SAFE FIREPLACE LT, UAB

Židinys - atvira ugniavietė patalpoje, vienas iš seniausių patalpų šildymo būdų. Židinys įrengiamas patalpos viduryje, prie sienos arba pačioje sienoje. Židinys daromas iš plūkto molio, akmenų, medžio, plytų, koklių, metalo, marmuro arba kitų medžiagų.

Židinius kūrenti praktiškai galima bet kuriuo kuru, tačiau geriausiai tinka malkos ? beržinės, ąžuolinės, eglinės, pušinės, drebulinės, alksninės. Drebulinės ir alksninės malkos nerūksta, be to, jomis kūrenant dūmtraukyje išdega suodžiai. Suodžius taip pat panaikina degdamos išdžiūvusios bulvių lupenos. Įvairių atspalvių liepsna susidaro deginant kelmus bei šaknis. Vyšnių bei obelų malkos skleidžia malonų kvapą.

Atvirieji. Tokie židiniai nėra pritaikyti didelėms patalpoms apšildyti.

Židiniai kaip šildymo įrenginiai. Tai židiniai su nedidelėmis pakuromis, kurių šilumos atidavimo principas yra įkaitinus masyvą ar karšto oro srautu. 

Židinys krosnis. Tai židinys, kuris tinka tose patalpose, kuriose nuolat reikia šilumos. Šie židiniai būna su stiklinėmis ar kitokiomis durelėmis, kurios neleidžia sunaudoti daugiau oro negu reikia degimui. 

Renesanso laikotarpiu židinį imta naudoti ne tik patalpoms šildyti, bet ir interjerui puošti. Gotikos ir baroko interjeruose židinys pasidarė vienas svarbiausių interjero elementų. Jo puošyboje vyravo skulptūros dekoras ir architektūros elementai. Klasicistiniams židiniams būdinga taisyklingos formos, išsikišusi sąramos lentynėlė (žvakidei, laikrodžiui, skulptūrai pastatyti), antikinių motyvų dekoras. 

Lietuvoje židinių rasta IV - III tūkstantmetyje pr. m. e. gyvenvietėse. Puošnių spalvotų koklių židinių būta XVI a. didikų rūmuose ir pilyse. Gotikinių židinių rasta Perkūno namuose (Kaune), Vilniaus Pilies gatvės namuose. 1640 m. buvo išmūryta židinių Vilniaus artilerijos bastione. Barokinių židinių rasta kai kuriose Vilniaus universiteto patalpose, klasicistinių - Panemunės pilyje.