Paplitusi nuomonė, kad pamatus reikia palikti peržiemoti - taip jie esą šaltuoju periodu nusėda ir „nebevaikšto". Nors šis požiūris yra diskutuotinas, tačiau vis dar paplitęs. Bendrovės „Kauno šilas", gaminančios polistireninį putplastį, pardavimų vadovas Tomas Čerauskas pataria, kaip tinkamai žiemai paruošti pamatus, kad būtų daugiau naudos nei žalos.

„Paliktų peržiemoti pamatų situacija, priklausomai nuo grunto, yra kardinaliai skirtinga. Jei gruntas aplink pamatus smėlingas, sausas, tuomet galima palikti juos žiemoti be jokių papildomų apsaugos priemonių. Tačiau jei žemė sunki, molinga, permirkusi vandeniu, tuomet teks pasiraitoti rankoves ir sutvarkyti statybvietę, kad pavasarį netektų išvysti iškilnotų pamatų. Kita blogybė - neapsaugotas pamatų betonas sušlampa, todėl atlaiko daug mažesnį skaičių šalčio ciklų, po kurio laiko ima trupėti", - sako T. Čerauskas.

Kai žemė molinga, rudenį ji prisisodrina vandeniu - gruntas dėl savo savybių yra mažai pralaidus, todėl vanduo kaupiasi ir nenubėga. Atėjus šalčiams, vanduo virsta ledu ir pradeda plėstis - kadangi įšalas siekia iki 1,2 metro, ledas pradeda deformuoti pamatus juos spausdamas.

Kad būtų išvengta žalos, būtina atlikti pamatų konservavimo darbus. Pirmiausia, pataria T. Čerauskas, su grunto tankintuvu reikėtų sutankinti gruntą pamatų viduje. Ant sutvirtinto pado  patieskite geotekstilę, kuri atskirs gruntą nuo ant viršaus užpilto smėlio. Privalumas tas, kad per žiemą smėlis susigulės ir vėliau reikės mažiau pastangų jį tankinant ir lyginant - galėsi greičiau įrenginėti grindis.

„Kai apsaugojote vidinę pamatų dalį, tuomet imkitės darbų namo išorinėje pamatų pusėje. Reikėtų atkasti pamatus visu perimetru ir 15-20 cm atstumu nuo pamatų pakloti vandens drenažinį vamzdį. Taip bus surenkami krituliai ir bus mažesnė drėgmės žala namui. Dažnai kyla klausimas, kokiame gylyje įkasti vamzdį - tai priklauso nuo grunto savybių. Kuo jis geriau praleidžia vandenį, tuo vamzdis gali būti įkastas mažesniu atstumu iki paviršiaus", - nurodo „Kauno šilo" pardavimų vadovas.

Kadangi didžiausias pamatų priešas yra drėgmė, reikėtų atlikti hidroizoliaciją. Rostverkos išorinę sieną, naudojant šepetėlį ar mentelę, reikia padengti polimerinės cementinės hidroizoliacinės dangos mišiniu. Hidroizoliacinė medžiaga tvirtai sukimba su pagrindu, nesitraukia ir nepleišėja, todėl neleidžia vandeniui pasiekti betono.

„Kai pamatas paruoštas, tuomet galima imtis apšildymo darbų. Pamatams apšildyti naudokite 20 cm storio, didesnio stiprio polistireninio putplasčio plokštes. Jos pasižymi dviem būtinomis savybėmis - atlaiko didesnes apkrovas ir nepraleidžia drėgmės. Prie pamato pagrindo plokštės klijuojamos bitumine mastika, kurią reikėtų tepti ištisai - taip sumažinamas drėgmės ir teršalų kaupimasis", - sako specialistas.

Įrengus termoizoliacinį sluoksnį, reikėtų pasirūpinti jos apsauga nuo drėgmės, mechaninių pažeidimų ir šaknų - augdami augalai gali pažeisti termoizoliaciją, todėl į pamatus pradės smelktis šaltis ir vanduo. Apsaugai tinkamiausia yra drenažinė membrana: ją reikėtų klijuoti gumbuota puse prie polistireninio putplasčio, o viršuje šiek tiek palikti, kad  būtų galima pavasarį ją pritvirtinti cokolio viršuje ir užpilti smėliu. Taip pamatai maksimaliai apsaugomi nuo pažeidimų ir aplinkos poveikio.

„Atlikus šiuos darbus, pamatai jau beveik paruošti žiemai. Liko vienintelė neapsaugota dalis - tai viršutinė pamatų plokštuma, ant kurios vėliau bus mūrijamos plytos ar blokeliai. Kad žiemiškas oras nedeformuotų ir pavasarį netektų paviršiaus koreguoti, taip pat, kad kuo mažiau drėgmės įsiskverbtų į paviršių, reikėtų apkloti ruberoidu ar kokia kita bitumine danga. Apdengus pamatų viršutinę dalį, reikėtų dangą užlenkti ir prispausti sunkiais daiktais - plytomis ar akmenimis, kad vėjas nenuplėštų", - pasakojo „Kauno šilo" atstovas.

Atėjus pavasariui, tereikės nuimti ruberoidą - ir bus galima tęsti statybos darbus. Visas kitas pamatų apsaugojimo įdirbis liks, todėl verta visus darbus padaryti nuosekliai ir kruopščiai.