Virtuvės baldai

Virtuvės baldai projektuojami kartu su buitine technika, vandentiekio, kanalizacijos, elektros ir vėdinimo įvadais. Net kelių centimetrų paklaida gali trukdyti atidaryti dureles, įstatyti šaldytuvą ar tinkamai sujungti stalviršį. Todėl prieš užsakant baldus svarbiausia tiksliai išmatuoti patalpą, pasirinkti techniką ir numatyti darbų eiliškumą.

Būsimosios virtuvės planas

Pirmiausia reikia nuspręsti, kiek žmonių vienu metu gamins, kiek produktų ir indų bus laikoma virtuvėje, ar patalpoje bus valgoma, dirbama, priimami svečiai. Nuo to priklauso praėjimų plotis, stalviršio ilgis, spintelių kiekis ir valgymo zonos vieta.

Plane pažymimi:

• sienų ilgiai ir patalpos aukštis keliose vietose;

• langai, durys, palangės, radiatoriai, nišos, išsikišimai ir ventiliacijos angos;

• vandentiekio, kanalizacijos, dujų ir elektros įvadai;

• rozečių, jungiklių ir apšvietimo išvadų vietos;

• grindų bei sienų apdailos storis;

• visų įmontuojamų ir laisvai pastatomų prietaisų matmenys.

Sienų kampai ne visada yra statūs, o grindys ir lubos – horizontalios. Galutinį matavimą geriausia atlikti užbaigus tinkavimą, grindų pagrindą ir kitus matmenis keičiančius darbus. Baldų gamintojui turi būti perduoti tikslūs pasirinktų prietaisų modeliai arba jų montavimo brėžiniai.

Virtuvės ergonomika

Klasikinį darbo trikampį sudaro šaldytuvas, plautuvė ir kaitlentė. Tai tebėra naudingas planavimo principas, tačiau atvirose virtuvėse, salose ir patalpose, kur gamina keli žmonės, svarbiau suformuoti darbo zonas: produktų laikymo, plovimo, ruošimo, gaminimo ir serviravimo.

Jeigu taikomas darbo trikampis, vienos jo kraštinės ilgis paprastai turėtų būti apie 1,2–2,7 m, o visų trijų kraštinių suma – maždaug 4–8 m. Judėjimo linijų neturėtų kirsti sala, stalas ar intensyvus praėjimas. Šie skaičiai yra orientaciniai, o ne privalomas standartas.

Patogi darbų seka dažniausiai tokia: šaldytuvas ir produktų spinta, laisvas paviršius produktams padėti, plautuvė, pagrindinis ruošimo paviršius, kaitlentė. Tarp plautuvės ir kaitlentės verta palikti bent 60 cm vientiso stalviršio, o dažnai gaminant – 80–120 cm.

Įprastas stalviršio aukštis yra apie 90 cm, tačiau jis parenkamas pagal dažniausiai gaminančio žmogaus ūgį. Orientyras – stalviršis maždaug 10–15 cm žemiau sulenktos alkūnės. Standartinis apatinių spintelių ir stalviršio gylis siekia apie 60 cm, sieninių spintelių – dažniausiai 30–37 cm.

Praėjimui palei vieną baldų eilę reikėtų maždaug 90 cm. Tarp dviejų lygiagrečių baldų eilių patogiau palikti 100–120 cm, o jei vienu metu dirbs du žmonės arba priešais viena kitą atsidarys indaplovė ir spintelės – apie 120–140 cm. Būtina patikrinti visiškai atidarytų durelių, stalčių bei prietaisų padėtis.

Baldų korpusai ir fasadai

Virtuvės korpusai dažniausiai gaminami iš laminuotos medžio drožlių plokštės, rečiau – iš faneros ar MDF. Svarbu ne vien plokštės pavadinimas, bet jos tankis, atsparumas drėgmei, kraštų užsandarinimas ir sujungimų kokybė. Prie plautuvės, indaplovės ir grindų esančios briaunos turi būti apsaugotos nuo vandens.

Fasadams naudojama laminuota arba dažyta MDF plokštė, laminuota medžio drožlių plokštė, faneruotė, medžio masyvas, stiklas, metalas. Dažyta MDF leidžia išgauti vientisą paviršių, tačiau smūgio vietoje dažai gali nuskilti. Plėvele dengto fasado ilgaamžiškumas priklauso nuo klijų ir atsparumo karščiui. Laminuotas fasadas praktiškas, jei kokybiškai užklijuotos briaunos. Masyvas gali keisti matmenis dėl drėgmės, todėl svarbi konstrukcija ir stabilus patalpos mikroklimatas.

