Koklių mūrijimas

Kokliai naudojami krosnių, židinių ir šildomųjų sienelių paviršiams formuoti. Tai nėra paprastos keraminės apdailos plytelės. Tradicinis koklis turi glazūruotą arba neglazūruotą fasadinę dalį ir kitoje pusėje suformuotą iškilų kraštą – rumpą. Ji leidžia koklį mechaniškai sujungti su kitais kokliais ir krosnies mūru.

Koklinis paviršius įšyla lėčiau nei metalinė krosnelė, tačiau šilumą atiduoda tolygiau ir ilgiau. Kiek šilumos sukaups bei į patalpą perduos krosnis, lemia ne vien kokliai. Svarbi visa konstrukcija: pakuros dydis, dūmų kanalų išdėstymas, mūro masė, naudojamas kuras, degimo režimas ir kamino trauka. Todėl teiginiai, kad vien kokliai savaime užtikrina konkretų naudingumo koeficientą, nėra tikslūs.

Kokliai taip pat apsaugo išorinį krosnies mūrą, palengvina paviršiaus priežiūrą ir suteikia konstrukcijai išbaigtą išvaizdą. Vis dėlto jie negali būti vertinami kaip priemonė nesandariam mūrui užmaskuoti. Krosnies ir dūmų kanalų sandarumas turi būti užtikrintas pačia konstrukcija, tinkamu skiediniu ir kokybišku darbu. Koklinė apdaila nepakeičia saugaus mūrijimo, reguliarios priežiūros ir anglies monoksido detektoriaus.

Koklinių krosnių istorija

Europoje ankstyvieji koklių pavidalo keraminiai krosnių elementai pradėti naudoti viduramžiais. Iš pradžių tai buvo gana paprasti dubenėlio ar puodelio formos dirbiniai, įmūrijami į krosnies sieneles. Jie didino šildomo paviršiaus plotą ir padėjo efektyviau perduoti šilumą patalpai.

Vėliau koklių forma tapo plokštesnė, atsirado reljefiniai ornamentai ir glazūra. Renesanso ir baroko laikotarpiais koklinės krosnys buvo svarbi rūmų, dvarų, vienuolynų ir miestiečių namų interjero dalis. Kokliuose vaizduotos religinės, heraldinės, augalinės, medžioklės ir buities scenos.

Šiandien gaminamos tradicinių formų krosnys, istorinių modelių kopijos ir santūrios šiuolaikinės konstrukcijos. Kokliai gali būti naudojami visam krosnies korpusui, atskiroms sienelėms, suolams, karnizams arba tik dekoratyviniams elementams.

Iš ko gaminami kokliai

Kokliai gaminami iš formavimui ir degimui pritaikytos keraminės masės. Jos sudėtį parenka gamintojas, atsižvelgdamas į numatomą degimo temperatūrą, gaminio dydį, glazūrą ir naudojimo sąlygas. Kokliams svarbus matmenų tikslumas, atsparumas pasikartojantiems temperatūros pokyčiams ir suderinamumas su visa krosnies konstrukcija.

Pagal paviršiaus apdailą dažniausiai skiriami:

• glazūruoti kokliai, kurių paviršius padengtas glazūra;

• neglazūruoti terakotiniai kokliai, išlaikantys natūralią keramikos spalvą ir faktūrą;

• lygūs kokliai;

• reljefiniai ir ornamentuoti kokliai.

Glazūruotą paviršių lengviau valyti, jis mažiau sugeria nešvarumus. Neglazūruoti kokliai atrodo natūraliau, tačiau jų paviršius jautresnis dėmėms. Abiem atvejais gaminiai turi būti skirti krosnims ar židiniams. Įprastos sienų keraminės plytelės tradicinių koklių neatstoja.

Nurodyti vienus standartinius koklių matmenis būtų netikslu. Skirtingi gamintojai ir restauravimo dirbtuvės naudoja savas formas bei modulius. Be to, rankų darbo gaminiai gali nežymiai skirtis. Visa krosnis projektuojama pagal pasirinktos koklių sistemos matmenis, o ne kokliai atsitiktinai pritaikomi prie jau sumūryto korpuso.

Koklių formos ir paskirtis

Vienam krosnies modeliui reikalingi skirtingos formos elementai. Pagrindinę plokštumą sudaro sieniniai kokliai, o kampams, cokoliui, karnizams ir kitoms architektūrinėms dalims naudojami specialūs gaminiai.

Sieniniai kokliai skirti lygioms krosnies plokštumoms. Kampiniai kokliai turi dvi matomas plokštumas ir leidžia suformuoti kampą neperpjaunant sieninio gaminio. Cokoliniai naudojami apatinei daliai, o karniziniai – horizontaliems perėjimams ir viršutinei krosnies daliai. Taip pat gaminamos juostos, lentynos, kolonėlės, karūnos, dangteliai ir kiti fasoniniai elementai.

