Už ES struktūrinių fondų lėšas Lietuvoje vykdyti vandentvarkos projektai ne kartą kritikuoti dėl pernelyg didelės centralizacijos. Kaip bus investuojamos 2014-2020 metų vandentvarkos lėšos mažose gyvenvietėse? Ar žmonės bus pajėgūs įsirengti vandentiekį ir kanalizaciją ir už juos mokėti?

Ankstesniuose straipsniuose ("Ekologija, ekonomika ir vandentvarka", „Ilgų vamzdynų verslas") apžvelgėme vandentvarkos padėtį Lietuvoje, sprendimus, ieškojome atsakymų, kodėl ne visi namų ūkiai buvo pajėgūs prisijungti prie centralizuoto vandentiekio ir nuotekų surinkimo tinklų, kalbėjome apie Lenkijos patirtį šios srityje.

2014 - 2020 finansiniais metais vandentvarkos ūkiui mažosiose Lietuvos gyvenvietėse, turinčiose nuo nuo 200 iki 2 000 gyventojų, iš ES struktūrinių fondų skirta apie 290 mln. eurų paramos. Šiems projektams ES investicijų intensyvumas bus iki 80 proc. Turintys vandentvarkos problemų ir daugiau kaip 2 000 gyventojų miesteliai gali tikėtis tik 50 proc. projekto vertės finansavimo. Vandens tiekėjų asociacija, vienijanti vandens tiekimo įmones, mano, jog šiame vandentvarkos infrastruktūros plėtros ir statybos etape reikia maždaug 7 kartus daugiau lėšų. Tiek jų nebus, tad dabar svarbiausia racionaliai panaudoti turimas lėšas. Juolab, kad rajonuose gyventojų finansinis pajėgumas kur kas silpnesnis nei didesniuose miestuose.

 

Bus nagrinėjami keli vandentvarkos variantai

Kaip Lietuvoje rengiamasi vykdyti vandentvarkos projektus mažose gyvenvietėse? Ar gyventojams bus pateikta keletas vandens išgavimo ir nuotekų surinkimo bei valymo galimybių, ar bus rengiami alternatyvūs projektai?

Irmantas Valūnas, Aplinkos ministerijos Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas pabrėžė, jog 2014 m. lapkričio 6 d. Aplinkos ministras savo įsakymu patvirtino „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planų rengimo taisyklių" naują redakciją. Taisyklėse nustatyta, kad planuojant infrastruktūros plėtrą turi būti „išnagrinėjamos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros alternatyvos.

„Turi būti atliekamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros alternatyvų ekonominio skaičiavimo ir aplinkosaugos vertinimas (parengiama ekonominio skaičiavimo ir aplinkosaugos vertinimo ataskaita). Alternatyvos pagrindžiamos ekonominiais skaičiavimais ir poveikiu aplinkai.<...> Sprendimai dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo būdo (geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo vamzdynais, individualių geriamojo vandens gręžinių ir nuotekų valymo įrenginių įrengimo/statymo) priimami išnagrinėjus alternatyvas. Turi būti parenkamas ekonomiškai tinkamiausias (priimtiniausias) ir aplinkosauginiu požiūriu saugiausias būdas. Parenkant būdą, reikia įvertinti sprendimo poveikį geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų didėjimui/mažėjimui", - sako valstybės tarnautojas.

 

Vandentvarka negalės būti brangesnė nei 4 proc. šeimos pajamų

O kaip bus atsižvelgiama į gyventojų finansines galimybes tiek įsivesti vandentiekį ir kanalizaciją, tiek ateityje mokėti už šias paslaugas?

I. Valūnas sako, jog „minėtos Taisyklės įpareigoja įvertinti sprendimų įtaką vandens paslaugų kainoms. LR Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas nustato, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos neturi viršyti 4 proc. vidutinių mėnesio šeimos pajamų. Geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų veiklos vertinimą ir vertinimą, ar nustačius naujas kainas vartotojų mokama suma už paslaugas neviršys 4 procentų vidutinių mėnesio šeimos pajamų, atitinkamoje savivaldybėje kiekvienais metais iki kalendorinių metų gruodžio 31 dienos atlieka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi Geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumų vertinimo tvarkos aprašo ir Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos nuostatomis".

