumas, punktualumas, sugebėjimas spręsti problemas, kultūringumas, žalingų įpročių neturėjimas. Tokius žmones rasti labai sunku. Dabar aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi ir Mano Meistrais, ir mūsų Administratore. Jie yra nuostabūs žmonės.

Kartą sulaukiau tokio klausimo: ar reikalavimas nerūkyti nėra diskriminacija. Ne, tai yra kultūros dalykas. Vienas mano geras draugas paantrino, kad geras meistras nerūko. Ar jūs norėtumėte, kad į Jūsų namus ateitų prisirūkęs meistras, ar mokėtumėte jam už rūkymo pertraukėlių laiką? O kaip rūkymas įtakoja produktyvumą? Vėl gi - apie darbuotojų atrankos subtilybes galėtų būti atskiras interviu.

Ar teko skolintis? Kokia rizika pagal Jus „protinga"?

Taip, skolintis teko. Ir šeimos, ir verslo atveju į skolinimąsi žiūriu konservatyviai. Pavyzdžiui, niekada nesiskolinčiau pinigų investavimui akcijų rinkoje. Taip pat buvau neigiamai nusiteikęs paskolų ėmimo nekilnojamo turto spekuliacijai atžvilgiu. Buvau teisus. Prieš pradėdamas verslą, savo paimtas paskolas sutvarkiau taip, kad bent metus jų mokėjimas nedarytų įtakos šeimos gyvenimui. Pagrindinis principas turėtų būti toks: planuojami pajamų srautai (asmens, šeimos ar įmonės) bus gerokai didesni už paskolos aptarnavimą. Tai yra, iš planuojamų pajamų atėmus būtiniausias išlaidas ir paskolos aptarnavimą dar turi likti pinigų.

Kaip manote, kada galima pradėti tikėtis pelno? Ar greitas pelno troškimas gali „pakišti koją" sėkmingiems sprendimams?

Į pirmąją klausimo dalį neatsakysiu: jei pelnas yra, tai daug kas nori mestis į tą pačią sritį, jei jo nėra, tai pradeda nepasitikėti klientai ir partneriai.

Spėju, kad (gal vėl iš socializmo?) Lietuvoje pelno sąvoka turi neigiamą atspalvį. Net ir kažkuris bankų ekspertas pasiūlė išmokamiems dividendams taikyti pajamų ir dividendų mokestį, neįvertindamas, kad dividendai - ne tik užmokestis už įdėtus pinigus, bet ir kompensacija už daug daugiau, ką tikriausiai tik verslininkai ir jų šeimų nariai gali deramai įvertinti.

Na, o paslaugų versle neįmanoma siekti greito pelno - tikras pelnas gali ateiti tik po ilgo ir atkaklaus darbo, kai klientai patiki ir pasitiki įmone - to mes ir siekiame.

Jūsų idėja buvo nišinis nedidelis verslas, dabar jis vystosi keliomis kryptimis, įmonė „stambėja". Kaip manote, ar po kurio laiko negrįš situacija, kai Vilniuje nebuvo kam paskambinti dėl smulkių remonto darbų?

Ką Jūs vadinate „nišiniu nedideliu verslu"? Bet kuris verslas prasideda nuo nišos radimo. Mano Meistras jau išaugo iš mikroįmonės kategorijos, tačiau iki visiško vizijos įgyvendinimo dar toli. Tuo labiau, kad prie vizijos tobulinimo jau prisideda ir darbuotojai. Žmogus bet kada galės kreiptis į Mano Meistrą dėl smulkiausio darbo, kuris bus atliktas greitai ir kokybiškai- tai kertinė mūsų įmonės idėja. Dabar ši idėja veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Kiti miestai - ateityje.

Ar grįžtumėte į praeitį, į samdomo (telekomunikacijų) darbuotojo kėdę?

Atsakymas. Kai būna labai sunku, šitą klausimą ir pats sau užduodu. Atsakymas visada būna - ne. Ir ne todėl, kad ten būtų buvę blogai. Tiesiog marškiniai išaugti, yra sava idėja, tad ir klausiu savęs - ką dar padaryti, kad išgyventume. Naujos patirties yra labai daug, taip pat daug yra ir neįgyvendintų idėjų. Tad ir vėl einu į priekį.

Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pradėti savo verslą, bet neturi užnugario (pvz.: SEB Verslo meno valdybos)?

O kaip jūs manote, kas yra SEB Verslo meno valdybos užnugaris? Pinigai? Verslo ryšiai? Žinių perdavimas?

Būtų gerai, kad skaitytojai nepervertintų to, ką matė televizoriaus ekrane. Televizija - tai stebuklų pasaulis, Jūs matote šou. Jei patiko - labai tuo džiaugiuosi.

O patarčiau štai ką:

1. Nėra tokio dalyko, kaip užnugaris. Jei rasite draugų, kurie Jus palaikys ne tik morališkai bei gerais patarimais - Jums jau pasisekė. Pagalvokite, ką jiems pasakysite, jei verslas vystysis ne taip kaip planavote.

2. Jei planuojate pradėti verslą iš savo pinigų, skaičiuokite. Verslui reikalingų investicijų sumą padauginkite iš trijų, pridėkite šeimos pragyvenimui du metus reikalingus pinigus. Jei gauta suma yra mažesnė už turimą, ieškokite investuotojo.

3. Jei verslo pradžiai trūksta pinigų, jokiu būdu nesiskolinkite užstatydami savo būstą. Ką pasakysite savo vaikams, jei nesiseks?

4. Pagalvokite, ką galite gauti nemokamai, ką galite išsinuomoti?

5. Skaičiuokite, skaičiuokite, skaičiuokite.

6. Įsitikinkite, kad Jūsų šeimos nariai SUVOKIA, ką Jūs ruošiatės daryti. Jiems reikės pereiti per visa tai, per ką eisite Jūs. Jiems tai bus panašiai, kaip neregiui eiti su šunimi triukšmingos gatvės viduriu.

7. Dar nepraradote ryžto? Tada- pirmyn. Jūs esate vienintelis, galintis sau padėti.

8. Kai bus nepakeliamai sunku, atminkite, kad svarbiausia gyvenime yra Jūsų šeima ir žmogiškasis ryšys, visa kita - tai smėlis tarp pirštų.

Jeigu pradėtumėte dar vieną veiklą, kokie būtų Jūsų žingsniai?

Tai mano komercinė paslaptis. Jeigu televizija pasiūlytų dalyvauti projekte - sutikčiau. Už vieną muštą du nemuštus duoda.

Jei dabar pats dalyvautumėte tokio TV projekto vertinimo komisijoje, ar taip pat priekabiai vertintumėte kitų verslo idėjas?

TV projektas turi savo žaidimo taisykles: idėja turi būti įgyvendinta greitai, o jos vystymas įdomus žiūrovui. Ar žiūrovui būtų įdomu matyti vien tik malonų abiejų pusių sutarimą? Kur intriga? Kur dramatizmas?

Jei man tektų vertinti dalyvius, būčiau patyręs ne tik verslo, bet ir televizijos - oi būtų įdomu!!!

Ačiū už pokalbį.

Asa.lt

Vienas iš TV projekto „Vertas milijono" finalininkų Jonas Klimantavičius. Nuotr. iš manomeistras.lt