Renkantis plokštes verta prašyti techninių duomenų, o ne apsiriboti teiginiu, kad jos „ekologiškos“. Aktualūs formaldehido emisijos, atsparumo drėgmei, paviršiaus dilimo ir priežiūros duomenys. Ypač svarbu tinkamai užsandarinti išpjautas angas ir plokščių briaunas.

Stalviršio pasirinkimas

Laminuotas stalviršis yra ekonomiškas ir lengvai prižiūrimas. Silpniausios jo vietos – sujungimai, briaunos ir išpjovos. Per nesandarią vietą patekęs vanduo gali išbrinkinti plokštės pagrindą. Karštų puodų tiesiai ant laminato dėti negalima.

Kompaktinis HPL yra plonesnis, vientisos struktūros ir geriau pakenčia drėgmę, tačiau išpjovos bei atramos turi būti įrengtos pagal gamintojo reikalavimus. Plonas stalviršis ne visada tinka visų tipų įleidžiamoms kaitlentėms.

Akrilinis mineralinis paviršius gali būti sujungiamas beveik be matomų siūlių, iš jo formuojamos integruotos plautuvės. Smulkūs įbrėžimai dažnai nušlifuojami, tačiau paviršius nėra atsparus tiesioginiam karštų indų poveikiui.

Kvarco kompozitas yra kietas, mažai įgeriantis ir atsparus kasdieniam dėvėjimui, tačiau jo sudėtyje yra rišiklių. Labai karštas puodas ar staigus temperatūros pokytis gali pažeisti paviršių, todėl reikalingas padėklas. Teiginys, kad bet kuris dirbtinis akmuo saugiai atlaiko 230 °C, nėra teisingas.

Keraminės ir sukepinto akmens plokštės gerai pakenčia karštį, dėmes ir braižymą, tačiau jų briaunos gali nuskilti nuo stipraus smūgio. Plonoms plokštėms būtinas tinkamai paruoštas pagrindas.

Granitas paprastai atsparus karščiui ir braižymui, bet skirtingos jo rūšys nevienodai įgeria skysčius. Marmuras ir travertinas jautresni rūgštims: citrinų sultys ar actas gali pažeisti poliruotą paviršių. Natūralaus akmens impregnavimo poreikis priklauso nuo konkretaus akmens.

Nepriklausomai nuo medžiagos, plautuvės, maišytuvo ir kaitlentės išpjovos turi būti įrengtos pagal gamintojo brėžinius. Stalviršio sandūra su siena sandarinama elastingu, virtuvei tinkamu hermetiku arba profiliu, tačiau sandariklis neatstoja taisyklingai paruoštos jungties.

Furnitūra ir laikymo sistemos

Stalčių bėgeliai parenkami pagal būsimo stalčiaus plotį ir turinio svorį. Įprastos sistemos dažniausiai būna 30–40 kg, sustiprintos – 50–70 kg ar didesnės leistinos apkrovos. Į šį skaičių įeina stalčiaus, fasado ir viso turinio svoris. 80–120 cm pločio stalčiams, kuriuose bus laikomi puodai, indai ar maisto atsargos, verta rinktis didesnės apkrovos sistemą su dugno stabilizavimu. Per plonas dugnas ir silpnas korpusas gali deformuotis net tada, kai patys bėgeliai apkrovą atlaiko.

Pilno ištraukimo bėgeliai leidžia pasiekti stalčiaus galą. Sinchronizuotas judėjimas svarbus platiems stalčiams, nes sumažina jų skersavimą. „Push-to-open“ sistema patogi fasadams be rankenėlių, tačiau intensyviai naudojamuose stalčiuose mechaninis paspaudimas ne visada patogesnis už integruotą rankenėlę. Elektrinis atidarymas racionalus po plautuve įrengtai atliekų rūšiavimo sistemai, kuri dažnai atidaroma užimtomis ar nešvariomis rankomis.

Lankstai turi būti parinkti pagal fasado medžiagą, storį, plotį ir svorį. Aukštoms arba sunkioms durelėms reikia daugiau lankstų, nei žemoms spintelėms. Standartinis maždaug 105–110° atidarymas tinka daugumai spintelių, o prie sienos, aukštos kolonos ar kampo gali reikėti ribotuvo, plataus atidarymo arba specialaus kampinio lanksto. Ribotuvas apsaugo fasadą, sieną ir šalia esančią rankenėlę nuo susidūrimo.

