Pastaruoju metu miesto gyventojai siekia įsigyti gyvenamuosius būstus arba sodybas poilsiui užmiestyje. Žmogų genetiškai traukia prie gamtos, jis veržiasi į ją visais įmanomais būdais: nuo pasivaikščiojimų parke iki įsikūrimo toli nuo civilizacijos. Kadangi galinčiųjų įsigyti būstą gamtos prieglobstyje daugėja, vis daugiau priemiesčio teritorijų paverčiama individualių namų gyvenvietėmis. Žmonės nori, kad juos suptų ne tik stilingas namų interjeras, bet ir graži aplinka už tų namų sienų, todėl vis aktualesnis tampa landšafto dizainas (kraštovaizdžio formavimas) ir teritorijos apželdinimas. Jų pagalba galima išspręsti visą kompleksą problemų, susijusių su iš tikrųjų komfortiškos erdvės žmogui sukūrimu.

Ką reiškia terminas „landšafto dizainas"? Paprastai tariant, tai dekoratyvinė sodininkystė, veikla, nukreipta formuoti teritorijos aplinką naudojant gamtines sudedamąsias dalis. Formuojama patogi ir harmoninga aplinka. Landšafto dizaino sritis apima miestų, parkų aplinkos tvarkymą, apželdinimą ir sodininkystę. Landšafto projektavimas - mokslinė kryptis, susidariusi iš meninės sintezės ir sąveikos tarp geografijos, istorijos, menotyros, filosofijos, miestų statybos, architektūros ir kt. elementų.

Prieš pradedant tvarkyti bet kokio objekto aplinką, ar tai būtų sodo sklypas, ar miesto parkas, žinotina, kad kiekvienas vietovaizdis (vadinamasis „landšaftas") bendrai ir kiekviena jį sudaranti dalis slepia savyje ne tik galimybes, bet ir apribojimus. Būtina ne tik išryškinti esmines menines savybes, bet ir atsižvelgti į natūralius landšafto vystymosi procesus.

Landšafto kūrimas ir erdvinės jo kompozicijos formavimo būdai pirmiausia priklauso nuo gamtinių sąlygų (klimato, kuris sudaro sąlygas komfortiškam poilsiui ir apsprendžia augalijos pasirinkimą; reljefo, kuris sąlygoja planavimo, inžinerinius ir meninius architektūrinius sprendimus (dėl reljefo skirtumų susiformuoja gamtinė įvairovė ir kultūrinis landšaftas); dirvos ir augalijos - jos sąlygoja apželdinimo galimybes ir t.t.). Būtent todėl visapusiškas išankstinis geomorfologinio pagrindo būklės ir pakeitimo galimybių įvertinimas yra būtina sąlyga teisingam sklypo dizaino organizavimui. Jau projektavimo stadijoje turi būti atlikta smulki sklypo landšafto analizė. Turi būti detaliai išnagrinėti visi elementai, išsidėstę ir projektuojamoje teritorijoje, ir besiribojančioje vietovėje. Proceso metu reikia išstudijuoti teritorijos ir apylinkių dirvą ir augaliją. Ir tik atlikus visus tyrimus, galima pradėti landšafto projektavimą.

Valdos savininkas gali pats aktyviai dalyvauti landšafto dizaino projekto kūrimo procese.

Landšafto dizaine egzistuoja tokios pat taisyklės, kaip ir kitose meno šakose: architektūroje, dailėje, poezijoje, muzikoje. Tas taisykles diktuoja pati gamta. Gamtinis kraštovaizdis susideda iš keleto tarpusavyje susijusių elementų: vandens, oro, augalijos ir gyvūnų. Šiuolaikinės užmiesčio, o kartais ir mieste esančios individualių namų sodybos - tai dirbtinio kraštovaizdžio, sukurto žmogaus rankomis, pavyzdys.

Kompozicija landšafto dizaine

Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „kompozicija" reiškia „ryšys, junginys". Paprastai, kalbėdami apie kokią nors kompoziciją, turime galvoje įvairių visumai priklausančių formų pasiskirstymą, padėtį erdvėje viena kitos atžvilgiu. Tam, kad sukurtumėte kompoziciją, būtina atsižvelgti į objektų dydį, masę, faktūrą, geometrinę formą, padėtį, spalvą ir šešėlius. Čia taip pat svarbu ir vienybė, proporcijos, perspektyvos, linijiškumo dėsniai, simetrija ir asimetrija, kontrastas ir niuansas, ritmas, masto platumas ir t.t.

