Aguročiai ir cukinijos yra vienmečiai,  krūmo formos arba šliaužiančių stiebų augalai. Cukinijos yra viena iš aguročių atmainų su mažesniais, švelnesnės odelės ir minkštesniu vidumi vaisiais. Auginami aguročiai ir cukinijos atvirame grunte, yra lengvai prižiūrimi, subrandina gausų derlių.

Dirvos aguročiams paruošimas

Aguročiai mėgsta derlias, purias lengvo priesmėlio ar priemolio nerūgščias dirvas. Parenkama saulėta, nevėjuota, gerai prašylanti vieta, nes aguročiai, ypač cukinijos mėgsta šilumą. Auginti nereikėtų po įvairių moliūginių augalų, agurkų. Tinkamas priešsėlis pomidorai, bulvės, porai, javai,ankštiniai augalai, ankstyvieji kopūstai.  Aguročiai stipriai išeikvos dirvą, todėl net ir gana derlingą plotą verta papildomai patręsti kompostu aguročiams ir cukinijoms ar perpuvusiu mėšlu, sunkesnėms dirvoms įterpti neutralių durpių.
Drėgnesnėje vietoje aguročiams reikėtų padaryti  pakeltą lysvę.

Pats geriausias variantas kiekvienam aguročiui paruošti jam skirtą duobutę, kurioje įpilti pusę - pilną kibirą komposto. Taip auginamų aguročių užteks 3-4 krūmų 4-5 asmenų šeimai.

Aguročių sodinimas

Ankstyvos šalnos labai pakenkia aguročiams ir cukinijoms. Norint gauti ankstyvesnį derlių aguročius galima daiginti iš anksto, tačiau daugumos pastebėjimu lauke laiku pasėtos cukinijos ir aguročiai būna atsparesni ir kartais prisiveja kambaryje pradaigintus daigus, bei dažnai duoda didenį derlių. 
Namuose aguročiai sėjami po vieną sėklą į 7- 10 centimetrų skersmens vazonėlius aguročiams pripildytus komposto , durpių ir smėlio mišiniu ( atitinkamomis 4/5/1 dalimis). Augimą paskatins 10 kilogramų tokio mišinio pridėti 5 gramai amoniako salietros, 12 g superfosfato, 5 g. kalio sulfato.    Sėjama 18  - 25 °С temperatūroje, pasirodžius daigams pirmą savaitę  temperatūra pamažinama iki 12- 15 °С naktį ir 15- 20 °С dieną, kad daigia neištįstų. Vėlėsnėmis savaitėmis temperatūra padidinama keliais laipsniais, drėgnumas patalpoje 60 - 70 %. Į indelius aguročiams sėjama balandžio viduryje, mėnesį prieš išsodinant lauke. Išsodinama gegužės antroje pusėje, birželio pradžioje.

Lauke cukinijos sėjamos sušilus dirvai iki bent 14 - 16 laipsnių, kai žydi pienės. Paruošta duobutė palaistoma, sėkla įdedama 3-4 centimetrų gylyje. Atstumas tarp aguročių priklausomai nuo jų veislės paliekamas 60 - 100 centimetrų, tarp eilių atstumas 60 - 100 centimetrų.

Aguročių ir cukinijų auginimas

Optimali augimo temperatūra 22 - 25 °С. Žydėjimo metu geriausia temperatūra 18 - 20 °С ryte ir 25 - 27 °С dieną, šioje temperatūroje geriausiai mezgasi vaisiai. Valgomi vaisiai priklausomai nuo veislės užauga per 40 - 50 dienų.

Aguročių ir cukinijų ligos ir kenkėjai

Šie augalai serga tomis pačiomis ligomis kaip kiti moliūginiai, todėl agrotechnikoje jų negalima auginti toje pačioje dirvoje 3 - 4 metus.

Miltligė viena iš pavojingiausių aguročių ligų. Dažniausiai puola aguročius esant didesniam oro drėgniui, per retai laistant ir susidarant rasai. Pažeidžiami lapai ir stiebai. Liga pasireiškia atsiradus senesnių lapų viršutinėje dalyje apvalios formos baltų dėmių. Jie didėja kol visas lapa spasidengia baltu miltingu apnašu. Lapai sunyksta, vaisiai neišsivysto buna prastesnių skoninių sąvybių.
Miultligės grybelis žiemoja augalo likučiuose, daugiametėse piktžolėse, todėl   viena iš kovos priemonių šalinti daugiametes piktžoles. Nemesti apkrėstų augalo dalių į kompostą. Šalinti apkrėstus lapus ir augalus. Purškiama fungicidais.

Pilkojo puvinio grybelis dažniausiai pažeidžia žiedus, užuomazgas. Sausu oru pažeistos vietos pilkėja rudėja, lietingu oru atsiranda pilkos apnašos. Grybelis žeimoj ant augalo likučių, bulvių stiebų. Pastebėjus ligos požymius galima purkšti fungicidais, vario sulfato tirpalu, naikinami augalai ir jų liekanos.

Ligos pažeistas aguročio vaisius

Aguročius apžeidžia ir antraknozės grybelis. Ligos pradžioje ant lapo atsiranda neryškios apvalios formos dėmės,kurios su laiku susijungia, lapas susiraukšlėja, atrodo tarsi apdegęs. Ant stiebų dėmės būna didesnės, šlapios. Vaisiai susiraukšlėja ir supūna.

Aguročius puola voratinklinės erkutės, amarai, baltasparnės peteliškės.

Kaip aš auginau aguročius

2014 metais pagaliau susiruošiau išbandyti aguročių auginimą. Vietai parinkau "laukinę" gerą dešimtmetį nedirbtą apleistą dirvą. Tačiau tuo pačiu aguročiai atsidūrė pirmoje nuo rytinės saulės eilėje neužgožiami kitų daržo augalų. Metai prieš tai ant dirvos sluoksniavau žolės mulčių, kuri rudenį kultivuojant susimaišė su dirva. Pavasarį kultivatoriumi tris kartus kultivavau lysvę, kas kartą kruopščiai išrinkdamas žoles, ypač varpučio šaknis. Paskutinį kartą į 1 kvadratinį metrą įterpiau po kibirą labai derlingos prietvartinės žemės, kurią kažkada gerai praturtino šalia tvarto laikomas mėšlas.
Kiekvienai sėklai paruošiau kastuvo dydžio duobę, į kurią įdėta dar grynos žemės ir komposto mišinio aguročiams. Palaisčius į 4- 5 centimetrų gylį įdėjau sėklytę.

Išdygus aguročių daigus iš visų pusių apdėjau vejinės žolės mulčiumi. Ravėti bet kokiu atveju teko, tačiau išaugus milžiniškiems aguročių lapams piktžolių augimas sulėtėjo. Pirmas derlius gautas liepos viduryje.

Po antro kultivavimo vis dar pilna varpučio šaknų, bet prieš tai tai buvo pieva kaip tolumoje esanti.

Štai toks aguročių derlius liepos antroje pusėje