Pamatai - laikančioji namo konstrukcija ir saviveikla šioje srityje netoleruotina. Žinios apie pamatus pravers ieškant geriausio sprendimo. Polinių pamatų tipai, CFA pamatai.

Visi pamatai pagal gylį skiriami į sekliųjų ir giliųjų pamatų grupes. Seklieji - tai tradiciniai juostiniai, monolitiniai, mūro, o gilieji - tai poliniai pamatai. Jų esmė ta, kad namo konstruktyvas remiasi į dideliame gylyje esantį tvirtą gruntą.

Poliniai pamatai turi seną istoriją, ji susijusi su statiniais ant vandens. Iki šiol archeologai ežeruose, pelkingose vietovėse randa labai senų medinių stulpų, besiremiančių į dugną. Tokie stulpai ir yra šiuolaikinių polinių pamatų protėviai.

Šiandien Lietuvoje dažniausiai įrengiami pamatai yra poliniai - jie naudojami tiek individualių namų, tiek daugiabučių ir komercinių bei visuomeninių pastatų statyboje. Naujos polinių pamatų įrengimo technologijos leidžia įrengti pamatus netgi visai silpnuose gruntuose, sumažinti medžiagų ir darbo sąnaudas.

Poliniai pamatai

Polinius pamatus sudaro grupė pastato perimetru įgilintų polių, viršuje sujungtų rostverku. Rostverkas gali būti žemas arba aukštas. Jei remiasi į žemės paviršių, laikoma, kad toks rostverkas yra žemas, jei pakeltas nuo žemės paviršiaus ir nesiliečia su gruntu - aukštas.

Principinė polinių pamatų schema.

Poliniai pamatai leidžia statyti ant silpnų gruntų, jie naudingi, kai reikia kirsti nestiprų paviršinį grunto sluoksnį ir pasiekti tvirtą pagrindą, kai grunto suspaudimas gali sąlygoti netolygų pamato nusėdimą, taip pat statant pastatą šlaite, kai papildomas apkrovas reikia perduoti giliau esantiems gruntams, kai reikia perimti gretimų pastatų šoninę apkrovą (tokiu atveju naudojami įstriži poliai), kai reikia atlaikyti hidrostatinį slėgį (tokiu atveju įrengiami inkariniai poliai), taip pat molingame grunte, kai molio tūrio kaita gali sukelti pamatų deformacijas ir dar daugeliu kitų atvejų.

Poliniai pamatai klasifikuojami pagal įvairius požymius: įrengimo būdą, įgilinimo charakteristiką, skersmenį, pagal apkrovų perdavimo būdą, medžiagas.

Labiausiai paplitęs polinių pamatų skirstymas pagal įrengimo būdą: tai spraustiniai ir nespraustiniai poliai, kurie savo ruožtu gali būti gamykliniai, įgilinami neiškasant grunto, monolitiniai, kurie įrengiami išgręžtose ertmėse, kombinuoti, įrengiami taikant įvairias papildomas technologijas.

Pagal medžiagas ir konstrukcijas poliai gali būti gelžbetoniniai, plieniniai uždaro ir atviro skersmens, ketaus, mediniai (ąžuolo arba uosio), kombinuotieji sraigtiniai, plokščiagaliai ir gumbiniai, sudurtiniai poliai. Poliai gali būti ne tik apvalūs, bet ir kvadratiniai, trikampiai, piramidiniai, daugiakampio formos, pilnaviduriai ir tuščiaviduriai, apskriti pilnaviduriai, kevaliniai ir pan. Visas polių charakteristikas turi nurodyti konstruktorius.

Spraustinių ir nespraustinių polių charakteristikos:

Kaip ir sako pavadinimas, spraustiniai poliai įrengiami neardant grunto ir jo struktūros, tam reikalinga speciali technika. Jos pagalba į gruntą įstumiamas vamzdis uždaru galu ir armuojamas bei užpildomas betonu.

Nespraustiniai poliai įrengiami gręžiant ir išiimant gruntą, jo vietą užpildant betonu.

Poliai į gruntą gali būti įgilinami spaudimo, gręžimo, smūginiu, vibraciniu būdais, įsukimo, hidrauliniu, kombinuotu vibracinio įspaudimo metodais, naudojant gręžimo, įspaudimo ir įsukimo mašinas. Polių įgilinimo būdas parenkamas atsižvelgiant į polių parametrus ir grunto savybes.