Geometrinės formos landšafte

Gamta nesukūrė griežtų geometrinių formų, jos - žmogaus kūrinys. Kiekvienas gamtos elementas glaudžiai susijęs su kokia nors geometrine forma. Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į saulę ar mėnulį - jie apvalūs! Nukreipkite žvilgsnį žemys - medžių vainikai gali būti įvairių formų, bet kiekvieną jų galima įsivaizduoti („pritempti"), kaip piramidę, ovalą ar rutulį... Žemaūgiai krūmai, gėlės ir žolės yra plokštuminės formos. Takeliai atstovauja linijas..

Formų dydžių santykis landšafto dizaine

Renkantis medžius ir krūmus sodui remiamės kontrastais: didelis - mažas, aukštas - žemas, kūgis - rutulys ir t.t. Pavyzdžiui, tiesūs takeliai puikiai atrodo derinyje su apvaliomis gėlynų klombomis. Planuojant sklypo dizainą, neverta naudoti labai daug įvairių elementų; įvairovei pasiekti geriau vadovautis mastelio dėsniu. Geometrinės formos pritaikomos projektuojant takelius, kraštus, vejas. Kompozicijos centre būtina įkurdinti ką nors originalaus, pavyzdžiui, neįprastos formos medį, ryškią gėlę, pasodintą klomboje ar kubile. Apkarpomi medžiai ir krūmai gerati atrodys kvadrato ar stačiakampio formos gėlyno kampuose arba takelių galuose.

Faktūra landšafto dizaine

Faktūra - daiktų paviršiaus charakteristika. Medžių vainikų faktūra gali būti grubi (ąžuolas), vidutinė (guoba, liepa) ir subtili (beržas, karklas).

Erdvinis landšafto dizainas

Kalbama apie daiktų padėtį vienas kito ir stebėtojo atžvilgiu. Išdėstant daiktus erdvėje, galime gauti frontalinę (priešakinę), tūrinę arba giluminę - erdvinę kompoziciją. Giluminės - erdvinės kompozicijos suvokimas apibrėžiamas per linijinę ir oro perspektyvas.

Siužetas lsndšafto dizaine

Bet kokio landšafto projektavimas turi būti atlikamas pagal iš anksto aiškiai suformuluotą idėją. Didelėje teritorijoje būtina apgalvoti peizažų seką, susieti su pasivaikščiojimų maršrutais, su natūralia aplinka. Tarp ypač efektingų vaizdų įterpiama peizažo pauzių, kad stebėtojas gautų emocinį atokvėpį, o paskui vėl būtų nustebintas atsiveriančiais kvapą gniaužiančiais gamtovaizdžiais. Šis landšafto dizaino metodas leidžia išvengti monotonijos ir sukurti nuolatinę vaizdų kaitą.

Tai aktualu ir projektuojant nedidelį sklypą, nes netgi ribojamas sklypo dydžio, dizaineris, sumaniai skirstydamas teritoriją zonomis, turi laikytis idėjos (angliška pievelė, prancūziškas arba natūralus sodas ir t.t.).

Erdvės organizavimas kraštovaizdyje

Bet koks kraštovaizdis - tai vizualinė erdvinė struktūra, susidedanti iš šių elementų:

• projektuojamų (alėjos, takeliai, aikštelės ir t.t.);
• tūrinių (reljefo formos, akmenys, medžiai, krūmai, žoliniai augalai, pastatai ir mažosios architektūrinės formos (pavėsinės));
• plokštuminių (vandens telkiniai, vejos, laukymės ir t.t.).

Kuriant projektuojamas kompozicijas, svarbu laikytis jų vizualinio suvokimo dėsningumo.

