Jei norite estetiškai apsitverti sklypą, bet nemėgstate medinių ar akmeninių tvorų, tuomet įveiskite gyvatvorę.

Gyvatvorės plačiai paplito XVIII a. pr. Prancūzijoje, kai buvo pradėti veisti parkai ir susidomėta peizažine dendrologija.

Didikai ir stambūs žemvaldžiai savo valdas užsodindavo gyvatvorėmis - užuovėjomis, kurios į savo prieglobstį priimdavo plunksnuočius (fazanus, kurapkas ir kitus paukščius). Patyrę sodininkai manė, kad protingai suplanuota ir teisingai išauginta gyvatvorė kur kas ilgaamžiškesnė ir patikimesnė, nei pačios tvirčiausios tvoros.

Kas yra gyvatvorė? Tai linijinis, viena ar dviem eilėmis sodinamų medžių ir krūmų, vienas nuo kito sodinamų labai mažu atstumu, želdinys. Pagal aukštį gyvatvorės skirstomos į žemas - nuo 0,5 iki 1 metro, vidutines - 1 - 1,5 metro ir aukštas - aukštesnes nei 2 metrai. Žemesnės nei pusė metro gyvatvorės naudojamos takelių, gėlynų, vejų ir klombų riboms žymėti.

Pagal savo formą gyvatvorės gali būti laisvai augančios ir kerpamos (formuojamos). Dažniausiai kerpamos žemos gyvatvorės, tačiau neretai pasitaiko atvejų, kai meniškai formuojamos ir aukštos gyvatvorės. Gyvatvorės iš gražiai žydinčių krūmų ir medžių, mezgančių dekoratyvius vaisius, karpomos rečiau (dažnai karpant pablogėja žydėjimas ir derėjimas). Ypatingai tvirtomis ir patikimomis laikomos nepraeinamos gyvatvorės, gaunamos surišant ir suauginant medžių ir krūmų ūglius, augančius „iš kelmų". Geresnę apsaugą suteikia karpomos gyvatvorės: jos gali tapti tokios tankios, kad pro jas nebepralenda net ir labai smulkūs gyvūnai.

Kad pasodinti augalai gerai vystytųsi, labai svarbu prieš sodinukų sodinimą gerai paruošti dirvą. Tai daroma rudenį, iš karto po to, kai pageltonuoja medžių lapai. Pažeistos medžių šaknys spės užgyti iki pradės šalti, iki pašalo pilnai susigulės dirva.

Išilgai projektuojamos gyvatvorės pagal ištemptą virvelę yra iškasamas 40 - 60 cm gylio griovys. Griovio plotis priklauso nuo eilučių kiekio. Vienos eilės gyvatvorei reikia 50 - 60 cm pločio, dviejų eilių - 80 - 100 cm ir platesnio griovio. Į jo dugną pripilama iš viršaus nukastos žemės (ji kur kas derlingesnė), taip pat dedama mėšlo, komposto arba durpių. Mėšlu negalima tręšti tik sodinant spygliuočių medžių rūšis, ypač jei tai yra balteglės arba kėniai. Geriausia į gyvatvores sodinti 2 - 3 metų sodinukus; jei tai spygliuočiai, tuomet sodinukai turėtų būti 3 - 4 metų. Suaugę augalai naudojami tik gyvatvorėms iš lėtai augančių  ir vertingų skiepytų spygliuočių ir krūmų rūšių - alyvų, rožių ir kt.

Augalai sodinami taip, kad šaknų kaklelis būtų lygiai su žemės paviršiumi arba 1 - 2 cm giliau. Augalų išdėstymas priklauso nuo eilučių kiekio, augimo spartos ir pasodintų augalų šaknų vystymosi charakteristikų. Greitai augantys augalai sodinami rečiau, lėtai augantys - tankiau. Kai sodinama viena eilutė, tarp sodinukų paliekami 20 - 25 cm tarpai, kai gyvatvorė dviejų eilių - 30 - 50 cm, o tarp eilių - 30 - 60 cm. Tam, kad pasodinti augaliukai turėtų atramą, išilgai eilės, 30 - 40 cm aukštyje nuo žemės, galima įtvirtinti ilgą lentą. Vienos eilės gyvatvores galima kurti iš augalų tankiomis šakelėmis ir duodančių daug ūglių; tai gali būti įvairių rūšių lanksvos, gudobelės, alpiniai serbentai ir kt. Dviejų eilių gyvatvorės sodinamos iš augalų „puriomis" šakomis (geltonoji akacija, šaltalankis ir kt.).