Pavyzdžiui, jei vienišo kaime gyvenančio žmogaus pajamos per mėnesį yra 350 eurų, mokestis už šaltą vandenį ir nuotekas neturės viršyti 14 eurų.

Taigi, ar vanduo ir nuotekų surinkimas nekainuoja daugiau nei 4 proc. vidutinių šeimos mėnesio pajamų, stebės Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

 

Vandens kainų peržiūra kiekvienais metais

Aplinkos ministerijos parengtame ir 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiame Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme nustatytas privalomas vandens paslaugų kainų peržiūrėjimas kiekvienais metais.

„Iki tol neretai būdavo, kad vandens paslaugų kainos nesikeisdavo 5 ir daugiau metų, nepaisant to, kad didėja elektros, medžiagų kainos, didėja darbo užmokestis ir pan. Todėl po tiek laiko perskaičiavus kainas, jų pokytis būdavo didžiulis.

Kitas instrumentas - minėta alternatyvų vertinimo metodika. Kadangi turės būti parenkamas ekonomiškai tinkamiausias (priimtiniausias) ir aplinkosauginiu požiūriu saugiausias būdas teikti vandens paslaugas, o infrastruktūros priežiūros kaštai traukiami į paslaugų tarifą, tai padės išvengti nepagrįsto kainų didėjimo.

Svarbus veiksnys dėl kainų didėjimo - vandentvarkos įmonių dydis. Mažų įmonių veiklos sąnaudos tenka sąlyginai mažam gyventojų ir kitų vartotojų skaičiui. Tuo tarpu didelė įmonė turi daug vartotojų, kuriems, dėl jų skaičiaus, tenka mažesnė dalis įmonės sąnaudų. Kitaip tariant, suveikia masto ekonomija.

2012 m. „Klaipėdos rajono vandenys" susijungė su AB „Klaipėdos vanduo", kuri yra viena didžiausių Lietuvoje vandens įmonių. Vertinant šį žingsnį paslaugų kainos požiūriu, Klaipėdos rajono gyventojams kainos sumažėjo perpus, Klaipėdos miesto gyventojams jos beveik nepakito. Yra tekę matyti vertinimų, kad mažiau kaip 10 000 gyventojų aptarnaujančios vandens įmonės veikla ekonomiškai negalima, ji be finansinės pagalbos iš šalies išsilaikyti negalėtų. Todėl vandens įmonių susijungimas, stambėjimas turi ženklią įtaką vandens paslaugų kainoms", - mano Aplinkos ministerija.

 

Mažų vandentvarkos įmonių neliks

Taigi mažąsias vandentvarkos įmones numatyta stambinti, prijungti prie didžiųjų.

„Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą tokia galimybė sudaryta. Savivaldybės taryba savo sprendimu paskiria viešąjį geriamojo vandens tiekėją ir nuotekų tvarkytoją savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje ir jam paveda vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą arba su kita (kitomis) viename viešojo geriamojo vandens tiekimo regione esančios (esančių) savivaldybės (savivaldybių) taryba (tarybomis) savivaldybės kontroliuojamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmones sujungia reorganizavimo būdu į regioninį viešąjį geriamojo vandens tiekėją ir jam paveda šių savivaldybių viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijose vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų tvarkymą".

Matyt, tam, kad eliminuotų mažąsias įmones, visų  geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonių veikla dabar licencijuojama.