Pakeliamiems viršutinių spintelių fasadams mechanizmas apskaičiuojamas pagal fasado aukštį, plotį, medžiagą ir rankenėlės svorį. Per silpnas mechanizmas fasado neišlaikys, per stiprus jį bus sunku uždaryti. Atvertas fasadas neturi remtis į lubas, karnizą ar gretimą spintelę.

Apatinėse spintelėse praktiškiausi aukšti stalčiai puodams ir žemi stalčiai įrankiams bei smulkiems produktams. Aukštos ištraukiamos kolonos patogios tik siauros: didėjant pločiui ir prikrovus stiklainiais, mechanizmas sunkėja, o visas turinys ištraukiamas kartu. Platesnėje produktų spintoje racionalesni atskiri vidiniai stalčiai – atidarius duris ištraukiamas tik reikiamas lygis.

Kampinės karuselės ir išvažiuojamos lentynos pagerina prieigą, tačiau mechanizmas užima dalį spintelės tūrio. Prieš pasirenkant verta palyginti realų lentynų plotą ir angos plotį. Kai kuriais atvejais daugiau vietos gaunama vieną kampo dalį palikus sunkiau pasiekiamiems retai naudojamiems daiktams, o greta įrengus pilno ištraukimo stalčius.

Buitinės technikos įmontavimas

Technika pasirenkama iki galutinio baldų projekto. Gamintojui perduodamas ne prietaiso išorės matmuo, o konkretaus modelio montavimo brėžinys: nišos plotis ir aukštis, įleidimo gylis, oro įtekėjimo bei išleidimo angos, durelių eiga, elektros laido ir vamzdžių prijungimo vietos.

Integruojamieji šaldytuvai skiriasi nišos aukščiu, ventiliacijos plotu ir baldų fasado tvirtinimu. Slankiojančių kreipiklių ir standaus fasado tvirtinimo sistemos nėra tarpusavyje pakeičiamos. Oras paprastai patenka per cokolį ir kyla kanalu už prietaiso, todėl angų negalima uždengti cokolinėmis grotelėmis, lentyna ar prie sienos prispaustu korpusu. Reikalingas angų plotas nurodomas konkretaus šaldytuvo brėžinyje.

Orkaitei svarbūs nišos matmenys ir baldų ventiliacijos tarpai. Kaitlentei tikrinamas ne vien išpjovos dydis: po ja turi tilpti korpusas, jungčių dėžutė ir gamintojo nustatytas oro tarpas. Jei po indukcine kaitlente projektuojamas stalčius, jo viršus negali užblokuoti aušinimo oro. Stalviršio storis ir medžiaga turi atitikti kaitlentės tvirtinimo sąlygas; ploniems kompaktiniams ar keraminiams stalviršiams gali reikėti papildomo rėmo.

Indaplovei svarbus fasado ilgis, cokolio aukštis ir durelių sukimosi trajektorija. Aukštas fasadas atidarant gali atsiremti į cokolį, todėl naudojamas tinkamas vyrio sprendimas arba cokolio įlaida. Po stalviršiu virš durelių įrengiama kartu su prietaisu numatyta apsauga nuo garų. Vandens čiaupas, nuotekų jungtis ir elektros lizdas įrengiami gretimoje spintelėje, kur juos galima pasiekti neištraukus prietaiso; už indaplovės paliekami tik jos brėžinyje leidžiami vamzdžiai.

Orkaitėms, kaitlentėms, indaplovėms ir kitiems didelės galios prietaisams elektros grandinės projektuojamos pagal jų vardinę galią ir gamintojo prijungimo schemą. Lizdai bei jungtys neturi patekti į karščio zoną, trukdyti įstumti prietaisą ar tapti nepasiekiami po sumontavimo.

Gartraukio ortakio skersmuo nemažinamas žemiau gamintojo nurodyto dydžio; buityje dažni 120, 125 ir 150 mm išvadai, o didesniam našumui paprastai reikalingas 150 mm ortakis. Apvalus lygiasienis ortakis su kuo mažiau posūkių sukelia mažesnį pasipriešinimą ir triukšmą nei siauras lankstus kanalas. Atbulinis vožtuvas neleidžia orui grįžti, tačiau ir pats sudaro pasipriešinimą, todėl turi būti lengvai prieinamas valyti ar pakeisti.