Visus vienos krosnies koklius geriausia užsakyti kaip suderintą komplektą. Atskirai įsigyti, panašiai atrodantys gaminiai gali skirtis matmenimis, rumpų forma, spalva ir šiluminėmis savybėmis. Net tos pačios glazūros atspalvis skirtingose degimo partijose gali šiek tiek keistis.

Kaip veikia koklinė krosnis

Koklinės krosnies šiluminės savybės priklauso nuo masės. Kūrenant įkaista pakura, vidiniai dūmų kanalai, plytų ar šamoto mūras ir išorinis koklinis paviršius. Sukaupta šiluma į patalpą perduodama palaipsniui, daugiausia spinduliavimo būdu.

Tinkamai suprojektuota krosnis gali išlikti šilta dar kurį laiką pasibaigus degimui. Tačiau didelė šiluminė inercija reiškia, kad konstrukcija lėčiau įšyla ir nėra tinkama kiekvienai šildymo sistemai. Krosnies galia bei šilumos kaupimo trukmė turi būti skaičiuojamos pagal patalpos šilumos nuostolius, naudojimo režimą ir kuro rūšį.

Koklių paviršiaus temperatūra neturėtų būti vertinama pagal universalią ribą. Ji skirtingose konstrukcijos vietose nevienoda ir priklauso nuo vidinių kanalų. Projektuojant būtina vengti atskirų paviršiaus zonų perkaitimo, kuris gali pažeisti glazūrą, siūles arba patį koklį.

Koklių mūrijimo principas

Tradiciniai rumpiniai kokliai montuojami kartu su krosnies mūru. Pirma sumūryti visą krosnį, o paskui jos paviršių apklijuoti tradiciniais kokliais paprastai negalima, nes kokliai yra konstrukcinės išorinės sienelės dalis.

Tikslus montavimo būdas priklauso nuo koklių konstrukcijos, krosnies projekto ir pasirinktos sistemos. Toliau pateikiamas bendras tradicinio mūrijimo principas, o ne konkrečios krosnies darbo instrukcija. Pakurą, dūmų kanalus ir jungtį su kaminu turi projektuoti bei mūryti kvalifikuotas krosnininkas.

Prieš pradedant darbus kokliai išrūšiuojami pagal jų vietą, matmenis ir atspalvį. Patikrinama, ar nėra įtrūkimų, deformacijų ir glazūros pažeidimų. Pirmoji eilė bandomai išdėstoma sausai, kad būtų galima patikrinti viso perimetro matmenis, kampus ir siūlių pasiskirstymą.

Ne visus šiuolaikinius koklius būtina mirkyti. Tai priklauso nuo keramikos įgeriamumo, naudojamo skiedinio ir gamintojo nurodymų. Todėl automatiškai mirkyti visą komplektą nereikėtų.

Pirmosios koklių eilės formavimas

Mūryti pradedama nuo apatinės eilės. Pirmiausia statomi kampiniai elementai. Jų padėtis tikrinama gulsčiuku, kampainiu ir matavimo virve. Kampiniai kokliai nustato visos sienelės plokštumą, todėl šiame etape padaryta paklaida kartosis aukštesnėse eilėse.

Tarp kampinių elementų išdėstomi sieniniai kokliai. Tikrinamas jų aukštis, priekinių paviršių lygumas ir siūlių plotis. Rankų darbo kokliai gali šiek tiek skirtis, todėl kartais jų vietos parenkamos individualiai. Matomų glazūruotų kraštų nereikėtų grubiai šlifuoti ar pjaustyti, jei tokio apdorojimo nenumatė gamintojas.

Koklių rumpų vidus ir tarpas iki krosnies mūro užpildomi pagal pasirinktą technologiją. Tradicinėse konstrukcijose naudojamas su krosnies medžiagomis suderinamas molio skiedinys ir keraminis užpildas. Negalima palikti atsitiktinių didelių tuštumų, tačiau taip pat negalima aklai pripildyti visų ertmių nežinant projekto – šilumos perdavimą, sienelės storį ir plėtimąsi turi numatyti meistras.

Koklių tvirtinimas prie mūro

Tradiciniai kokliai tarpusavyje ir su krosnies mūru jungiami mechaniniais tvirtinimo elementais. Rumpose esančiose angose arba už jų briaunų gali būti montuojami metaliniai strypai, kabės ir vielos. Vielos galai įleidžiami į šviežias krosnies mūro siūles. Taip koklinė sienelė sujungiama su vidiniu mūru, tačiau išlaikoma galimybė konstrukcijai nežymiai judėti dėl temperatūros pokyčių.