„Šią veiklą norinčios vykdyti įmonės privalo turėti  licencijuojamos veiklos sąlygas atitinkančius technologinius, finansinius ir vadybinius pajėgumus tiekti geriamąjį vandenį ir (arba) teikti nuotekų tvarkymo paslaugas tam tikroje savivaldybės teritorijoje pagal teisės aktų reikalavimus. Todėl nepajėgios efektyviai  vykdyti veiklos, įgyvendinti paslaugų plėtros įmonės, negaus arba neteks licencijos, o vienas iš būdų užtikrinti tinkamą vandens paslaugų teikimą - jungtis į stambias įmones.

Savivaldybės, kaip ir vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonės, Aplinkos ministerijai nepavaldžios, todėl įmonių stambinimui ministerijos įtaka ribota. Tačiau, Aplinkos ministerijos nuomone, toks kelias yra teisingas ir juo turi būti einama siekiant efektyvaus ir save išlaikančio vandentvarkos sektoriaus", - apie mažųjų vandentvarkos įmonių ateitį sakė AM valdininkas.

 

Teisė įsirengti vietinį vandentiekį

Tačiau, kiek namų ūkiui kainuos vandentiekio ir kanalizacijos įvedimas, ar ne pigiau įsirengti lokalų vietinį geriamojo vandens gręžinį ir nuotekių valymą? AM Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas atsakė, jog „individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu ir individualus nuotekų tvarkymas galimas „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo" nustatyta tvarka. T.y. lokaliai išgauti geriamąjį vandenį ir tvarkyti nuotekas galima, jei tai buvo daroma iki viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijos nustatymo ir (ar) yra numatyta geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros plane, atitinka įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus geriamojo vandens išgavimo ir nuotekų tvarkymo, geriamojo vandens saugos ir kokybės, sveikatos apsaugos ir aplinkos apsaugos reikalavimus.

Kai bus nustatyta viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija, individualiai išgauti ir naudoti geriamąjį vandenį bei išleisti nuotekas bus galima tik tokiu atveju, jei  tokį apsirūpinimo geriamuoju vandeniu būdą pasirinkti galima pagal teritorijų planavimo dokumentus arba jeigu teritorijų planavimo dokumentuose numatyta geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra dar neįvykdyta".

Taigi plečiant vandentvarkos infrastruktūrą mažose gyvenvietėse kartu bus nustatoma viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija.

Vykdant ankstesnius projektus laikytąsi nuostatos, jog finansuojami tokie projektai, kai gyventojui prisijungti prie centralizuoto vandens tiekimo ir kanalizacijos kainuoja ne daugiau nei 15 tūkst. litų (4 344 eurai). Jei gyventietė arčiau nei 5 km iki centralizuoto vandentiekio, buvo nuostata ją jungti prie centralizuotų tinkų, jei toliau, gal statyti vietinį valymą. Didesnėms gyvenvietėms tas atstumas - 10 km.

Dabartiniame Aplinkos ministerijos parengtame vandentvarkos projektų finansavimo sąlygų aprašo projekte palikta ta pati sąlyga, kad investicijos dydis vienam gyventojui negali viršyti 4344 eurų.

„Parengtoje vandentvarkos projektų alternatyvų metodikoje yra numatyta, kad, analizuojant mažesnių vietovių vandentvarkos tinklų prijungimo ar sujungimo alternatyvą, vertinamos gyvenvietes, nutolusios ne didesniu kaip 5 km atstumu.

Analizuojant gyvenamosios vietovės nuotekų padavimo į didesnės vietovės nuotekų valyklą ar vandens tinklų prijungimo prie didesnės vietovės vandens infrastruktūros alternatyvą, atstumas turi buti mazesnis nei 10 km", - pakomentavo vienas iš aprašo rengėjų Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) direktoriaus patarėjas Kastytis Tuminas.

Kalbant ne apie gyvenvietes, o atskirus namų ūkkius, inžinierius-konsultantas Algirdas Budreckas įsitikinęs, jog racionaliausia būtų, jei  atskaitos taškas tarp viešojo ir privataus vandens tiekimo ir kanalizacijos įvadų būtų ne sklypo riba, o arčiausiai namo stovintis inžinerinis statinys - siurblinė, nuotekų šulinėlis ar nuotekų valykla.