Sandariame name ištraukiamam gartraukiui reikia numatyti kompensacinį oro patekimą. Priešingu atveju mažėja trauka, didėja triukšmas, o name su kietojo kuro židiniu gali būti sutrikdyta kamino trauka. Recirkuliacinis gartraukis nereikalauja ortakio į lauką, tačiau jam reikia reguliariai keičiamų kvapų filtrų; jis grąžina į patalpą drėgmę ir šilumą.

Virtuvės baldų apšvietimas

Virtuvėje atskirai projektuojamas bendras patalpos, stalviršio ir dekoratyvinis apšvietimas. Vien lubų šviestuvų darbo zonai nepakanka, nes prie stalviršio stovintis žmogus šviesą užstoja. Po sieninėmis spintelėmis šviesos linija montuojama arčiau priekinės briaunos, o ne prie sienos – tuomet apšviečiamas visas darbinio paviršiaus gylis.

Stalviršio zonoje siekiama maždaug 500 lx apšvietos. Konkretus LED juostos šviesos srautas parenkamas pagal montavimo aukštį, profilio sklaidytuvą, stalviršio spalvą ir bendrą patalpos šviesą; dažnai naudojama apie 1000–1500 lm/m šviesos linija su galios reguliavimu. Tamsus matinis stalviršis sugeria daugiau šviesos nei šviesus, o blizgus paviršius gali akinti, jei matomi atskiri diodai.

Tolygiai linijai naudojama tanki LED juosta arba COB juosta aliuminio profilyje su matiniu sklaidytuvu. Profilis išsklaido šilumą ir apsaugo juostą, o sklaidytuvas sumažina atskirų šviesos taškų matomumą. Ilgesnėms linijoms praktiška 24 V sistema: joje mažesnis įtampos kritimas negu tokio pat ilgio 12 V juostoje. Ilgą juostą gali reikėti maitinti iš abiejų galų arba dalyti į atskiras atkarpas, kad jos galas nešviestų silpniau.

Maisto ruošimo zonai tinka 3000–4000 K spalvinė temperatūra ir ne mažesnis kaip CRI 90 spalvų atkūrimo rodiklis. Jei svarbu tiksliai matyti raudonus bei rusvus maisto atspalvius, verta tikrinti ir R9 rodiklį. Toje pačioje matomoje erdvėje geriausia naudoti vienodos spalvinės temperatūros ir vienodos serijos šviesos šaltinius, nes skirtingos juostos net ir pažymėtos tuo pačiu kelvinų skaičiumi gali vizualiai skirtis.

Maitinimo šaltinis parenkamas su maždaug 15–20 proc. galios atsarga ir montuojamas vėdinamoje, pasiekiamoje vietoje. Jo negalima paslėpti už nebeišimamo fasado ar įmūryti sienoje. Jei apšvietimas reguliuojamas, LED juosta, maitinimo šaltinis ir valdiklis turi būti tarpusavyje suderinami. Prie plautuvės ar kitoje drėgmės veikiamoje vietoje profilis, jungtys ir valdymas parenkami pagal realią vandens patekimo riziką.

Valgymo zona ir virtuvės sala

Virtuvės salos dydį pirmiausia riboja praėjimai. Tarp salos ir baldų eilės paliekama apie 100–120 cm. Jei priešais salą atsidaro indaplovė, orkaitė ar platūs stalčiai, tikrinamas likęs tarpas su visiškai atidarytais fasadais; dviem žmonėms dirbti vienas priešais kitą dažnai reikia apie 120–140 cm. Mažesnėje patalpoje per didelė sala pablogina judėjimą ir sumažina virtuvės patogumą.

Vienos eilės 60 cm gylio spintelėms pakanka maždaug 65–70 cm gylio salos stalviršio. Jei kitoje pusėje numatomos sėdimos vietos, salos gylis dažniausiai padidėja iki 90–110 cm. Dvipusėms spintelėms reikia maždaug 100–120 cm gylio, priklausomai nuo korpusų ir fasadų. Labai gilios uždaros spintelės nėra praktiškos – salos tūrį geriau padalyti ir atverti iš abiejų pusių.