Ypatingas gyvatvorių tipas yra ankščiau minėta nepraeinama gyvatvorė - labai tanki ir nepralaidi. Ją galima išauginti tokiu būdu: į vieną eilę sodinamos tos medžių veislės (pirmiausia - gudobelė), kurios lengvai gali suaugti šakelėmis. Atstumai tarp augalų neturėtų būti didesni nei 15 - 20 cm. Arba iš karto prieš sodinimą, arba pirmais augimo metais medeliai genimi, virš žemės paliekant tik 10 cm ūglius. Sekantį pavasarį ant šakelių pasirodo ūgliukai. Iš jų paliekami tik patys stipriausi ir tik tie, kurie yra išsidėstę būsimosios gyvatvorės plokštumoje. Likę ūgliai nukreipiami 40 - 50 laipsnių kampu į horizontą ir perkryžiuojami su kaimyninių augalų ūgliais, prieš tai jų sujungimo vietose įpjovus žievę. Naudojant šį metodą, šakelės viena su kita daug greičiau suauga. Ūglių viršūnės virš sujungimo vietos nukirpamos pagal liniją, kuri būtų lygiagreti dirvos paviršiui. Sekančiais metais procedūra pakartojama su kitais stipriais, naujai išaugusiais ūgliais. Tokiu būdu per keletą metų gaunama tanki ir nepralaidi gyvatvorė. Suauginta gyvatvorė kiekvienais metais turi būti reguliariai genima.

Gyvatvorių priežiūra

Gyvatvorės tik tada gali gerai „atlikti savo darbą", kai jos reguliariai ir teisingai prižiūrimos. Pirmaisiais metais po pasodinimo gyvatvorę būtina reguliariai laistyti, purenti žemę ir ravėti. Pagrindinė gyvatvorės priežiūra - jos genėjimas. Figūrinio gyvatvorių karpymo meną puikiai buvo įvaldę dar Senovės Romos sodininkai. Iš krūmų jie „darė" gyvūnų, geometrinių ir architektūrinių formų figūras. Visa tai galite pasidaryti ir savo sode, juk daugelis medžių rūšių labai plastiškos ir norint augalams galima suteikti bet kokią norimą (ir netikėtą) formą.

Tačiau ne visus augalus galima genėti ir kirpti. Pavyzdžiui, jei kompaktiška ir tankią lają turinti eglė puikiai pasiduoda genėjimui, to nepasakysi apie retą vainiką turinčią pušį: ji pradeda džiūti, lūžta nuo sniego svorio. Taigi, retą ir kuplų vainiką turintys augalai tiesiog netinkami formavimui. O štai daugumą krūmų rūšių galima kuo puikiausiai genėti ir karpyti (žiūrėkite į žemiau pateiktus augalų aprašymus).

Pirmasis genėjimas atliekamas antraisiais metais po gyvatvorės pasodinimo. Augalai genimi rudenį, medžiams numetus lapus. Galima genėti ir vasarą - keletą kartų iš šonų ir retkarčiais nukerpant viršūnes.