Kaip įrengti polinius pamatus

Tam, kad būtų parinktas tinkamas pastato pamatas, būtini inžineriniai geologiniai (geotechniniai) grunto tyrimai (IGGT). Jie būtini rengiant pastato projekto konstrukcinę dalį. Inžineriniai geologiniai grunto tyrimai - tai rodiklių visuma, kuriais chrakterizuojami po pastatu esančio grunto sluoksniai, jų sudėtis, fizinių ir mechaninių savybių rodiklių skaitinės vertės - ekstreminės, charakteristinės (būdingosios), projektinės (skaičiuotinės), hidrogeodinaminė ir hidrocheminės būklė.

Tokius tyrimus atliekantys specialistai paima grunto mėginius iš kelių sklypo vietų, nustato grunto sudėtį, kuri, beje, net 6 arų sklype gali būti skirtinga. Būtent dėl to yra privalomas reikalavimas atlikti IGGT. Tyrimus atliekantis specialistas ar įmonė privalo juos įregistruoti Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių registre. Susidūrus su pastato ar pamatų defektais neregistruoti duomenys nelaikomi legaliais.

IGGT metodiką reglamentuoja Statybos techninis reglamentas STR 1.04.02.2011.

Turėdamas tyrimų rezultatus ir įvertinęs būsimo pastato apkrovas, konstruktorius tiksliai apskaičiuoja, kokie reikalingi poliai ir gelžbetoninis rostverkas.

Jeigu gruntinis vanduo nėra aukštai, legvuose silpnesnesniuose gruntuose (smėlis, priesmėlis, mišrus gruntas) įrengiami gręžtiniai poliai. Jei gruntinis vanduo aukštai, gręžtiniai poliai gali būti įrengiami naudojant apsauginius vamzdžius.

Įvertinus geologinę situaciją ir matant, kad gręžimas naudojant apsauginius vamzdžius neįmanomas, kaip alternatyvą galima taikyti kalamųjų polių technologiją. Šiuo atveju reikalinga specializuota technika. Įrengiant gręžtinius polius reikia laikytis reikalavimų, keliamų gręžtiniams poliams, tai yra saugoti, kad gręžinys neužbyrėtų, apačioje neliktų supurento grunto ir pan.

CFA pamatai

Silpnuose ir biriuose gruntuose, kuomet yra pavojus, kad išgręžtos ertmės sienelės suirs, naudojama CFA (Continuous Flight Auger) polių įrengimo technologija, vadinamieji ištisinio sraigtinio gręžimo poliai. Technologijos esmė ta, kad tuščiaviduris grąžtas yra įsukamas iki reikiamo gylio ir traukiant jį atgal per grąžtą pumpuojamas betonas. Ertmė nepaliekama tuščia, iš karto užpildoma betonu ir armuojama. Tai labai greitas darbas, bet reikalinga speciali gręžimo įranga ir betonas. Betono slėgis turi būti didesnis už išorinio grunto slėgį, kad tuštuma tolygiai užsipildytų iki pat viršaus. Supiltas betonas tuoj pat armuojamas suvirinti erdviniu karkasu. Polių skersmuo nustatomas atsižvelgiant į apkrovas.

a - Gręžimas; b - Betonavimas;

1 - stumiantis cilindras; 2 - strėlė; 3 -paviršiaus lygis; 4 - sraigtinio grąžto žingsnis; 5 - išstumtas gruntas; 6 - sraigtinis grąžtas; 7 - tuščiaviduris grąžto stiebas; 8 - jungtis; 9 - betono tiekimas iš betono siurblio; 10 - betonu užpildyta gręžinio dalis.

Įrengiant CFA pamatus gruntas nesuardomas, bet būtina prisigręžti iki tvirto grunto sluoksnio, todėl tokie pamatai paprastai būna gana gilūs.

Polinių pamatų pranašumai ir trūkumai

• Atsparumas išilginei ir skersinei apkrovai;
• Patvarumas ir ilgaamžiškumas;
• Betono cheminis atsparumas - svarbus statant pamatus chemiškai aktyviuose dirvožemiuose;
• Turi didelę apkrovos atsargą - tai svarbu, jei ateityje tektų statyti papildomą aukštą;

Polinių pamatų trūkumas tas, kad, skirtingai nuo juostinių pamatų jų neįmanoma įsirengti patiems, reikalinga speciali technika ir įranga. Kai kuriais atvejais būtina pakankamai didelė erdvė, kad būtų galima manevruoti su mašinomis. Dėl išilginės vibracijos (tai priklauso nuo įrengimo būdo) jų montavimo metu gali būti išjudinti netoliese esančių pastatų pamatai. Tačiau tai patikimas sprendimas, nes pamatai remiasi į tvirtą pagrindą ir įgilinami tiek, kad netolygūs sėdimas neturėtų įtakos pastato stabilumui.

ASA.LT informacija