Vienai sėdimai vietai skiriama apie 60 cm stalviršio krašto. 90 cm aukščio stalviršiui kelių erdvė paprastai formuojama 25–30 cm gylio. Akmens, keramikos ar kompaktinio stalviršio iškyša projektuojama pagal plokštės storį ir tiekėjo leistiną neparemtą ilgį; didesnei iškyšai reikalingi paslėpti metaliniai laikikliai arba karkasas.

Plautuvę perkeliant į salą, grindyse iš anksto numatomi vandentiekio ir reikiamo nuolydžio nuotekų vamzdžiai. Jų ne visada įmanoma sutalpinti ploname grindų sluoksnyje, todėl sprendimas priimamas dar prieš betonavimą. Indaplovei šalia salos plautuvės reikia atskiros vietos žarnoms, čiaupui ir elektros prijungimui, kad jungtys neliktų už paties prietaiso.

Kaitlentei saloje paliekamas darbinis paviršius iš abiejų pusių ir pakankamas atstumas iki sėdinčių žmonių. Karšti indai neturi būti statomi praėjimo krašte. Garai šalinami lubiniu gartraukiu, žemyn traukiančia sistema arba į kaitlentę integruotu gartraukiu. Žemyn traukiamai sistemai ortakis užima dalį spintelės ir cokolio, todėl jo trasa, posūkiai bei išėjimas suplanuojami prieš gaminant baldus. Salos rozečių ir apšvietimo laidai taip pat atvedami iki grindų įrengimo; prailgintuvo vedimas per praėjimą nėra tinkamas nuolatinis sprendimas.

Maisto atliekų smulkintuvas

Maisto atliekų smulkintuvas montuojamas po plautuve tarp jos išleidimo angos ir kanalizacijos. Prieš perkant reikia patikrinti, ar plautuvės anga ir spintelė tinka konkrečiam modeliui, ar liks vietos sifonui, rūšiavimo talpoms ir vandens filtrams.

Buitinių smulkintuvų variklio galia dažniausiai nurodoma arklio galiomis. Mažam ūkiui paprastai pakanka maždaug 0,5 AG, dažniau gaminant pasirenkama apie 0,75 AG ar galingesnis modelis. Naudinga vertinti smulkinimo kameros tūrį, apsaugą nuo perkrovos, triukšmo slopinimą ir ar įrenginys veikia nuolatiniu, ar porcijiniu padavimu. Pneumatinis jungiklis prie plautuvės yra praktiškesnis drėgnoje zonoje, nes iki mygtuko nevedama tinklo įtampa.

Smulkintuvas nėra skirtas visoms atliekoms. Į jį negalima mesti plastiko, metalo, stiklo, tekstilės, didelių kaulų ar pilti riebalų. Konkretus leidžiamų atliekų sąrašas priklauso nuo modelio. Naudojant leidžiamas šaltas vanduo, atliekos tiekiamos palaipsniui, o įrenginys dar trumpai praplaunamas po smulkinimo.

Prieš montuojant būtina įvertinti vietines nuotekų tvarkymo sąlygas. Smulkintos organinės atliekos didina nuotekų užterštumą ir apkrovą vamzdynui bei valymo įrenginiui. Jei naudojamas septikas ar individualus biologinis nuotekų valymo įrenginys, reikia patikrinti jo gamintojo sąlygas ir įrenginio pajėgumą. Smulkintuvas nepakeičia biologinių atliekų rūšiavimo.

Virtuvės stilius

Virtuvės stilių geriausia derinti prie pastato architektūros, patalpos dydžio ir likusio interjero. Miesto bute įrengta kaimiška virtuvė gali atrodyti dirbtinai, o griežtai minimalistiniai baldai senoje medinėje sodyboje – svetimi pastato charakteriui. Vis dėlto stiliaus nereikia kopijuoti pažodžiui: svarbu išlaikyti bendras proporcijas, medžiagas ir spalvų logiką.

Šiuolaikinis minimalistinis stilius tinka naujos statybos butams, moderniems individualiems namams ir su svetaine sujungtoms virtuvėms. Jam būdingi lygūs fasadai, paslėptos arba įfrezuotos rankenėlės, vientisos spintų plokštumos ir nedidelis medžiagų skaičius. Šis variantas tinka žmonėms, kurie nenori matomų daiktų ir gali skirti pakankamai uždarų spintų smulkiai technikai. Minimalizmas prasčiau veikia virtuvėje, kur ant stalviršio nuolat laikoma daug indų, produktų ir prietaisų – tuomet švarių plokštumų įspūdis greitai prarandamas. Ant visiškai lygių tamsių fasadų geriau matyti pirštų atspaudai, todėl intensyviai naudojamai šeimos virtuvei praktiškesni matiniai, faktūriniai arba vidutinio šviesumo paviršiai.