 

Siūloma apklausti gyventojus apie vandentvarką

Vandens projektų aprašus rengia APVA. Direktoriaus vyriausiasis patarėjas K. Tuminas sakė, jog dabar „važinėjame po regionus, keičiamės informacija, kokios galimos regionuose esančiose savivaldybėse ir jų įmonėse vandentvarkos projektų finansavimo sąlygos, kalbame su savivaldybių ir vandentvarkos įmonių atstovais.

Aiškinamės, kaip jie numato pasiskirstyti finansavimo kvotas, kokius numato pasiekti rodiklius.

Vandentieko įvadas ir išvadas įrengiami iki sklypo ribos. Aišku, jei gyventojas turi nuosavus valymo įrenginius, jis gali sakyti, jog įvado ir išvado nereikia. Arba jei turi gręžinį, pasakys, jog vandens įvado nereikia. Tokiu atveju gyventojas raštiškai turi patvirtinti, kad jam įvado ir/ar išvado nereikia. Tada jis nebus projektuojamas.

Visas dėmesys nukreiptas į tai, kad visi investiciniai projektai būtų kuo racionaliau ir efektyviau parengti.

APVA yra parengusi metodikas, kaip tai padaryti, alternatyvų metodika tapo vandentvarkos plėtros taisyklių priedu.

Kita metodika - dėl nuotekų valyklų optimalaus pajėgumo nustatymo, kol kas nėra įteisinta, bet tikimės, kad ji bus suformuluota apraše.  Tos metodikos esmė yra prielaidos investiciniam projektui. Iki šiol Kainų kmisija vis kritikavo, kad nuotekų valyklos neefektyvios, nes jos mažose gyvenvietėse panaudojamos 40-50 proc. savo pajėgumo.

Su ekspertais parengėme metodiką. Statybos techniniame reglamente niekas nepasikeitė, yra nustatytos normos priklausomai nuo komforto laipsnio. Tarkime, jeigu namų ūkiui projektuojamas aukščiausiais komforto laipsnis, t.y. šaltas, karštas vanduo, vonia, yra projektuojamas 240 ar 260 litrų vandens per parą sunaudojimas. Ta norma reikškia, kad atitinkamai projektuojami valymo pajėgumai.

Nauja yra tai, kad pasiūlyta surengti gyventojų apklausą, kuri parodytų gyventojų lūkesčius 10-iai metų į priekį. Ji nebūtų sudėtinga, nes kalbame apie mažas gyvenvietes. Ko gyventojas ateityje tikisi? Pavyzdžiui, jei gyventojas ateityje neplanuoja turėti dušo ar vonios, galima atitinkamai planuoti ir valyklų pajėgumus. Nuo prielaidų suformavimo, labai priklauso, kokie pajėgumai planuojami konkrečiai gyvenvietei. Atitinkamai ir investicijų poreikis skirtingas. Mes atsižvelgiame  į tai, kad dabar pastebima didesnė migracija iš mažesnių gyvenviečių į didesnes. Reiškia, nėra prasmės projektuoti sistemų, kurios ateityje nebus tinkamai panaudojamos. Tai leistų nukreipti investicijas ten, kur jų labiausiai reikia. Tokio pobūdžio metodikos leidžia planavimą padaryti realesnį, atsargesnį, neinvestuoti neapibrėžtam laikotarpiui, tikintis, kad galbūt kada nors ateityje tie pajėgumai bus išnaudoti. Tokių klaidų, kokios buvo pas mus padarytos, yra ne pas mus vienus. Vokietijoje irgi buvo pristatyta infrastruktūrų, kurių pajėgumai neišnaudojami.

Manytume, kad tokio požiūrio ir metodikos turėtų prisilaikyti vandentvarkos įmonės rengdamos projektus.

