Kokliai ne tik puošia krosnį ar židinį, bet ir padidina naudingumo koeficientą iki 80 proc. Kiekvieno koklinės krosnies kvadratinio metro šilumos atidavimas padidėja iki 0,23-0,3 kW. Pagaminti iš molio, šie apdailos elementai puikiai kaupia šilumą, suteikia krosnies mūrui papildomą patvarumą ir uždengia krosnies mūro siūlėse pasitaikančius plyšius, taip užkirsdami kelią smalkėms patekti į patalpą, be to, netenkama mažiau šilumos.

Europoje kokliai žinomi nuo VIII amžiaus. Viduramžiais jais buvo puošiami tik rūmai ir bažnyčios. Didžiausio pripažinimo ir naudojimo sulaukė XVII-XVIII amžiuose. Viduramžių Europoje molinių jų niekas neglazūravo, bet XIV-XV amžiais iš Rytų atkeliavo spalvotos glazūros - prasidėjo koklių aukso amžius. Mūsų laikais (per pastarąjį dešimtmetį) kokliniai židiniai ir krosnys vėl tapo itin populiarūs ir madingi, jie išgyvena savo antrąjį aukso amžių.

Senovinis koklinis židinys.

Šiuolaikinis koklinis židinys, senovinio stiliaus apdaila. „Magija ognia" (Ukraina) nuotr.

Šiuolaikiniai kokliai dažniausiai gaminami iš paprasto molio arba ugniai atsparaus molio su kvarciniu smėliu. Labiausia paplitusios koklių rūšys - glazūruoti, terakotiniai, porcelianiniai ir fajansiniai.

Glazūruotų koklių fasadinė pusė dengiama specialiu emaliu - majolika, sudėtyje neturinčiu kenksmingu cheminiu medžiagų. Terakotinių koklių, gaminamų iš raudono molio, paviršius neglazūruotas. Porcelianinių ir fajansinių paviršius dengiamas spalvotomis glazūromis. Visų rūšių koklių fasadinės pusės gali būti lygios arba reljefinės - tai lyg meno kūrinys, vaizduojantis medžioklės, gamtos scenas, mitologinius siužetus, kitus ornamentus.

Židinys, puoštas glazūruotais kokliais.

Glazūruotų koklių židinys. Autoriaus nuotr.

Neglazūruotų terakotinių koklių šildymo sienelė. ASA.LT nuotr.

Lygūs kokliai ir reljefiniai dekoratyvinių koklių paviršiai. Autoriaus nuotr

Pagal geometrines formas ir didį, lemiantį koklio tinkamumą tam tikrai krosnies vietai, vieno komplekto kokliai skirstami į kampinius, plokščius, karnizinius, fasoninius ir cokolinius. Kampiniai tvirtinami krosnių kampuose, plokščiais (sieniniais) apdailinami lygūs krosnių sienelių paviršiai, karniziniai formuoja dekoratyvinius židinio karnizus (dažniausiai viršutinėse horizontaliuose ruožuose ties kampais). Fasoniniai skirti iškyšų krosnies vietų (aštrių kampų) apdailinimui. Cokoliniai (grindjuostės formos) dekoruoja ruožus ties grindimis ir žemiausiomis eilėmis. Priklausomai nuo židinio ar krosnies formų, konstrukcijos, naudojamos ir tokios koklių formos, kaip lentyna, karūna, kolona, juosta, kraštas ir kokliai-dangteliai, skirti krosnies angų uždarymui (apvalios formos).

1) plokščias (sieninis) koklis, 2) kampinis koklis, 3) karnizinis koklis. Autoriaus nuotr.

Kokliniai apdailos elementai: 1) fasoniniai, 2) cokolinis, 3) kampas, 4) karūna. Autoriaus nuotr.

Koklinių elementų įvairovė: kolona, juosta, cokoliniai kokliai. Autoriaus nuotr.

Lentyna.

Šiuolaikinių plokščių (sieninių) koklių standartiniai didžiai: 220 x 220 x 50 mm ir 200 x 200 x 45 cm (kvadratiniai), stačiakampių koklių: 205 x 130 x 45 mm. Kampinių koklių, turinčių dvi fasadines puses: 220 x 220 x 110 x 50 ir 200 x 200 x 100 x 45 mm (kvadratiniai); 205 x 130 x 107 x 45 mm (stačiakampiai).

Kokliai ne tik puošnūs, bet ir pranašesni už plytas dėl sanitarinių, techninių, šiluminių ypatybių. Nuo koklių paviršiaus (ypač lygaus ir glazūruoto) lengvai nuvalomos dulkės, kurios, krosnies paviršiui įšylant iki 60º-80º C, sudega ir išskiria nuodingus žmogaus organizmui toksinus. Nuo jų lengvai nuplaunamas purvas, o su juo mikrobai ir bakterijos. Kokliai yra ekologiški, nes įkaitę kartu su krosnimi neišskiria į aplinką kenksmingų medžiagų. Kaip buvo minėta, kokliai padidina krosnies šilumos atidavimą, įkaisdami iki 90º C (kartais iki 100º C), o paprastos krosnies išorinis mūras įkaista iki 60º-80º C.

Koklių mūrijimo technologija

Koklio kita pusė panaši į tuščiavidurę dėžutę, mažesnę už koklio plotą. Dėžutėje yra dvi vertikalios kiaurymės, skirtos koklio tvirtinimui.

Koklio konstrukcija. Dėžutė su kiaurymėmis kitoje pusėje. Autoriaus nuotr.

Kokliniai elementai turi tuščiavidurę konstrukciją. Autoriaus nuotr.