Skandinaviškas stilius tinkamas mažesnėms, prasčiau natūraliai apšviestoms patalpoms, miesto butams ir šviesiems mediniams namams. Naudojami balti, pilkšvi ar prislopintų spalvų fasadai, šviesi mediena, paprastos formos ir nedaug dekoratyvių detalių. Jį dažnai renkasi žmonės, norintys šviesios, neperkrautos, tačiau ne sterilios virtuvės. Labai šviesiame interjere svarbu palikti medžio, akmens ar spalvotą paviršių, kad virtuvė netaptų panaši į techninę patalpą.

Japandi stilius jungia skandinavišką paprastumą ir japoniškam interjerui būdingas tamsesnes medžio, žemės bei akmens spalvas. Jis tinka ramiems, natūralių medžiagų interjerams, kuriuose vengiama ryškių kontrastų ir smulkių dekoracijų. Toks sprendimas gerai dera moderniame name prie miško, ežero ar kitoje gamtinėje aplinkoje. Virtuvėje svarbi medžiagų kokybė, nes santūriame interjere nekokybiška medžio imitacija ar prastai suvestos briaunos matomos labiau nei margame fone.

Klasikinis stilius geriausiai dera erdvesniuose istoriniuose butuose, tradicinės architektūros namuose ir patalpose su aukštesnėmis lubomis. Jam būdingi rėminiai fasadai, simetriškas išdėstymas, karnizai, vitrinos ir metalinės rankenėlės. Klasikinę virtuvę dažniau renkasi žmonės, kurie vertina pastovumą ir nenori interjero keisti pagal trumpalaikes tendencijas. Mažoje virtuvėje gilūs profiliai, karnizai ir daug atskirų fasadų vizualiai smulkina erdvę, todėl geriau naudoti supaprastintą klasiką: lygesnius rėminius fasadus, mažiau vitrinų ir vieną pagrindinę spalvą.

Kaimiškas ir Provanso stilius tinka sodyboms, užmiesčio namams, rekonstruotiems mūriniams ar mediniams pastatams. Čia natūraliai atrodo dažyti arba medžio fasadai, atviros lentynos, keramika, akmens paviršiai ir tradicinių formų rankenėlės. Toks stilius priimtinas žmonėms, kuriems netrukdo dalis matomų indų ir kurie nori gyvos, kasdien naudojamos šeimos virtuvės. Atviros lentynos prie kaitlentės greitai pasidengia riebalų bei dulkių sluoksniu, todėl dažnai naudojamus indus jose laikyti galima, o retai naudojamiems daiktams praktiškesnės uždaros spintelės. Dirbtinai sendinti paviršiai ir gausus smulkus dekoras nėra būtini – kaimišką charakterį gali sukurti tikra mediena, santūrios spalvos ir paprastos proporcijos.

Industrinis stilius dera loftuose, buvusiose gamybinėse patalpose ir šiuolaikiniuose namuose, kuriuose paliktos betoninės, plytų ar metalinės konstrukcijos. Virtuvėje naudojami tamsūs fasadai, nerūdijantis arba juodintas metalas, mediena, betono ar akmens paviršiai, atviri šviestuvai. Jis tinkamas žmonėms, mėgstantiems ryškesnį medžiagų charakterį ir nebijantiems tamsesnio interjero. Mažoje arba šiaurinėje virtuvėje daug juodos spalvos, grubaus metalo ir tamsios medienos sugeria šviesą, todėl industrinius elementus geriau naudoti kaip akcentus, o pagrindinius fasadus palikti šviesesnius.

Vidurio amžiaus modernizmo stilius tinka 1950–1970 metų architektūros namams, modernistiniams butams ir žmonėms, vertinantiems šiltą medieną, spalvinius akcentus bei paprastas geometrines formas. Būdinga riešutmedžio ar tiko spalva, matiniai žalsvi, melsvi, garstyčių atspalviai, plonos rankenėlės ir lengvesnių proporcijų baldai. Stilių geriau kurti fasadų proporcijomis ir keliomis spalvomis, o ne dekoratyvinėmis „retro“ buitinės technikos kopijomis, kurios gali greičiau morališkai pasenti.