Reguliarus genėjimas šiltuoju metų laiku lemia naujų ūglių augimą apatinėje krūmo dalyje iš ten esančių „miegančių" akučių, o tai neleidžia išretėti gyvatvorės apačiai. Pirmą vasarinį genėjimą reikėtų atlikti birželio pradžioje. Išilgai visos eilės ištempiama virvė, ir kiekvienais metais ji pakeliama 4 - 6 cm, iki tol, kol bus pasiektas norimas aukštis. Labai dažnai dėl neteisingo genėjimo aukštose gyvatvorėse gerai auga tik viršutinė krūmų dalis, o apatinė dėl nepakankamo apšviestumo tarsi apmiršta. Tokioms gyvatvorėms būtina suteikti kūgio ar trapecijos formą, kad jų šoninių pusių nuožulnumas į horizontą būtų apie 70 laipsnių. Taip pat reikia reguliariai išpjaustyti sausas ir ligotas šakas, stambius mažai besišakojančius ūglius.

Naujų ūglių augimą skatina reguliarus augalų tręšimas ir laistymas. Nukritę lapai sugrėbiami ir kompostuojami, vėliau jais galima tręšti pačią gyvatvorę. Neblogus rezultatus duoda ir pavasarinis - vasarinis tręšimas azotinėmis trąšomis.

Gyvatvorės įveisimo klaidos

Neteisingas augalų pasodinimas ir prasta gyvatvorės augalų priežiūra:

• Pavyzdžiui, augalai pasodinti į pernelyg seklų (iki 20 - 25 cm gylio) griovelį, į sausą dirvą, neįberiant trąšų. Augalų šaknys buvo perdžiovintos ir blogai paskleistos sodinant į griovį, o dirva aplink pasodintus augalus nebuvo sutankinta.
• Jei gyvatvorė pasodinta aukštų medžių pavėsyje taip, kad jai augant medžių kamienai atsidurs viduryje gyvatvorės.
• Jei krūmai negauna pakankamo šviesos ir maisto medžiagų kiekio, jie tiesiog prastai auga, gyvatvorė būna nelygi ir atrodo neestetiškai. Po medžiais galima sodinti žemaūges gyvatvores, jas formuojant iš pavėsį mėgstančių krūmelių, pavyzdžiui, alpinių serbentų, lanksvų ir kt.
• Vienoje eilėje susodintos kelios medžių rūšys. Gyvatvores iš dviejų medžių rūšių galima suformuoti tik tada, kai kiekviena augalų rūšis sodinama atskiroje eilėje.
• Spygliuočių medžių gyvatvorė pasodinta trimis ar daugiau eilėmis. Šiuo atveju viduryje augantys medžiai numeta spyglius ir nudžiūna, o iš vidurinių eilių pašalinti nudžiuvusias šakeles pakankamai sudėtinga. Spygliuočių gyvatvorę geriausia sodinti viena arba dviem eilėmis.

Neteisingas, retas ir netinkamu laiku atliktas genėjimas.

Toks genėjimas lemia apatinės augalo dalies „nuplikimą". Jei gyvatvorė apačioje pernelyg reta, ją būtina atnaujinti, augalus nupjaunant „iki kelmo" - virš žemės paliekant tik keletą centimetrų, ir pradėti auginti gyvatvorę iš naujo. Šios procedūros negalima taikyti tik spygliuočių gyvatvorėms.

Gyvatvorėms tinkamų augalų rūšių yra daug. Geriausiai gyvatvorių formavimui tinka paprastoji alyva. Ji reikli dirvai, bet gerai atlaiko kirpimą, tik genėti ją reikėtų po žydėjimo ir geriausia vieną kartą per metus. Kitos gyvatvorėms tinkamos alyvų rūšys: persinė, vengriškoji, gauruotoji, amūrinė alyva.

Erškėčiai - raukšlėtasis, cinamoninis, smulkialapis, rudalapis, paprastasis. Jie visi nereiklūs dirvai.

Lazdynas arba kitaip - riešutmedis. Gerai auga pavėsyje, tačiau reiklus dirvai.

Karklai (purpurinis, žilvitis) sodinami ir laisvoms, ir karpomoms gyvatvorėms, jos gali būti siauros, pintos.

Jazminas (Lemuano hibridas, pilnaviduris). Tai dekoratyvūs krūmai nuostabiai kvepiančiais žiedais. Puikiai atlaiko genėjimą.