Beje, kokliai tradiciškai mūrijami kartu su krosnies eilėmis, sinchroniškai, bet ne po krosnies mūrijimo darbų. Koklius mūryti gerokai sudėtingiau. Jų mūrijimui, sujungimui tarpusavyje ir pritvirtinimui prie krosnies mūro naudojami plieniniai strypai, minkšta viela, plieninės kabės ir molio skiedinys su žvyru.

Medžiagos:

• plieniniai strypai (5 mm Ø) iš plieninės vielos;
• minkšta viela (1-2 mm Ø);
• plieninės kabės (2 mm storio);
• molio skiedinys; žvyras;
• gipso mišinys, glaistas siūlių užglaistymui.

Įrankiai:

• gulsčiukas;
• kampuotis;
• kampinis šlifuoklis pjaustymui;
• mentė;
• glaistytuvas.

Prieš pradedant darbus, kokliai sudedami pagal būsimą krosnies arba židinio perimetrą. Šios „repeticijos" metu nustatomas reikiamas koklių kiekis. Nepamirškite, kad koklius būtina išmirkyti vandenyje prieš mūrijant.

Koklius pradedame mūryti nuo apatinės horizontalios eilės. Iš pradžių dedami kampiniai kokliai, gulsčiuku tikrinama jų vertikalioji ir horizontalioji padėtys. Tarp kampinių dedami plokštieji (sieniniai) kokliai, jų kraštai turi glaudžiai priglusti vienas prie kito. Erdvę aplink koklių dėžutes, esančias atvirkštinėje pusėje, kruopščiai užpildome molio skiediniu, kad nesusidarytų oro tuštumų, dėl kurių netenkama daug šilumos. Mūrijamos krosnies eilės turi priglusti prie koklių. Erdvė tarp plytų ir koklių, užpildyta molio skiediniu, puikiai sugers šilumą.

Koklių sutvirtinimui su krosnies mūru į vertikalias dėžučių kiaurymes iš koklių kitos pusės stačiai įstatome plieninius strypus. Strypų viršutinius galus užlenkiame ir apvyniojame plonesne minkšta viela. Taip pat minkšta viela strypą apvyniojame per vidurį. Visos minkštos vielos susukamos į „kasytes", o jų galai įmūrijami krosnies plytų šviežiose siūlėse. Sutvirtinimui tarpusavyje koklių dėžučių briaunos sujungiamos plieninėmis kabėmis - horizontaliai ir vertikaliai. Kiekvieno koklio molinė dėžutė užpilama molio skiediniu su žvyru arba molinių plytų smulkiomis duženomis (svarbu naudoti tik tų pačių plytų duženas, iš kurių sumūryta ir pati krosnis, nes paprastų ir šamotinių plytų  šilumos plėtimosi koeficientai skirtingi). Erdvė, esanti tarp koklių ir mūro ir aplink koklių dėžutes užpildoma molio skiediniu, į kurį irgi patartina įmaišyti molinių plytų duženų. Tokiu pat būdu dedamos ir sutvirtinamos visos kitos koklių eilės. Sinchroniškai mūrijama krosnis, kurios siūlėse įmūrijamos koklių tvirtinimo vielos. (pieš. 014)

Koklių mūrijimas: 1) molinė dėžutė koklio kitoje pusėje, 2) plieninis strypas, 3) minkšta viela, 4) plieninės kabės. Autoriaus pieš.

Koklių meistrai sako, kad geriausias rezultatas toks, kai siūlių tarp koklių nėra (ypač negerai vertikalios siūlės). Bet jeigu nuspręsta koklius dėti su siūlėmis, jos turi buti minimalios: horizontalios - 2-3 mm, vertikalios - 0,5-1 mm. Siūlių užglaistymui naudojamas gipso mišinys (patvaresnis), kartais ir paprastas plytelių glaistas.

Kadangi molinių krosninių plytų ir koklių gamybai naudojama ta pati medžiaga - molis, o gamybos technologija iš esmės identiška ir panaši, krosnies plytų, koklių ir molio skiedinio su duženomis šiluminio plėtimosi koeficientas dažniausia toks pat. Todėl koklinė sienelė ir krosnies mūras įkaisdami išsiplečia vienodai, o plieniniai koklių tvirtinimo elementai ir jų patikima fiksacija užtikrintai laiko koklius. Atsižvelgiant į tai, šiuolaikiniai židiniai ir krosnys projektuojami kartu su kokliais, kiekvieno židinio individuali konstrukcija numato koklines sieneles ir elementus. Tikslas - išvengti šilumos praradimo ir, atvirkščiai, konstrukcinių defektų, galinčių sukelti koklinės sienelės perkaitimą.


Koklinė viryklė.

Temperatūrų svyravimai, kūrenant krosnį ar židinį, atmeta galimybę klijuoti koklius kaip plyteles, pvz., naudojant plytelių klijus arba cemento skiedinį. Priežastis - skiriasi klijų ir skiedinio šiluminio plėtimosi koeficientai. Šiuolaikinė pramonė jau gamina specialius klijus, skirtus koklių tvirtinimui. Jie atlaikančius aukštą (350º-1000º C) temperatūrą. Koklių tvirtinimas klijų mišiniais - gerokai paprastesnis ir lengvesnis. Dauguma ekologiškų ir stipresnės fiksacijos klijų yra iš termiškai atsparaus cemento ar mineralinės kilmės, jų stipris gniuždant siekia 15 MPa, taigi kaip krosninių plytų. Koklius, kuriuos planuojama tvirtinti labai arti atviros ugnies, galima klijuoti ekologiškais, auštai temperatūrai atspariais klijais-mastikomis. Klijavimo technologija nesiskiria nuo paprastų keraminių plytelių klijavimo - krosnies mūras mentele padengiamas 2-5 mm klijų sluoksniu, prie kurio klijuojami kokliai.

Parengė Piotr Šičiov

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.