Pajūrio stilius tinkamas šviesiems namams prie jūros ar ežero, tačiau jo nereikėtų suprasti kaip mėlynų juostų, kriauklių ir kitų teminių dekoracijų rinkinio. Patvaresnį pagrindą sudaro šviesi mediena, balti ar pilkšvi fasadai, natūralaus akmens atspalviai ir lengvai valomi matiniai paviršiai. Pajūrio vietovėje svarbu įvertinti didesnę drėgmę bei druskingą orą: metalinė furnitūra, rankenėlės ir atviri plieno elementai turi būti atsparūs korozijai.

Eklektiškas stilius tinka žmonėms, kurie turi sukauptų baldų, meno kūrinių ar skirtingų laikotarpių daiktų ir nenori visko keisti vienu metu. Kad virtuvė netaptų atsitiktinių elementų rinkiniu, pakanka nustatyti kelias jungiančias taisykles: vienodą metalo spalvą, pasikartojančią medieną, ribotą spalvų skaičių ir vienodas fasadų proporcijas. Ryškų stalviršį, spalvotus fasadus ir dekoratyvias plyteles vienu metu derinti sunku – paprastai pakanka vieno stipraus akcento.

Stiliaus pasirinkimą verta tikrinti sujungus didesnius medžiagų pavyzdžius: fasadą, stalviršį, sienų spalvą, grindų fragmentą ir rankenėlę. Taip matomas tikrasis atspalvių bei faktūrų santykis. Taip pat reikia įvertinti priežiūrą: ant tamsių lygių fasadų labiau matomi prisilietimai, giliuose rėmeliuose kaupiasi nešvarumai, natūraliai alyvuotą medieną reikia periodiškai atnaujinti, o atviros lentynos reikalauja dažnesnio valymo. Gerai parinktas stilius turi atitikti realų virtuvės naudojimą ir ilgai išlikti priimtinas kasdienėje aplinkoje.

Svarstant, kur pirkti virtuvės baldų komplektus, verta palyginti skirtingų pardavėjų siūlomą asortimentą, matmenis ir komplektaciją. Vienas iš variantų, kur galima pradėti paiešką, yra leojar.lt.

Sutartis ir vartotojo teisės

Individualiai gaminamų baldų sutartyje turėtų būti:

• tikslus projektas su matmenimis, spalvomis, medžiagų ir furnitūros kodais;

• stalviršio, plautuvės, rankenėlių, apšvietimo ir prietaisų montavimo apimtis;

• kas atsako už matavimą ir įvadų vietų tinkamumą;

• bendra kaina, avansas, mokėjimo etapai ir papildomų darbų įkainiai;

• gamybos, pristatymo ir montavimo terminai;

• trūkumų šalinimo, garantijos ir atsakomybės sąlygos.

Naujos prekės, įsigytos iš verslininko, neatitikimams taikoma mažiausiai dvejų metų teisinė garantija. Pagal individualų užsakymą pagamintiems baldams paprastai netaikoma įprasta 14 dienų nuotolinės sutarties atsisakymo teisė vien dėl to, kad pirkėjas persigalvojo, tačiau tai nepanaikina teisės reikšti reikalavimus dėl broko, neatitikimo projektui ar netinkamo montavimo. Reikia išsaugoti sutartį, projektą, sąskaitas, susirašinėjimą ir priėmimo dokumentus.

Pristatymas ir montavimo patikra

Pristačius baldus patikrinamas komplektiškumas, fasadų ir korpusų spalva, paviršių pažeidimai, stiklo būklė ir furnitūros modeliai. Po montavimo verta patikrinti:

• ar korpusai stovi lygiai ir patikimai pritvirtinti;

• ar durelės bei stalčiai nesikerta ir visiškai atsidaro;

• ar stalviršio, plautuvės ir sienos jungtys sandarios;

• ar prietaisams palikta reikiama ventiliacija;

• ar galima pasiekti vandens sklendes, sifoną, elektros jungtis ir LED maitinimo šaltinius;

• ar nepažeisti fasadai, stalviršis, grindys ir sienos.

Pastebėti trūkumai įrašomi į priėmimo aktą ir nufotografuojami. Galutinį atsiskaitymą saugiausia atlikti pagal sutartyje numatytą tvarką, kai patikrinta visa komplektacija ir užfiksuoti likę taisytini darbai.

 Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.