Medlieva (gausiažiedė, kanadinė, paprastoji). Jos gerai auga pavėsyje, nereikli dirvai. Labai gražiai žydi, vaisiai valgomi.

Sausmedis (totoriškas, apskritalapis, melsvauogis, valgomasis, auksuotasis, alpinis ir kt.). Mėgsta pavėsį, mažai reiklus dirvai, gražiai žydi. Gerai atlaiko genėjimą.

Europinis ožekšnis. Dekoratyvūs vaisiai, reiklumas dirvai - vidutiniškas.

Šermukšnis arba šermukšnialapė lanksva. Baltais kvepiančiais žiedais žydintis krūmas. Reiklus drėgmei, greitai auga, gali augti pavėsyje.

Sedula (sibirinė, raudonoji ar baltoji). Ji labai dekoratyvi, leidžia ryškiai raudonus ūglius, uogos baltos arba juodos. Nereikli, lengva kirpti.

Pūslenis - aukštas krūmas, žydintis dekoratyviais žiedais. Gerai atlaiko genėjimą.

Kerpamų gyvatvorių formavimui skirti augalai

Eglė (paprastoji, kaukazinė, baltoji arba kanadinė, dygioji). Kerpant šiuos spygliuočius, jie gražėja, tankėja, susiformuoja aukštos ir vidutinės, tankios ir nepralaidžios gyvatvorės. Sodinamos priemolio dirvose.

Vakarinė tuja. Iš jų galima formuoti tankias aukštas, vidutines ir žemas gyvatvores. Jas taip pat reikėtų sodinti į priemolio dirvą.

Tujų gyvatvorė

Lanksva (vaisginalapė, vidurinioji, smailialapė, stačiašakė, niponinė ir kitos). Krūmų aukštis siekia iki 1,5 - 20 m, jos lengvai atlaiko karpymą, jų tankūs lapeliai, jos gausiai ir gražiai žydi. Nereiklios dirvai, mėgsta šviesą.

Serbentai (alpiniai, geltonieji, raudonieji, juodieji). Gerai auga pavėsyje ir nereiklūs dirvai.

Gudobelės (vienakaulės, bukalapė, sibirinė ir kt.). Iš šių krūmų galima suformuoti puikias tankias gyvatvores. Jos nereiklios dirvai, tačiau būtinas geras apšvietimas.

Iš ligustro (žvilgančiojo kaulenio) galima suformuoti gražias, žemas gyvatvores ir bordiūrus, labai gerai atlaiko genėjimą. Virš sniego esančios šakos apšąla, bet pavasarį atauga. Jiems reikalinga derlinga dirva.

Klevas (totoriškas, Ginalo) - aukštas krūmas arba nedideli medeliai, kuriuos kerpant galima suformuoti puikias aukštas gyvatvores.

Genint skroblą, galima suformuoti aukštas ir vidutinio aukštumo gražias ir tankias gyvatvores.

Kaulenis (paprastasis, spyglialapis, veltiniais ir kt.). Vidutinio aukštumo krūmas, nereiklus dirvai, mėgsta šviesą. Iš jo galima suformuoti vidutinio aukščio tankias gyvatvores, o iš horizontaliojo kaulenio galima suformuoti bordiūrus.

Magonija - puikiai atlaiko genėjimą, iš jos galima suformuoti gražius bordiūrus arba žemas gyvatvores. Žiemai ją reikia uždengti.

Prieš pasirinkdami augalus, apgalvokite, ar norite turėti visus metus, ar tik vasarą žaliuojančią gyvatvorę. Kokiam tikslui ji sodinama (nuio to priklauso aukštis, tankumas, spalva), ar galėsite skirti laiko jos priežiūrai. Jei jau žinote, kokios rūšies augalą ketinate pasirinkti, įvertinkite savo sklypo mikroklimato sąlygas, apšvietimą, dirvožemio sudėtį, drėgnumą, - ar šios sąlygos tinka augalui, ar jis gerai vešės (galbūt reikės keisti numatytą vietą arba dirvožemio sudėtį).

Parengė Rūta Šantaraitė

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.