Rekomendacijos parengtos, jos turi atsirasti aprašo dokumente. Svarbu, kad aprašas būtų suprantamas,  todėl įsiklausome į pastabas ir pasiūlymus. Vyksta dialogas. Nenorime nuleisti iš viršaus dokumento, kurį bus privalu vykdyti. Dabar mūsų požiūris korektiškesnis, stengiamės įsiklausyti, išgirsti pasiūlymus", - teigia Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus patarėjas K. Tuminas.

Danutė Ramoškevičiūtė

 

 

SPECIALISTO KOMENTARAS

Inžinierius GINTARAS VINIKAITIS,  UAB „Traidenis" technikos direktorius   Vandentvarkos projektai gyvenvietėse palies kone kiekvieną sodybą ir labai svarbu padaryti viską, kad visi gyventojai galėtų įsivesti vandenį, civilizuotai tvarkyti nuotekas, kad niekur Lietuvoje nebūtų teršiama gamta. Sveikintina, jog bus privaloma pateikti alternatyvius projektus, kad bus skaičiuojami keli projektų variantai. Taip galbūt bus sutaupyta lėšų ir jos paskirstytos didesniam namų ūkių skaičiui. Tačiau centralizacijos atsikratoma labai sunkiai, niekur neminima nuotekų surinkimo ir valymo decentralizacija, juk šiuolaikinės valymo technologijos taip stipriai pažengusios, kad  mažesnių įrenginių išvalymo parametrai nė kiek neatsilieka nuo didžiųjų. Bet tai kita tema. Jeigu alternatyvūs projektai nagrinės nedidelės vietinės valyklos variantą visai gyvenvietei, tinklų gyvenvietės viduje reikės tiek pat, kiek ir vedant centralizuotus tinklus, bet jų nereikės iki centrinės valyklos. O gal iš viso nereikia vietinės valyklos, gal labiau apsimoka kiekvienam gyventojui finansuoti valymo įrenginio statybą? Jeigu tam yra sąlygos, tai pigiausias variantas, sutaupantis iki 40-50 proc. lėšų. Tiesa, tuomet iškyla priežiūros problema. Turint šiuolaikines komunikacijų technologijas, tai įmanoma, mūsų įmonė tokias jau turi. Savininkas taip pat prisiimtų atsakomybę už tinkamą įrenginio eksploataciją. Tai gal netgi geresnis variantas nei kooperuotis keliems savininkams ir statyti vieną valyklą, nes būtų aiškesnė atsakomybė ir jos ribos. Bet vėlgi - reikia skaičiuoti. Pastebėjau, jog dabar vykstančiuose gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių konkursų sąlygose yra perteklinių reikalavimų branginančių įrenginius ir neturinčių jokios įtakos jų darbo kokybei. Jei gyventojai nori turėti įrenginius su papildoma įranga, už pastarąją turėtų mokėti patys. Tuomet iš ES lęšų galima būtų nupirkti daugiau įrenginių ir civilizacija pasiektų daugiau gyvenviečių. Ar atlikus gyventojų apklausą (jei ji bus), bus atsižvelgta į tai, jog perspektyvoje, jei nebelieka naudotojų, mažus nuotekų valymo įrenginius galima perkelti į kitą vietą? Apklausa tokių subtilių dalykų neatskleis, tad gal vertėtų pagalvoti ir numatyti technines galimybes? Ar projektų apraše atsiras variantai, kuriuos geriausiai žino praktikai, ar jų pasiūlymai bus nagrinėjami, ar savivaldybės (tiksliau jų finansinė padėtis) bus pajėgios pateikti visas alternatyvas? Kol kas klausimų daugiau nei atsakymų. Gerai būtų, jei būtų įsiklausyta į visus pasiūlymus, jei pradėjus įgyvendinti projektus netektų jų stabdyti, taisyti sąlygų ar aprašų, vardinti klaidų. Pasirengimas yra labai svarbus, kaip sakoma -  kaip pasiklosi, taip išsimiegosi...