Linijinės perspektyvos dėsnis. Objektas atrodo geriau, pastatytas ant horizontalios plokštumos arba ant plokštumos su nedideliu pakilimu. Kai kurie objektai įdomiau atrodo, žiūrint į juos iš viršaus arba apačios. Pavyzdžiui, vandens telkiniai ir vejos geriausiai atrodo matomi iš viršaus, o kai kurie tūriniai elementai (medžiai geometrinių formų vainikais) efektyviau atrodo dangaus fone, todėl į juos geriau žiūrėti iš apačios.

Be to, atstumas taro žiūrovo ir nutolusio objekto optiškai sumažėja, paslėpus tarp jų esančią vietovę (reljefo pažeminimu, krūmynais). Tokiu atveju stebėtojo akis neturi mastelio palyginimui, nes stebima ne atskira dalis, o bendras vaizdas.

Kuo toliau nuo stebėtojo stebimas objektas, tuo labiau švelnėja jo spalva ir kontūrai. Pavyzdžiui, tolumoje matomi melsvo ar pilkšvo atspalvio lapuočiai ar spygliuočiai medžiai ir krūmai ne griežtų formų vainikais padidina peizažo gilumo įspūdį. Sidabrinių, margų ar šviesių atspalvių lapuočių išdėstymas pirmame plane optiškai juos priartins prie stebėtojo.

Šviesa ir šešėlis landšafto dizaine

Ypatingą svarbą landšafto dizainui turi apšvietimas, šviesos, šešėlių ir spalviniai kontrastai: peizažo stiliui nuolatine spalvų ir apšvietimo kaita jie suteikia intrigos, nes vienaip augalai atrodo rytą, kitaip popietę; sodas skirtingai atrodo skirtingais metų laikais. Šešėliai augalų grupėms ir pastatams suteikia išraiškingumo, tūrio įspūdį. Būtina atsižvelgti į pasaulio kryptis, saulės spindulių krytį ir apšvietimo stiprumą įvairiu paros metu. Šoninis apšvietimas kontrastingai išryškina augalų ir pastatų faktūrą, nes palankiausiu peizažo apšvietimui yra laikomas 15-45^oС saulės spindulių kritimo kampas.

Skiriamas rytinis, dieninis ir vakarinis natūralus apšvietimas. Efektyviausias - rytinis apšvietimas: šešėliai aiškūs ir ryškūs, gerai išskiria formų ypatybes. Kad būtų galima išnaudoti apšvietimo rytiniais saulės spinduliais efektą, reikia pagrindinius landšafto elementus išdėstyti šiaurės, pietų arba vakarų kryptimi nuo stebėjimo taško. Dieninė šviesa pernelyg ryški, joje formos nublanksta, todėl peizažai neturėtų būti kuriami pietų ar pietvakarių kryptimis. Objektai, kuriuos turėtų apšviesti vakariniai spinduliai, projektuojami į pietus ir rytus nuo stebėjimo taško.

Spalvų derinys landšafte

Renkantis spalvinę gamą, būtina atsižvelgti į metų laiką, augalų augimo pokyčius, žydinčių augalų spalvas. Vasarą, pavasarį ir rudenį augalų spalvinė gama nustatoma pagal lapų, žiedų, vaisių, kamienų ir šakelių spalvą. Žiemą, žinoma, tik pagal kamieno ir šakų spalvą. Kaip fonas medžiams gali tarnauti gėlynai, vejos, vandens telkiniai.

Spalva landšafte

Spalvinė gama gali būti daugiau nei 130 atspalvių, o bendras peizažų koloritas keičiasi ne mažiau kaip 9 kartus per metus. Spalvinės landšafto gamos kūrime vienodai svarbu apgalvoti ne tik bendras fono spalvas, bet ir detales; taip pat svarbi spalvos įtaka žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, raudona, oranžinė, geltona, rožinė spalvos sukelia žvalią ir džiugią nuotaiką, o violetinė, mėlyna, žalia, priešingai, turi raminančių savybių, padedančių sulėtinti pulsą ir sumažinti arterinį spaudimą.

Spalviniai deriniai turi būti kuriami pagal spalvinės harmonijos principus: arba kontrasto pagrindu, arba kaip vienos spalvos atspalvių derinys. Svarbu, kad nesusidarytų nesaikingo margumyno ir chaoso įspūdis.