Tvirtinimo detalių skersmuo, medžiaga, vieta ir kiekis negali būti parenkami pagal vieną universalią schemą. Jie priklauso nuo koklio dydžio, rumpų formos, krosnies aukščio ir gamintojo sistemos. Per standus sujungimas gali būti toks pat problemiškas kaip ir per silpnas: kaitinamos skirtingos medžiagos plečiasi nevienodai, todėl kokliai gali skilti arba atsiskirti.

Sumontavus koklių eilę, kartu keliama atitinkama krosnies mūro dalis. Tvirtinimo vielos įmūrijamos į numatytas horizontalias siūles. Toliau procesas kartojamas eilė po eilės, nuolat tikrinant vertikalumą, plokštumas, kampus ir krosnies geometriją.

Siūlės tarp koklių

Siūlių plotis priklauso nuo koklių geometrijos ir gamintojo rekomendacijų. Istorinėse krosnyse siekta labai siaurų siūlių, tačiau visiškai besiūlė plokštuma įmanoma tik naudojant itin tikslius ir konkrečiai taip montuoti skirtus gaminius.

Per mažos siūlės gali nekompensuoti matmenų nuokrypių ir temperatūrinio judėjimo. Per plačios siūlės pakeičia koklinės sienelės išvaizdą ir gali skilinėti. Horizontalios ir vertikalios siūlės nebūtinai turi būti vienodo pločio, tačiau jų dydis turi būti numatytas prieš pradedant mūryti.

Siūlėms naudojama konkrečiai krosnims ir pasirinktiems kokliams tinkama medžiaga. Paprastas sienų gipsas ar įprastas plytelių glaistas ne visada atlaiko pasikartojančius temperatūros pokyčius. Glaisto spalva pirmiausia išbandoma nepastebimoje vietoje arba ant koklio pavyzdžio, nes pigmentas gali įsigerti į neglazūruotą keramiką.

Ar koklius galima klijuoti kaip plyteles

Čia svarbu atskirti tradicinius rumpinius koklius nuo plokščių keraminių apdailos elementų. Rumpinis koklis yra mūrijamos konstrukcijos dalis ir paprastai montuojamas kartu su krosnimi. Jo negalima tiesiog priklijuoti prie bet kokio jau įrengto židinio paviršiaus.

Plokščios, konkrečiai krosnių ir židinių apdailai pagamintos keraminės detalės gali būti klijuojamos, jei toks montavimo būdas numatytas visoje sistemoje. Reikalingas stabilus, karščiui atsparus pagrindas, tinkamas gruntas, deformacijas kompensuojantis klijų mišinys ir temperatūros sąlygas atitinkantis siūlių užpildas. Medžiagos parenkamos pagal realią pagrindo, o ne liepsnos temperatūrą.

Vien užrašo, kad klijai atsparūs labai aukštai temperatūrai, nepakanka. Svarbus jų sukibimas su konkrečiu pagrindu, sluoksnio storis, elastingumas ir gamintojo leidžiama naudojimo vieta. Arti pakuros gali būti reikalinga kitokia konstrukcija nei vėsesnėje išorinės sienelės dalyje.

Koklinės krosnies projektavimas ir sauga

Koklinė krosnis turi būti projektuojama kaip vientisa šildymo sistema. Reikia apskaičiuoti pakuros galią, dūmų kanalus, reikalingą trauką, atstumus iki degių konstrukcijų, pagrindo laikomąją galią ir prijungimą prie kamino. Sunki krosnis gali pareikalauti atskiro pamato arba perdangos konstrukcijos įvertinimo.

Baigta krosnis negali būti iš karto intensyviai kūrenama. Mūras ir skiediniai turi išdžiūti, o pirmieji kūrenimai atliekami palaipsniui, pagal meistro bei panaudotų medžiagų gamintojų nurodymus. Per greitai pakelta temperatūra gali sukelti skiedinio, mūro ar koklių trūkinėjimą.

Eksploatuojant būtina reguliariai tikrinti siūles, pakurą, dureles, dūmų kanalus ir kaminą. Patalpoje turi būti įrengtas veikiantis anglies monoksido detektorius. Pastebėjus dūmų patekimą į patalpą, naujus plyšius, pasikeitusią trauką ar neįprastą atskirų paviršių perkaitimą, krosnies naudoti nereikėtų, kol jos nepatikrino specialistas.

Koklių mūrijimo principą galima paaiškinti teoriškai, tačiau praktiškai tai yra tik dalis gerokai sudėtingesnio krosnies įrengimo proceso. Patikimas rezultatas gaunamas tada, kai kokliai, mūras, skiediniai, metaliniai tvirtinimai ir dūmų kanalai projektuojami kaip viena tarpusavyje suderinta konstrukcija.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.