Kontrastiški, džiugių spalvų deriniai sudaromi sugretinant porą spalvų: pagrindinę ir priešingą jai papildančią spalvą (raudona - žalia, oranžinė - mėlyna, violetinė - geltona). Spalvų negalima derinti vienodais kiekiais: jos turi užimti skirtingus plotus, kad nebūtų pažeista optinė pusiausvyra.

Spalva ir šviesa landšafto dizaine

Landšafto dizaine spalva ir šviesa glaudžiai susijusios:

• Raudona šviesa ryškiame dieniniame apšvietime tarsi išsikiša priekin, priartėja; vakarėjant ji tarnauja fonu ir sukuria gilumos įspūdį.
• Geltona spalva tarsi pakelia paviršių, jam prideda erdvumo. Balta ir geltona pasklinda ant gretimų tamsesnių spalvų.
• Žydra spalva dienos apšvietime objektą nutolina, todėl dažnai naudojama optiniam nedidelės erdvės padidinimui. Vakaro spinduliuose tamsiai mėlynos, violetinės ir juodos spalvos objektai „sumažėja".
• Žalia spalva - ramiausia, ji subalansuoja kitas spalvas. Pavyzdžiui, veja per ryški, ribojama puošnaus kelkraščio. Vis dėlto, didelėse žaliose erdvėse žmogus nesijaučia patogiai ir žvilgsniu ieško kokios nors kitos spalvos detalės.

Dabar neretai erdvės apsodinamos vienos spalvos augalais, vyrauja žalia spalva. Gal tai subjektyvi nuomonė, bet  mūsų ir taip „pilkame" klimate per keletą šiltų ir saulėtų mėnesių norisi pasidžiaugti spalvų įvairove,  todėl landšafto dizaineriai siūlo rasti „aukso vidurį" ir žalumos jūroje įkurdinti keletą spalvingų oazių. Kontrastinga dėmė ir šešėlių žaismas gali pagyvinti lygią ir nepriekaištingą, bet monotonišką pievelę.

Svarbiausios landšafto dizainerio priemonės - ritmas, kontrastas, niuansas, simetrija ir asimetrija.

Ritmas landšafto dizaine

Ritminis rikiavimas - atskirų elementų ir atstumų tarp jų kartojimas (pavyzdys - alėjos). Nuolatinis ritmo įspūdis sudaromas kartojant elementus ne mažiau 4 - 6 kartų. Dėl įvairovės į juos galima įterpti gėlyną, skulptūrą, fontaną, mini vandens telkinį, kaitalioti įvairias dekoratyvias medžių ir krūmų grupes.

Kontrastas landšafto dizaine

Kontrastas - tai aiškus objektų vienos ar kelių savybių skirtumas (forma, spalva, dydis, erdvės atvirumas ir uždarumas ir t.t.). Landšafto dizaine galima panaudoti iš karto keletą kontrastinių požymių, tačiau kontrastas neturi būti pernelyg dažnas ir aštrus. Grupės (medžių, krūmų, kelkraščių ir t.t.) dekoratyvių požymių kiekis neturėtų viršyti vienuolikos. Pavyzdžiui, medžių ir krūmų grupėje galima išskirti kontrastus arba niuansus pagal:

1. formą;
2. faktūrą;
3. lapą;
4. šakojimosi pobūdį;
5. žydėjimą.

Kuriant peizažo kompoziciją, būtina suderinti kontrastus ir niuansus.

Kontrastai gali būti sukuriami naudojant skirtingas medžiagas

Niuansas kraštovaizdžio dizaine

Niuansas - subtilus perėjimas, vos pastebimas spalvų, formų, erdvių skirtumas. Niuanso santykiai skirti stebėti iš arti, todėl jie reikalauja ypatingo dėmesingumo ir apgalvojimo. Projektuojant kraštovaizdį, galima panaudoti spalvinius niuansus, pavyzdžiui, medžių ir krūmų grupėje suformuoti skirtingų formų vainikus, bet su juos jungiančiu niuansu - panašaus tankumo arba žydėjimo.

Spygliučiai tik kiek išsiskiria lapuočių fone

Simetrija ir asimetrija landšafto dizaine

Landšafto dizaine harmonija ir simetrija pasiekiamos dviem būdais: simetriškumu ir asimetriškumu. Asimetriškos kompozicijos dinamiška pusiausvyra žiūrint turi sudaryti įspūdį, kad landšafto paveikslo elementų - vandens telkinių, medžių grupių, gėlynų, apšvietimo ir kt.) - suma į vieną pusę (žvilgsnio kryptimi) lygi atitinkamai kontrastingų elementų kitos pusės sumai.

Simetriškam planavimui būdinga įnešti tvarkingumo ir griežtumo; tikslus ašinis teritorijos dalinimas, kur pagrindiniai kompozicijos elementai vienodi, kaip ir mažesnės detalės, išdėstomi vienodai nutolę nuo pagrindinės ašies perspektyvos - tai sukuria iškilmingumo įspūdį.

Kartais simetrija ir asimetrija susipina viename kraštovaizdyje: paradinė, besišliejanti prie namo dalis, atlikta klasikiniu stiliumi (simetriškai), o parko dalis palikta peizažo stiliaus (asimetriška).

Įvairovė landšafto („pataisyto" peizažo) architektūroje būtina ne tik bendrame sodo plane, bet ir detalėms. Erdvės panaudojimas ir sumanus jos užpildymas - svarbiausias landšafto architektūros uždavinys. Tai sudėtingas darbas, todėl neturint reikiamų žinių ir patirties, savo sklypo apipavidalinimą geriau patikėti profesionalams.

Landšafto dizaino stiliai

Stilius - visų pirma tai tam tikrų augalinių elementų ir atskirų augalų derinių panaudojimas, dekoratyvinio apipavidalinimo rūšis. Jis turi betarpiškai derėti su namo architektūriniu stiliumi. Renkantis stilių, taip pat reikia atsižvelgti į mados įvairovę, nacionalinius ypatumus, tradicijas, šalies gamtines sąlygas. Taip pat svarbu jūsų teritorijos ypatybes, kruopščiai apgalvoti detales ir pasirūpinti ekologija.

Skiriami formalusis (geometrinis) ir laisvas (peizažinis) stiliai.

Formalusis landšafto dizaino stilius

Šis stilius mūsų laikais ne toks populiarus, kaip anksčiau. Jo skiriamieji bruožai: linijų griežtumas, reguliarumas, formų ir sklypo geometriškumas ir simetriškumas. Medžių ir krūmų genėjimas ir kirpimas, suteikiant jiems kūgio, rombo, kvadrato ir kt. geometrines formas. Formalusis stilius paprastai suteikia teritorijai griežtą, iškilmingą vaizdą, tvarkos ir organizacijos įspūdį. Tačiau pernelyg griežtas stilius gali peraugti į pompastiškumą ir ceremoningumą.

Griežtos linijos ir formos

Peizažinis kraštovaizdžio  stilius

Sukurtas rytuose, vėliau plačiai paplito po visą Europą. Šio stiliaus ypatumas - natūralumo išsaugojimas (laukinės gamtos sandarą). Pavyzdžiui, žiūrint tvenkinį laisvais kontūrais, neateis mintis, kad tai - žmogaus rankų kūrinys. Tokį landšaftą kurti sudėtinga todėl, kad pakeitimus būtina kaip galima labiau priartinti prie natūralios gamtos darinių.  simetriškas objektų išdėstymas harmoningai įsikomponuoja į gamtinį kraštovaizdį. Laisvas stilius savo natūralumu aplinkai suteikia sentimentalumo, romantiškumo. Tokioje teritorijoje karaliauja laisvė ir harmonija.

Agroindustrinis landšafto stilius

Praktikai kiek paprasčiau žiūri į landšafto dizainą. Jų netenkina krūmai neduodantys naudos aplinkoje. Visai įdomus kraštovaizdis gali gautis naudojant vaizmedžius, vaiskrūmius. itin kraštovaizdyje tinka šilauogės, vynuogės. Naudojant pagrindinius landšafto dėsningumus industrininis lanfšaftas tampa patraukliu ir naudingu dekoratyviniu landšaftu.

Statybų ir būsto gido Asa.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "IKS" sutikimo draudžiama.